Нора Робертс - Kerėtoja

Jei būtų pajėgusi susikaupti, gal būtų pasirengusi išvysti pro duris žengiantį Nešą. Bet iš tiesų nebuvo svarbu, ką ji būtų galėjusi suplanuoti, mat Nešas išdidžiai priėjo prie stalo, trūktelėjęs už rankos pastatė Morganą ant kojų ir įspaudė ilgą, kietą bučinį į nustebusias jos lūpas.

— Tai, — pareiškė Nešas atsiplėšęs nuo Morgaños lūpų įkvėpti oro, — buvo mano sumanymas.

Nors nervai čirškėte čirškėjo, Morgana sugebėjo linktelėti.

— Aišku.

Nešas leido sau rankoms nuslysti jos klubais ir apglėbė juos, kad Morgana nepaspruktų.

— Man patiko.

— Tau gerai. — Dirstelėjusi Nešui per petį Morgana pastebėjo tarpduryje stovinčią ir kvailai besišypsančią Mindę. — Susitvarkysiu, Mindė.

— O, nė neabejoju. — Mirktelėjusi Mindė uždarė duris.

— Ką gi. — Stengdamasi atgauti savitvardą Morgana įsirėmė rankomis Nešui į krūtinę ir stumtelėjo jį nuo savęs. Nenorėjo, kad Nešas pajustų, kaip smarkiai daužosi jos širdis ir linksta keliai. Taip žaidimo neišloši. — Dar ko nors reikėjo?

— Manau, reikia dar labai daug. — Įsmeigęs akis į Morganą Nešas prispaudė ją prie stalo. — Kada norėtum pradėti?

Jai teko nusišypsoti.

— Tikriausiai tai galima pavadinti ėjimu tiesiai prie esmės.

— Galime pavadinti, kaip tik panorėsi. Man taip atrodo. — Morgana avėjo aukštakulnius, todėl jų akys buvo viename lygyje ir Nešui tereikėjo tik vos palinkti į priekį, kad galėtų krimstelėti jos putlią apatinę lūpą. — Aš tavęs geidžiu ir neįsivaizduoju, kaip vėl galėsiu blaiviai mąstyti, jei nepraleisiu kelių naktų su tavimi. Mylėdamas tave įvairiausiais būdais.

Giliai viduje suvirpo jaudulys ir ėmė sklisti po kūną. Morganai teko įsikibti į stalo kraštą, kad išsilaikytų ant kojų. Tačiau kai prakalbo, jos balsas skambėjo tyliai ir tvirtai.

— Galėčiau pasakyti, kad jei pasimylėtume, niekada nebesugebėtum blaiviai mąstyti.

Nešas priglaudė delną Morganai prie skruosto ir lūpomis brūkštelėjo per jos lūpas.

— Surizikuosiu.

— Galbūt. — Morganos alsavimas keliskart sutrūkčiojo, kol pajėgė jį suvaldyti. — Turėsiu nuspręsti, ar aš noriu rizikuoti.

Nešo lūpas, prilipusias prie Morganos burnos, iškreipė šypsena. Jis pajuto ją nukrėtusį šiurpuliuką.

— Nevenk pavojų.

— Nevengiu. — Morgana leido sau akimirką pasimėgauti Nešo teikiamu malonumu. — O jei pasakyčiau, kad dar neatėjo tinkamas metas? Ir kad abu žinosime, kai ateis?

Nešo rankos pakilo nuo klubų, jis ėmė nykščiais glostyti krūtų kauburėlius.

— Atsakyčiau, kad išsisukinėji.

— Klystum. — Pakerėta, nes Nešo glamonės buvo neįtikėtinai švelnios, Morgana priglaudė skruostą jam prie veido. — Patikėk, klystum.

— Velniop tą metą. Važiuojame pas mane, Morgana.

Vos girdimai atsidususi ji atsitraukė.

— Gerai. — Morgana papurtė galvą pamačiusi, kaip patamsėjo Nešo akys. — Tau padėti, su tavimi padirbėti. Ne miegoti su tavimi. Ne šiandien.

Išsišiepęs Nešas palinko prie Morganos ir žaismingai grybštelėjo ausį.

— Vadinasi, turėsiu daug laiko pakeisti tavo nuomonę.

Morgana žingtelėjo atgal, jos akys buvo be galo ramios, kone liūdnos.

— Gali persigalvoti pats, kol nieko nenutiko. Tuoj paprašysiu Mindės, kad pavaduotų mane likusią dienos dalį.

Morgana užsispyrė važiuoti pati ir sekė Nešui iš paskos kartu su Luna, susirangiusią keleivio sėdynėje. „Duosiu jam dvi valandas, — pažadėjo sau Morgana. — Tik dvi.” Prieš išeidama, iš visų jėgų pasistengs praskaidrinti Nešui protą, kad jis galėtų dirbti.

Nešo namai Morganai patiko: ir apžėlęs kiemas, kuris prašyte prašėsi sodininko, ir tinkuotas pastatas su arkos formos langais, raudonų čerpių stogu. Jo namas stovėjo arčiau jūros nei jos, tad vandens muzika skambėjo visa jėga. Šoniniame kieme augo du kiparisai, palinkę vienas į kitą tarytum du rankas tiesiantys įsimylėjėliai.

