Нора Робертс - Kerėtoja

To, su kuo nežinotų ką veikti, jei turėtų.

Kai kurie žmonės netinka šeimai. Tiek Nešas žinojo iš savo patirties. Seniai nusprendė vengti šios klaidos ir išgelbėti bevardį ir beveidį vaiką nuo prasto tėvo.

Bet taip stovint vienam ir žiūrint į šeimas širdyje užgimė kažkoks nerimas, o namas, į kurį sugrįžo, pasirodė pernelyg didelis ir tuščias. Panoro, kad Morgana būtų su juo, kad jie galėtų pasivaikščioti susikibę už rankų prie vandens. Arba pasėdėti ant seno išblukusio rąsto — Nešas apglėbtų Morganą per pečius ir jie stebėtų įsižiebiančias pirmąsias žvaigždes.

Nešas susikeikė, čiupo telefono ragelį ir piktai suspaudė numerį. Išgirdus Morganos balsą lūpose nušvito šypsena, tačiau išblėso supratus, jog kalba atsakiklis — praneša, kad Morganos šiuo metu nėra.

Pamanė, gal turėtų palikti žinutę, bet padėjo ragelį. „Ką reikėtų sakyti? — paklausė savęs. — Tik norėjau su tavimi pasikalbėti. Man reikia tave pamatyti. Negaliu išmesti tavęs iš galvos.”

Purtydamas galvą Nešas vėl ėmė žingsniuoti po kambarį. Niūrios nuostabaus grožio kaukės spoksojo į jį iš savo vietų ant sienos. Žemose lentynose žibėjo lempos apšviesti aštrūs peiliai įmantriomis rankenomis. Siekdamas prasklaidyti įtampą Nešas čiupo vudu lėlę ir adata perdūrė jai širdį.

— Pažiūrėsim, kaip tau tai patiks, žmogau. Jis nusviedė lėlę į šoną, susigrūdo rankas į kišenes ir nusprendė, kad laikas ištrūkti iš namų. Velniai nematė, eis į kiną.

— Tavo eilė pirkti bilietus, — Morgana kantriai pakartojo Sebastianui. — Mano eilė pirkti spragintus kukurūzus, o Anos — rinktis filmą.

Jie žingsniavo Kaneri gatve; Sebastianas susiraukė.

— Aš pirkau bilietus praėjusį kartą.

— Ne. Nepirkai.

Sebastianas kreipėsi į Anastasiją — ji nusišypsojo, bet papurtė galvą.

— Praėjusį kartą pirkau aš, — patvirtino Ana. — Tu tik vėl bandai išsukti uodegą.

— Išsukti uodegą? — Įsižeidęs Sebastianas sustojo vidury šaligatvio. — Koks bjaurus posakis. Aš puikiai pamenu...

— Tai, ką nori, — užbaigė už jį Anastasija ir įsikibo pusbroliui į parankę. — Liaukis, pusbroli. Aš savo eilės neužleisiu.

Sebastianas kažką sumurmėjo, bet vėl pradėjo eiti, o Morgana ir Anastasija žengė įsikibusios jam į parankes. Jis išties norėjo pamatyti naująjį filmą su Švarcnegeriu ir rimtai baiminosi, jog Ana pasirinks saldžią romantinę komediją kitame kino teatre. Sebastianas nebuvo romantikos priešas, tik girdėjo, kad šįkart Arnoldas ypač sublizgėjo išgelbėdamas visą planetą nuo būrio piktų, pavidalus mainančių ateivių.

— Nesišiaušk, — nerūpestingai tarstelėjo Morgana. — Galėsi rinktis kitą kartą.

Jai labai patiko toks susitarimas. Kai tik turėdavo nuotaikos ir laiko, pusseserės su pusbroliu eidavo į filmą. Daugybę metų pešęsi, baręsi ir gadinę vienas kitam vakarus, pagaliau visi trys susikūrė sistemą. Ji turėjo trūkumų, bet paprastai išgelbėdavo nuo karštų ginčų prie bilietų kasos.

— Ir nesąžininga stengtis kitą paveikti, — pridūrė Anastasija pajutusi, kad Sebastianas braunasi į jos mintis. — Aš jau nusprendžiau.

— Tik noriu sulaikyti tave, kad neiššvaistytum mano pinigų. — Sebastianas pasidavė ir žvilgtelėjo į žmonių būrelį, besirikiuojantį į eilę. Jo nuotaika pasitaisė, kai pastebėjo iš priešingos pusės atžingsniuojantį vyrą. — Ką gi, ką gi, — pareiškė Sebastianas. — Argi ne puikumėlis?

Morgana jau buvo pastebėjusi Nešą ir tikrai nežinojo, suirzo ar apsidžiaugė. Per jųdviejų susitikimus jai pavykdavo išlikti ramiai. „Ir tai ne juokas”, — nusprendė Morgana, turėdama galvoje aistros kibirkštėles, įsižiebiančias kaskart jiedviem priartėjus vienam prie kito arčiau kaip per pusmetrį.

