Нора Робертс - Kerėtoja

— Vadinasi, mudviem viskas bus paprasta.

Nešas tikrai nežinojo, sujudėjo ji ar jis pats, bet kažkaip Morgana atsidūrė jo glėbyje, o jo lūpos gėrė iš jos lūpų. Joks sapnas nebūtų taip jaudinęs.

Morganos liežuvis žaidė jo liežuviu, gundydamas nerti giliau. Ji pasitiko jį su dejone, privertusi kraują užvirti. Galiausiai Nešas pamalonino save, liežuviu nuslydęs ilgu jos kaklu, brūkštelėjęs per jame tvinkčiojantį pulsą, švelniai krimstelėjęs jautrią vietelę po smakru, kol pajuto, kad Morganą nupurtė pirmasis bejėgiškas šiurpuliukas. O tada jis nėrė, dar giliau ir beviltiškiau — kai tik vėl lūpomis pasiekė jos lūpas.

Kaip Morgana galėjo pamanyti turinti pasirinkimą, galinti kontroliuoti padėtį? Tai, ką jie vienas kitam dabar dovanojo, buvo sena kaip pasaulis, šviežia kaip pavasaris.

„Jei tai tebūtų malonumas ir nieko daugiau”, — nerišliai tarė sau Morgana, pojūčiams atakuojant jos valią. Tačiau net kūnui virpant iš malonumo ji žinojo, kad už to slypi daugiau, daug daugiau.

Per visą savo, suaugusios moters, gyvenimą Morgana nė karto nebuvo dovanojusi širdies. Pavydžiai jos nesaugojo, nes širdis visuomet buvo saugi. Bet dabar, virš galvos šviečiant mėnuliui, tylių senų medžių akivaizdoje, Morgana atidavė savo širdį Nešui.

Širdį pervėrus staigiam sidabrinio skausmo dūriui ji tvirčiau jį apglėbė. Iš lūpų išsprūdo Nešo vardas. Tą akimirką suprato, kodėl turėjo atsivesti jį čia, į savo pačią asmeniškiausią vietą. Kur dar, jei ne čia, Morgana būtų galėjusi prarasti širdį?

Dar akimirką ji glaudė Nešą prie savęs, leisdama savo kūnui pajusti, ką jis galėtų jai suteikti, gailėdamasi, jog negali išlaikyti žodžio ir padaryti taip, kad viskas būtų paprasta.

Dabar paprasta nebebus. Nė vienam iš jų. Morgana galėjo tik pasinaudoti dar likusiu laiku ir juos abu parengti.

Kai Morgana buvo beatšlyjanti, Nešas prisitraukė ją arčiau vėl bučiuodamas į lūpas, kol galvoje ėmė sūkuriuoti vaizdai, garsai ir troškimai.

— Nešai. — Morgana pakreipė galvą ir raminamai pasitrynė skruostu jam į skruostą. — Tai negali nutikti dabar.

Tylus jos balsas prasiskverbė pro riaumojimą Nešo galvoje. Jį apėmė troškimas parversti ją ant žemės, paimti čia pat, nedelsiant, ir įrodyti, kad ji klysta. Tai privalėjo nutikti dabar. Nutiks dabar. Plūstelėjusi smurto banga apstulbino Nešą. Išsigandęs jis atitraukė rankas — suvokė, kaip skaudžiai spaudžia Morganą.

— Atleisk. — Nešo rankos nusileido prie šonų. — Aš tave užgavau?

— Neužgavai. — Sujaudinta Morgana pakėlė jo ranką sau prie lūpų. — Aišku, kad neužgavai. Nesijaudink.

Dar ir kaip jaudinsis, velniai griebtų. Jis niekada, nė karto gyvenime nėra pasielgęs su moterimi šiurkščiai. Kai kurios galėtų prikišti, kad jausmų srityje Nešas pernelyg nerūpestingas, ir jei tai tiesa, jam labai gaila. Bet nė viena nerastų pagrindo apkaltinti jį fiziniu šiurkštumu.

Vis dėlto vos nenusitempė Morganos ant žemės ir nepaėmė jos, apimtas beviltiško geismo, nė nesusimąstęs, ar ji neprieštarauja, ar to nori.

Sukrėstas Nešas susigrūdo rankas į kišenes.

— Buvau teisus, man nepatinka tai, kas vyksta. Pabučiavau tave antrą kartą ir antrą kartą pasijutau taip, tarsi būčiau privalėjęs taip pasielgti. Kaip privalau kvėpuoti, valgyti ir miegoti.

Jai teks atsargiai rinktis žodžius:

— Meilė taip pat būtina, kad išgyventume.

Nešas tuo abejojo, nes išgyveno be jos didžiąją savo gyvenimo dalį. Įdėmiai žvelgdamas į Morganą, jis papurtė galvą.

— Žinai, gražuole, jei tikėčiau, kad išties esi ragana, sakyčiau, esu užkerėtas.