„Namas jam tinka”, — dingtelėjo Morganai, išlipusiai iš automobilio ir nuo takelio nužengusiai į žolę, siekiančią jai virš kulkšnių.

— Kiek laiko jau čia gyveni? — paklausė ji Nešo.

— Keletą mėnesių. — Jis apsidairė po kiemą. — Reikia nusipirkti žoliapjovę.

„Jau seniai čia reikia gero sodo traktoriuko”, — toptelėjo Morganai.

— Taip, reikia.

— Bet man visai patinka natūrali gamta.

— Tu tinginys. — Morgana pajuto užuojautą narcizams, kurie stengėsi iškelti galveles virš piktžolių. Ji nuėjo prie durų, o Luna karališkai gracingai nusekė šeimininkei iš paskos.

— Man reikia paskatinimo, — pasakė Morganai Nešas atidarydamas paradines duris. — Dažniausiai gyvendavau butuose ir apartamentuose. Čia pirmas normalus mano namas.

Morgana apsidairiusi išvydo aukštas, vėsias koridoriaus sienas, puikius tamsaus medžio įvijus laiptus, kylančius aukštyn ir viršuje virstančius atviru balkonu.

— Bent jau namą gerą išsirinkai. Kur dirbi?

— Tai šen, tai ten.

— Hmm. — Morgana nužingsniavo koridoriumi ir dirstelėjo pro pirmą arkos formos įėjimą. Už jo buvo didžiulė, suversta svetainė plačiais langais be užuolaidų ir plikomis kietmedžio grindimis. „Ženklai, — pamanė Morgana, — vyro, dar neapsisprendusio, ar čia pasiliks.”

Baldai nederėjo vieni su kitais ir skendėjo po knygų, popierių, drabužių ir indų — greičiausiai seniai pamirštų — krūvomis. Dauguma knygų buvo bet kaip sugrūstos į lentynas, pakabintas ant vienos iš sienų. „Ir žaislai”, — pastebėjo Morgana. Ji pati dažnai savo smulkmenas vadindavo žaislais. Maži daikčiukai, teikiantys malonumo, apmaldantys nuotaikas ir padedantys praleisti laiką.

Morgana pastebėjo ant sienos kabančias nuostabaus grožio niūrių išraiškų kaukes, rafinuotą Maksfildo Perišo nimfų paveikslą, filmo rekvizitą — spėjo, kad tai vilko letena iš filmo „Persimainymas”. Nešas naudojosi ja kaip prespapjė. Šalia jo laimėto „Oskaro” gulėjo sidabrinė karsto formos dėžutė. Būtų ne pro šalį nuo jų abiejų nuvalyti storą dulkių sluoksnį. Sučiaupusi lūpas Morgana pakėlė vudu lėlytę, kurios širdyje smygsojo mirtį nešanti adata.

— Ar aš pažįstu tą žmogų?

Nešas išsišiepė patenkintas, kad Morgana pas jį apsilankė, ir nesigėdijo netvarkos, taip buvo prie jos pripratęs.

— Vargu. Paprastai tai būna koks prodiuseris, kartais politikas. Vieną kartą — buhalterijos žiurkė iš mokesčių inspekcijos. Norėjau tau pasakyti, — pridūrė Nešas slysdamas žvilgsniu trumpa purpurinio šilko suknele, — turi puikų skonį drabužiams.

— Džiaugiuosi, kad tau patinka. — Pralinksmėjusi Morgana padėjo nelaimingąją lėlytę, patapšnojo sudarkytą jos galvą ir pakėlė apiplyšusių taro kortų malką. — Išmanai taro kortas?

— Ne. Kažkas padovanojo. Jos lyg ir priklausė Hudiniui [* Haris Hudinis (1874-1926) - vienas garsiausių visų laikų iliuzionistų.] ar panašiai.

— Hmm. — Morgana išskleidė kortas ir pirštų galiukais pajuto vos juntamą senos galios sruvenimą. — Jei tau smalsu, iš kur šios kortos, kada nors paklausk Sebastiano. Jis galėtų pasakyti. Eikš. — Morgana ištiesė Nešui kortas. — Išmaišyk ir perkelk.

Nešas mielu noru padarė tai, ko buvo prašomas.

— Žaisime?

Morgana tik šyptelėjo ir atsiėmė kortas.

— Kadangi sėdimosios vietos užimtos, bus gerai ir ant grindų. — Ji priklaupė ir mostu pakvietė Nešą. Atmetusi plaukus ant nugaros Morgana išdėliojo keltiškąjį kryžių. — Esi susirūpinęs, — pasakė ji, — bet tavo kūrybiškumas neišsisėmė ir neužsiblokavo. Artėja permainos. — Morgana pakėlė akis į Nešą. Jos akys buvo tokios akinamai airiškai žydros, kad viliojo net sveikai mąstantį vyrą patikėti bet kuo. — Galbūt didžiausios tavo gyvenime ir jas priimti bus nelengva.