Нора Робертс - Kerėtoja

— Nebūk tokia įsitempusi. — Nešas nubraukė plaukus Morganai nuo pečių ir pamasažavo jai sprandą. — Pripažįstu, paprastai man sekasi geriau. Po galais, aš dvylika valandų kalbėjausi su kuoktelėjusiu rumunu, kuris tvirtino esąs vampyras. Namuose jis neturėjo nė vieno veidrodžio. Privertė mane visą laiką nešioti ant kaklo kryželį. Jau nekalbu apie česnakus. — Prisiminęs Nešas vyptelėjo. — Šiaip ar taip, man nepabodo tenkinti jo prašymus, o jis buvo tikras žinių lobynas. Bet tu...

— Ką aš? — paskatino jį tęsti Morgana, iš paskutiniųjų stengdamasi nekreipti dėmesio į Nešo pirštą, slystantį jos ranka taip pat meistriškai ir jausmingai, kaip jis prieš tai glostė Luną.

— Paprasčiausiai negaliu tuo patikėti, Morgana. Tu stipri, protinga moteris. Stilinga, turi skonį — ką jau kalbėti apie tai, kad puikiai kvepi. Tiesiog negaliu apsimesti ir patikėti, jog visu tuo tiki.

Morganai užvirė kraujas. Ji netoleruos, paprasčiausiai negali toleruoti Nešo gebėjimo vienu metu ją siutinti ir gundyti.

— Ar tuo ir užsiimi norėdamas pasiekti savo? Apsimeti?

— Kai devyniasdešimtmetė senutė sako, kad jos mylimasis buvo nušautas kaip vilkolakis 1922 metais, neišvadinsiu jos melage. Mano supratimu, ji arba velniškai gera pasakininkė, arba tuo tiki. Kad ir kaip būtų, man tinka.

— Jei tik randi naujų spalvų scenarijui.

— Iš to aš gyvenu. Iš iliuzijų. Tai niekam nekenkia.

— O, net neabejoju, kad nekenkia, juk tu išeini, išlenki keletą bokalų su draugais ir kartu pasijuokiate iš prietrankos, iš kurio ėmei interviu. — Morganos akys liepsnojo. — Pabandyk iškrėsti tokį pokštą man, Nešai, ir tau liežuvį nusės karpos.

Nešas matė, kad Morgana ne juokais įtūžo, todėl užgniaužė šypseną.

— Aš tik sakau, kad pripažįstu, jog tu labai daug žinai — daugybę faktų ir išgalvotų dalykų, o man kaip tik to ir reikia. Spėju, kad raganos reputacija greičiausiai kilsteli metinius pardavimus penkiasdešimt procentų. Tai puikus kabliukas. Tiesiog tau nereikia žaisti šitų žaidimų su manimi.

— Manai, jog apsimetu ragana norėdama pagyvinti prekybą. — Morgana lėtai pakilo nuo sofos išsigandusi, kad jei liks sėdėti šalia Nešo, gali jį sužaloti.

— Aš ne... Ei! — Nešas pašoko, nes Luna suleido jam į šlaunis nagus.

Morgana su kate pritariamai susižvalgė.

— Sėdi mano namuose ir vadini mane šarlatane, melage ir vagile.

— Ne. — Nešas išsivadavo iš katės nagų ir atsistojo. — Visiškai ne tai ketinau pasakyti. Norėjau, kad žinotum, jog su manimi gali būti atvira.

— Atvira su tavimi. — Morgana ėmė žingsniuoti po kambarį, veltui stengdamasi atgauti savitvardą. Viena vertus, Nešas ją gundė jai pačiai to nenorint, antra, jis iš jos tyčiojosi. Nešas laikė ją apsimetėle. Ką gi, tam įžūliam šunsnukiui pasisekė, kad ji neprivertė jo bliauti ir krutinti trisdešimties centimetrų ilgio ausų. Suktai šypsodamasi Morgana atsigręžė. — Nori, kad su tavimi neapsimetinėčiau?

Pamačius šypseną Nešui palengvėjo — truputėlį. Jau buvo išsigandęs, kad ji ims svaidyti daiktus.

— Tik noriu, kad žinotum, jog gali atsipalaiduoti. Gali papasakoti man tikrų dalykų, o aš užsiimsiu pramanais.

— Atsipalaiduoti. — Morgana linktelėjo. — Puiki mintis. Abu turėtume atsipalaiduoti. — Ji žingtelėjo Nešo pusėn žėrinčiomis akimis. — Kodėl neužsikūrus židinio? Niekas taip nepadeda atsipalaiduoti kaip jauki židinio liepsna.

— Puiki mintis. — Ir, aišku, gundanti. — Užkursiu.

— O ne. — Morgana palietė Nešui ranką. — Leisk man.

