Нора Робертс - Kerėtoja

Morgana jau nebeskaitė iš kortų, bet regėjo ateitį balkšvoje aiškiaregiams matomoje šviesoje, kuri daug ryškiau liepsnojo Sebastiano akyse.

— Turi prisiminti, kad kai kurie dalykai perduodami per kraują, o kiti išsitrina. Mes ne visada esame mus sukūrusių žmonių atspindys. — Morgaños akys persimainė ir sušvelnėjo, ji palietė Nešui ranką. — Tu ne toks vienišas, kaip manai. Niekada nebuvai vienišas.

Nešas negalėjo visko nuleisti juokais, nes žodžiai buvo pernelyg taiklūs. Todėl išsisuko nuo komentarų pakeldamas Morgaños ranką prie lūpų.

— Atsivežiau tave čia ne tam, kad išburtum man ateitį.

— Žinau, kam mane čia pasikvietei, bet to nebus. Kol kas. — Gerokai apgailestaudama Morgana atitraukė ranką. — Ir aš pasakojau tau ne apie ateitį, o apie dabartį. — Ji tyliai surinko kortas. — Aš padėsiu kuo galėdama. Papasakok, ko trūksta tavo scenarijui.

— Be to, kad galvoju apie tave, užuot jį rašęs?

— Taip. — Morgana parietė kojas po savimi. — Be to.

— Manau, trūksta motyvo. Kasandros. Taip nusprendžiau pavadinti pagrindinę veikėją. Ar ji tapo ragana dėl to, kad troško galios, nes norėjo kažką pakeisti? Ar ji troško keršto, ar meilės, ar pasilengvinti gyvenimą?

— Kodėl ji turėtų trokšti tokių dalykų? Kodėl negalėtų paprasčiausiai priimti jai įteiktos dovanos?

— Pernelyg lengva.

Morgana papurtė galvą.

— Netiesa. Lengviau, daug lengviau būti tokiam kaip visi. Kartą, kai buvau maža, kelios motinos uždraudė savo vaikams žaisti su manimi. Aš dariau blogą įtaką. Buvau keista. Kitokia. Skaudu jaustis atstumtai.

Nešas supratingai linktelėjo.

— Aš nuolat būdavau naujokas. Vargiai kada užsisėdėdavau vienoje vietoje tiek, kad pritapčiau. Kas nors visada užsigeidžia sugurinti naujokėliui nosį. Neklausk kodėl. Nuolatos keliaudamas tampi neparankus, atsilieki mokykloje ir trokšti kuo greičiau suaugti, kad galėtum ištrūkti. — Pyktelėjęs ant savęs Nešas nutilo. — Šiaip ar taip, Kasandra...

— Kaip tu susidorojai? — Morgana turėjo Anastasiją, Sebastianą, savo šeimą ir stiprų šeimos jausmą.

Nerimastingai gūžtelėjęs pečiais Nešas ištiesė ranką ir palietė Morganos amuletą.

— Dažnai bėgi. Kadangi tokiu atveju gauni į kaulus devynis kartus iš dešimt, išmoksti pasprukti saugiai. Į knygas, filmus ar į savo paties mintis. Kai tik paūgėjau, įsidarbinau kino teatro bufete. Taip gaudavau pinigų už filmų žiūrėjimą. — Akims prašviesėjus po liūdnų prisiminimų, Nešo veidas išsigiedrijo. — Dievinu filmus. Paprasčiausiai juos dievinu.

Morgana nusišypsojo.

— Dabar tau moka už tai, kad rašai jiems scenarijus.

— Puikus būdas puoselėti įprotį. Jei tik pavyks kada nors užbaigti šį. — Vienu sklandžiu judesiu Nešas sugniaužė Morganos plaukus ir apsivijo aplink riešą. — Man reikia įkvėpimo, — sumurmėjo traukdamas Morganą artyn pabučiuoti.

— Tau reikia susikaupti, — atsakė ji Nešui.

— Aš susikaupęs. — Jis švelniai įkando ir suėmęs dantimis timptelėjo Morganai lūpą. — Patikėk manimi, tikrai susikaupęs. Juk nenori būti atsakinga už kūrybinės kibirkštėlės slopinimą?

— Jokiu būdu. — Morgana nusprendė, kad atėjo laikas Nešui suprasti, į ką jis veliasi. Gal tai padės jam naujai pažvelgti į savo scenarijų. — Įkvėpimas, — tarė ji ir apsivijo rankomis Nešui kaklą, — atskrieja.

Kaip ir jie. Prigludusi Nešui prie lūpų Morgana pakėlė juos apie penkiolika centimetrų nuo grindų. Jis pernelyg mėgavosi saldžiu bučiniu, kad ką nors pastebėtų. Glausdamasi prie Nešo Morgana užsimiršo ir paskendo plūstelėjusiame karštyje. Kai atsiplėšė nuo jo lūpų, jie kybojo pusiaukelėje tarp grindų ir lubų.

— Man regis, reikėtų liautis.