Morgana nustebo pasijutusi įskaudinta. Skaudino ne patys žodžiai, o nuo jų tarp jųdviejų atsiradęs atstumas. Kad ir kaip stengtųsi, niekaip neprisimintų, kada anksčiau ją būtų įskaudinęs koks nors vyras. Galbūt tai ir reiškia būti įsimylėjusiai. Anksčiau Morgana savo širdies nesaugojo, bet gali apsaugoti dabar.

— Vadinasi, laimė, kad tuo netiki. Nešai, tai tebuvo bučinys. — Ji nusišypsojo vildamasi, kad šešėliai paslėps jos akyse slypintį liūdesį. — Nėra ko bijoti bučinio.

— Aš tavęs geidžiu. — Nešo balsas sušiurkštėjo, rankos kišenėse susigniaužė į kumščius. Geismas buvo susipynęs su bejėgiškumu. Galbūt dėl to vos nepasidavė smurto protrūkiui. — Tai gali būti pavojinga.

Morgana tuo nė kiek neabejojo.

— Sužinosime, kai ateis laikas. Aš pavargau. Einu namo.

Šįkart eidama per giraitę Morgana neištiesė Nešui rankos.

5

Morgana pirmą kartą atvėrė „Wicca” duris pirkėjams prieš penkerius metus ir kelis mėnesius iki tos dienos, kai pro jas įžengė Nešas, ieškodamas raganos. Parduotuvė klestėjo, nes Morgana užsispyrė prekiauti tik įdomiomis prekėmis, mielai dirbo neskaičiuodama valandų, nuoširdžiai džiaugėsi pirkimo ir pardavimo žaidimu.

Kadangi Morganos šeima nuo neatmenamų laikų buvo pasiturinti, ji galėjo gyventi savo malonumui, aprūpinta daugybės patikos fondų. Morgana apsisprendė tapti verslininke labai paprastai. Buvo gana ambicinga ir daugiau nei užtektinai išdidi, kad trokštų pati užsidirbti duonai.

Morganos širdis linko prie parduotuvės, nes taip galėjo apsisupti mėgstamais ir džiaugsmą teikiančiais daiktais. O po paties pirmojo sandorio pajuto malonumą perduoti tuos daiktus kitiems, kurie taip pat jais džiaugsis.

Nuosavas verslas turėjo rimtų pranašumų. Laimėjimo jausmas, natūralus savininko išdidumas, amžina žmonių, ateinančių ir išeinančių iš tavojo gyvenimo, kaita. Bet medalis turi dvi puses. Jei esi apdovanotas atsakomybės jausmu, neįmanoma paprasčiausiai užverti duris ir nuleisti žaliuzes, panorus likti vienam.

Vienas iš daugelio Morganos būdo bruožų buvo nepaneigiamas atsakomybės jausmas.

Šią sekundę troško, kad tėvai būtų leidę jai išaugti papaikusia, egoistiška, neatsakinga moterimi. Jei jie nebūtų taip gerai Morganos išauklėję, galėtų užrakinti duris, šokti į mašiną ir važiuoti tol, kol išsisklaidys nemaloni nuotaika.

Morgana nebuvo pratusi jaustis išmušta iš vėžių. Jai visai nepatiko, kad tokią nesmagią nuotaiką sukėlė vyriškis. Kiek atsimena, visada sugebėdavo susitvarkyti su vyriškosios giminės atstovais. Tai buvo — ši mintis privertė ją šyptelėti -talentas. Net vaikystėje Morgana sugebėdavo apsukti tėtį ir dėdes aplink pirštelį ir pasiekti savo, pasitelkdama žavesį, kaltės jausmą ir užsispyrimą. Su Sebastianu susitvarkyti būdavo sunkiau, bet ji jautė, kad galiausiai pralaužė net ir jo apsaugas.

Sulaukusi paauglystės Morgana staigiai išmoko bendrauti su vaikinukais. Žinojo, kaip elgtis, jei vaikinas domina, ir kaip — jei ne. Metams bėgant tereikėjo paprasčiausiai taikyti tas pačias taisykles su subtiliomis variacijomis vyrams.

Morganai jos gundantis patrauklumas buvo džiaugsmo šaltinis. Ji puikiai suvokė, kad toks žavesys prilygsta bet kuriai kitai galios formai. Morgana galia niekada nepiktnaudžiavo. Jos santykiai su vyrais, nesvarbu, virsdavo jie draugyste ar susižavėjimu, visuomet buvo sėkmingi.

Iki šiol. Iki Nešo.

„Kada ėmė strigti?” — mintyse paklausė savęs Morgana ir supakavusi ilgą laibą ženšenio balzamo buteliuką įdėjo į maišelį pirkėjui. Tada, kai pasikliovė vos juntamai bakstelėjusia nuojauta ir perėjo per šitą pačią parduotuvę pasikalbėti su juo pirmą kartą? Kai pakluso įsižiebusiam smalsumui bei traukai ir jį pabučiavo?

Galbūt pirmą kartą rimtai suklydo tik vakar vakare, leidusi sau vadovautis vien jausmais. Nusivedusi Nešą į giraitę, į vietą, kur dūzgė oras ir liejosi mėnesiena.