Gali su tuo susitvarkyti, priminė sau Morgana ir nusišypsojo Nešui.

— Laisvadienis?

Bloga Nešo nuotaika išgaravo. Morgana atrodė lyg tamsusis angelas: plaukai vilnijo ant pečių, trumputė raudona suknelė išryškino visus figūros linkius.

— Panašiai. Man patinka įgriūti į kieno nors kito filmą, kol prakaituoju prie savojo. — Nors teko pasistengti, kad atplėštų akis nuo Morganos, Nešas dirstelėjo į Sebastianą ir Anastasiją. — Sveiki.

— Smagu vėl susitikti, — pareiškė Anastasija. — Keista, kai anąkart visi trys ėjome į filmą, žiūrėjome jūsiškį „Apsimesti mirusiam”.

— Tikrai?

— Labai geras filmas.

— Kas jau kas, o Ana žino, — įsiterpė Sebastianas. — Paskutinį pusvalandį filmą žiūrėjo užsimerkusi.

— Pats geriausias komplimentas. — Eilei pajudėjus Nešas pasislinko į priekį kartu su trijule. — Na, o ką ketinate žiūrėti?

Anastasija sviedė žvilgsnį į Sebastianą, traukiantį piniginę.

— Filmą su Švarcnegeriu.

— Rimtai? — Nešas nė nenutuokė, kodėl Sebastianas krizena, bet nusišypsojo Morganai. — Aš irgi.

Atsisėdęs kino salėje šalia Morganos Nešas tarė sau, jog sėkmė jam vėl šypsosi. Visai nepaisė, kad jau buvo matęs filmo premjerą Holivude. Vis tiek greičiausiai būtų pasirinkęs šį filmą. Atsiminė, kad jis velniškai geras. Dinamiškas siužetas, nepagailėta humoro, atskiedžiančio smurtą, taip pat gerai sumeistrauta įtampos spiralė. Be to, filme buvo scena, per kurią į kino teatrą susirinkusios įžymybės vos nepašoko nuo kėdžių. Jei šypsosis sėkmė, filmui dar neįpusėjus, Morgana glausis jo glėbyje.

Šviesoms prigesus Morgana atsisuko į Nešą ir nusišypsojo. Nešas pajuto, kaip išsilydė kelios smegenų ląstelės, ir užsigeidė, kad vis dar rodytų dvigubus kino seansus.

Įprastomis aplinkybėmis jis užmiršdavo realybę vos tik kino filmas užkabindavo vaizduotę. Užvis labiausiai mėgo visa galva panirti į veiksmą. Retai kada jausdavo skirtumą, ar filmą mato pirmąkart, ar lanko kaip seną draugą dvidešimtąjį — kino teatre visada jausdavosi lyg namie. Bet šįvakar Nešas vis pamesdavo ekrane verdančių nuotykių giją.

Pernelyg gerai jautė šalia sėdinčią moterį, kad pajėgtų užmiršti realybę.

Kino teatrai turėjo savo kvapą. Perdėtai saldų, bet ganėtinai malonų aromatą — bufetininkų juokais vadinamą sviesto ir šiltų spragintų kukurūzų, saldžių ledinukų ir nuo išlietų limonadų sklindantį sirupo kvapą. Kad ir koks gundantis jis buvo — o Nešui šis kvapas visada atrodė gundantis — negalėjo išsivaduoti iš svajingo ir viliojančio Morganos kvepalų dvelksmo.

Kino salėje buvo vėsu, kone šalta. Nešas niekaip negalėjo suprasti, kodėl kondicionieriai dažniausiai nustatomi vėsinimo režimu patalpose, kuriose žmonės nejudėdami išsėdi dvi valandas. Bet Morganos kvapas buvo karštas, gundomai karštas, tarytum ji būtų sėdėjusi akinamos saulės nutvieksta.

Morgana neaikčiojo, nekrūpčiojo ir nesiglaudė prie Nešo, kad ir kaip siautėtų įsibrovėliai ar herojus. Atvirkščiai, ji įdėmiai stebeilijosi į ekraną, kartkartėmis užkrimsdama spragintų kukurūzų iš kartoninės dėžutės, kurioje jie sparčiai nyko.

Kartą Morgana vis dėlto sušnypštė pro sukąstus dantis ir įsikibo į juodu skiriantį ranktūrį. Nešas galantiškai suėmė jos ranką. Morgana į jį nepažvelgė, tačiau apvertė delną aukštyn ir jųdviejų pirštai susinėrė.

„Nieko negalėjau padaryti”, — tarė sau Morgana. Ji ne iš akmens. Ji — moteris iš kūno ir kraujo, o vyras šalia jai atrodo nežmoniškai patrauklus. Ir mielas, velniai rautų. Kažkodėl niekas negali paneigti, kad sėdėti kino salės prietemoje susikibus už rankų yra be galo malonu.

Kas čia blogo?