Nešas pasitrynė nosimi Morganai į kaklą.

— Kodėl?

Ji tyčia pažvelgė žemyn.

— Nesusipratau paklausti, ar nebijai aukščio.

Morgana gailėjosi negalėdama užfiksuoti Nešo išraiškos, kai jis akimis nusekė jos žvilgsnį — juokingai išsprogusių akių ir atkarusio žandikaulio. Keiksmų tirada — kas kita. Besiliejant keiksmažodžiams Morgana švelniai nuleido juos ant grindų.

Nešui keliai sulinko jam nespėjus susivaldyti. Išbalęs jis čiupo Morganą už pečių. Vyro pilvo raumenys virpėjo kaip tampomos stygos.

— Velniai griebtų, kaip tai padarei?

— Vaikiškas triukas. Tam tikro vaiko. — Morgana užjautė Nešą ir paglostė jam skruostą. — Pameni pasakojimą apie berniuką, šaukdavusį, kad mato vilką? Vieną dieną jis išties pamatė vilką. Ką gi, tu žaidi, tarkime, su paranormaliais reiškiniais daugybę metų. Šįkart sutikai tikrą raganą.

Labai lėtai, labai užtikrintai Nešas pakreipė galvą į vieną ir į kitą pusę. Bet jo pirštai ant Morgaños pečių vos juntamai virpėjo.

— Nesąmonė.

Morgana giliai atsiduso.

— Gerai. Leisk pagalvoti. Ką nors paprasto, bet elegantiško. — Ji užsimerkė ir pakėlė rankas.

Akimirką Morgana tebuvo moteris, graži moteris, stovinti viduryje sujaukto kambario, grakščiai iškėlusi rankas, šiek tiek išgaubusi delnus. Tada ji pasikeitė. Viešpatie brangus, Nešas matė, kaip ji pasikeitė. Morgaños grožis tapo intensyvesnis. „Šviesos žaismas”, — tarė jis sau. Jos šypsena, tos išlinkusios putlios nedažytos lūpos, blakstienos, metančios šešėlius ant skruostų, plaukai, audringai vilnijantys iki juosmens.

Bet plaukai judėjo, iš pradžių lengvai plazdeno, tarsi kedenami žaismingo vėjelio. Paskui ėmė plazdėti Morganai ant galvos, atidengė veidą ir ėmė plasnoti už nugaros, susilieję į ilgą nuostabaus grožio srovę. Nešui prieš akis iškilo neįmanomas vaizdas — pribloškianti medinė mergelė, išdrožta ant senovinio laivo pirmagalio.

Bet viduje nebuvo vėjo. Ir vis dėlto Nešas jį juto. Nuo vėjo žvarbo oda, jis dilgino skruostus.

Nešas girdėjo vėjo švilpesį, šiam lekiant į kambarį. Nurijęs seiles išgirdo trakštelėjimą gerklėje.

Morgana stovėjo tiesi ir rami. Kai užgiedojo, ją apgaubė vos regima virpanti auksinė šviesa. Pro aukštus langus srūvant saulės spinduliams viduje ėmė kristi purios snaigės. Nuo Nešo kambario lubų. Jos sukosi jam apie galvą, šoko ant veido, o Nešas stovėjo išsižiojęs, sustingęs iš nuostabos.

— Baik, — išvargusiu balsu įsakė jis ir susmuko ant kėdės.

Morgana nuleido rankas ir atsimerkė. Miniatiūrinė pūga liovėsi, tarsi jos nė nebūtų buvę. Vėjas rimo ir visai nutilo. Kaip ir tikėjosi, Nešas spoksojo taip, tarsi jai būtų išaugusios trys galvos.

— Gal šiek tiek persistengiau, — sutiko Morgana.

— Aš... tu... — Nešas stengėsi suvaldyti liežuvį. — Ką čia padarei, velniai rautų?

— Labai paprastai iškviečiau gamtos jėgas. — Morgana pamanė, kad Nešas nebe toks išbalęs, koks buvo, nors akys vis dar pernelyg išsprogusios. — Nenorėjau tavęs išgąsdinti.

— Tu manęs negąsdini. Tik glumini, — sutiko Nešas. Jis pasipurtė lyg šlapias šuo ir įsakė smegenims dirbti. Jei matė tai, ką matė, tam buvo priežastis. Neįmanoma, kad Morgana būtų įsmukusi į jo namą ir pasiruošusi tokiam triukui.

Bet kitaip negalėjo būti.

Nešas pakilo nuo kėdės ir ėmė apžiūrinėti kambarį. Galbūt jo judesiai ir buvo kiek mėšlungiški. Gal sąnariai nenorėjo lankstytis tarsi surūdiję. Bet jis judėjo.

— Gerai, mažute, kaip tau pavyko mane apmauti? Viskas puiku, aš mėgstu pokštus kaip ir bet kuris kitas, tačiau norėčiau žinoti, kas tai per triukas.

— Nešai. — Morganos balsas buvo tylus ir kaustantis dėmesį. — Liaukis. Pažvelk į mane.