Ji žaibiškai nusisuko ir staigiai ištiesė abi rankas židinio pusėn. Pajuto, kaip vėsus, grynas žinojimas srūva krauju. Šį senovišką įgūdį Morgana įvaldė vieną pirmųjų ir metams bėgant praras vieną paskutiniųjų. Pirmiausia akimis, paskui ir mintimis susitelkė į sausą medį. Po akimirkos kriokdama šoko liepsna, malkos sutraškėjo, pakilo dūmai.

Patenkinta savimi Morgana apmaldė liepsnas, kad židinyje rusentų smagi liepsnelė.

Ji atsigręžė nuleisdama pakeltas rankas. Su pasitenkinimu išvydo, kad Nešas ne tik išbalęs kaip popieriaus lapas, bet vis dar nepajėgia susičiaupti.

— Geriau? — meiliai pasiteiravo Morgana.

Nešas vos neatsisėdo ant katės. Luna nepatenkinta sukniaukė ir nuėjo nepaisydama sumurmėto atsiprašymo.

— Manau...

— Atrodo, neatsisakysi išgerti. — Pagyvėjusi Morgana ištiesė ranką. Grafinas pašoko nuo stalo, stovinčio už pusantro metro, ir nusileido jai į delną. — Brendžio?

— Ne. — Nešas giliai iškvėpė. — Ačiū.

— O aš išgersiu. — Morgana spragtelėjo pirštais. Konjako taurė atsklendė prie jos ir kybojo ore, kol Morgana įsipylė brendžio. Suprato, kad maivosi, bet vis tiek juto neapsakomą pasitenkinimą. — Tikrai nenori lašelio?

— Tikrai.

Gūžtelėjusi Morgana nusiuntė grafiną į vietą. Jam nusileidus stiklas vos girdimai barkštelėjo į medį.

— Ką gi. — Ji susirangė ant sofos šalia Nešo. — Apie ką mes kalbėjomės?

„Haliucinacija, — pamanė jis. — Hipnozė.” Nešas prasižiojo, bet pasigirdo tik mikčiojimas.

Morgana šypsojosi jam gudria katiniška šypsena. Specialūs efektai. Staiga viskas tapo taip aišku, kad Nešas nusijuokė iš savo kvailumo.

— Tikriausiai yra kokia viela, — pareiškė jis ir atsistojo paieškoti. — Velniškai šaunus triukas, mažyte. Neginčijamai aukščiausios klasės. Akimirką kitą buvai mane prigavusi.

— Nejaugi? — sumurmėjo Morgana.

— Pernai vienam vakarėliui buvau pasamdęs specialiųjų efektų meistrus. Reikėjo pamatyti, kokius triukus išdarinėjome.

Nešas pakėlė grafiną ieškodamas svertų ar jungiklių. Tačiau rado tik senovinį airišką krištolą ir lygų medį. Gūžtelėjo, priėjo prie židinio ir susirietė priešais liepsną. Įtarė, kad Morgana po malkomis turi paslėpusi degiojo mišinio, kurį uždegė delne slepiamu nediduku prietaisu. Įkvėptas šios minties Nešas staigiai išsitiesė.

— O jei taip? Į miestą atvažiuoja vaikinas. Jis mokslininkas, įsimyli ją, o paskui kraustosi iš proto stengdamasis paaiškinti viską, ką ji išdarinėja. Paaiškinti logiškai. — Nešo mintys šuoliavo pirmyn. — Galbūt jis atsėlina į jos apeigas. Ar kada nors atlieki kokius nors ritualus?

Morgana jau buvo užgniaužusi pyktį, dabar ją teėmė juokas.

— Savaime suprantama.

— Puiku. Galėsi papasakoti man, kaip viskas atrodo iš vidaus. Galime pakreipti siužetą taip, kad vaikinas pamatytų, kaip ji padaro kažką itin keisto. Sklando ore. Triukas su ugnimi taip pat geras. Galėtume įtraukti laužą, o mergina jį uždegtų be degtukų. Bet vaikinas nežinotų tiksliai, triukas tai ar tikrovė. Nežinotų ir žiūrovai.

Morgana gurkštelėjo brendžio ir mėgavosi šiluma krūtinėje. Pykčio priepuoliai labai vargino.

— O kas tavo scenarijuje svarbiausia?

— Atmetus baisybes ir įdomybes, manau, svarbiausia, ar tas vaikinas — paprastas vaikinukas — gali susitaikyti su tuo, kad įsimylėjo raganą.

Morgana staiga nuliūdo ir įsistebeilijo į savo taurę.

— Galėtum savęs paklausti, ar ragana gali susitaikyti su faktu, kad pamilo paprastą vyrą.

— Būtent todėl man tavęs ir reikia. — Nešas priėjo prie sofos ir klestelėjo šalia Morganos. — Ne tik dėl raganos, bet ir dėl moteriškojo požiūrio. — Vėl atgavęs pusiausvyrą jis patapšnojo moteriai per kelį. — O dabar pasikalbėkime apie kerėjimą.

Papurčiusi galvą Morgana padėjo taurę ir nusijuokė.

— Gerai, Nešai. Pasikalbėkime apie stebuklus.

4