Нора Робертс - Kerėtoja

Nešas užsnūdo šypsodamasis.

Pabudo kone po dviejų valandų. Užtinusiomis akimis, užsimiegojęs pasitrynė veidą, paskui keiktelėjo dėl skaudančio sprando. Pasirėmęs alkūne mirkčiodamas įsistebeilijo į laikrodį ant riešo.

Pamanė, jog nieko nuostabaus, kad taip giliai įmigo. Pastarąsias kelias dienas vos kartkartėmis nusnūsdavo. Automatiškai siektelėjo litrinio butelio limonado ir godžiai nugurkė šilto gėrimo.

Gal visa tai tebuvo sapnas. Nešas atsilošė nustebęs, kaip greitai išgaravo popiečio snaudulio likučiai. Galėjo būti sapnas. Tik;.. Jis pačiupinėjo ant krūtinės kabančius akmenėlius. Morgana paliko juos, taip pat ir vos užuodžiamą, tik jai būdingą aromatą.

„Ką gi, gerai, — nusprendė Nešas. Liausis mąstęs, kas buvo, ir abejojęs savo sveiku protu. Morgana padarė tai, ką padarė. Jis matė tai, ką matė. — Išties ne taip ir sudėtinga”, — tarė jis sau. Tai greičiau požiūrio keitimo ir naujovių priėmimo klausimas. Kažkada žmonės manė, kad kelionės į kosmosą yra absoliuti fantazija. Kita vertus, prieš kelis amžius raganyste niekas neabejojo.

Galbūt tikrovė labai susijusi su amžiumi, kuriame gyveni. Nuo šios minties įsijungė smegenys.

Nešas dar kartą gurkštelėjo ir išsiviepęs užsuko butelį. Yra ne tik ištroškęs, suvokė. Jis alkanas. Išbadėjęs.

O svarbiau, gerokai svarbiau už pilvą buvo tai, kas dėjosi galvoje. Lyg joje vyniotųsi visa istorija, dalimis. Nešas ją matė, išties aiškiai matė — pirmą kartą. Ausyse ėmus dūgzti iš džiaugsmingo jaudulio, apimančio, kai galvoje atsiskleidžia visas siužetas, Nešas pašoko nuo sofos ir pasuko į virtuvę.

Susiteps gigantišką sumuštinį, užsikais stipriausios pasaulyje kavos ir griebsis darbo.

Morgana sėdėjo saulėtoje Anastasijos terasoje, su pavydu grožėjosi tarpstančiais pusseserės darželiais ir gėrė nuostabiai skanią šaltą arbatą. Iš šios Peskadero kyšulio vietos galėjo pažvelgti į gilią Karmelio įlankos žydrynę ir stebėti, kaip laiveliai sūpuojasi ir slysčioja genami lengvo pavasarinio vėjo.

Čia ji buvo pasislėpusi nuo turistų maršrutų, tarytum kitame pasaulyje, palyginti su Kanerio gatvės bruzdesiu, miniomis ir Žvejų prieplaukos kvapais. Sėdėdama terasoje tarp medžių ir gėlių negirdėjo nė vienos pravažiuojančios mašinos. Tik paukštelius, bites, vandenį ir vėją.

Morgana suprato, kodėl Anastasija čia gyvena. Čia karaliavo ramybė ir vienuma, kurias taip mėgo jos jaunesnioji pusseserė. O, dramos netrūko susidūrus žemei ir jūrai, apie tai bylojo išsiklaipę medžiai ir skardūs kirų klyksmai. Tačiau čia, tarp apgriuvusių mūro sienų, supančių namą, taip pat tvyrojo ramybė. Tylus ir tvirtas vijoklis kopė namo sienomis. Ryškios gėlės ir saldžiai kvepiantys augalai vešėjo rūpestingai Anos prižiūrimose lysvėse.

Morgana čia atsipalaiduodavo, ją visą laiką traukdavo čia, kai tik širdį užguldavo rūpesčiai.

„Ši vieta, — jau ne pirmąkart pagalvojo Morgana, — labai primena Anastasiją. Graži, svetinga, nė krislo klastos.”

— Tiesiai iš orkaitės, — pareiškė Ana žengdama su padėklu pro atviras stiklines duris.

— O Dieve, Ana... šokoladiniai sausainiai. Mano mėgstamiausi.

Ana sukrizeno ir pastatė padėklą ant stiklinio stalelio.

— šįryt apėmė noras ką nors iškepti. Dabar suprantu kodėl.

Morgana su didžiausiu malonumu atsikando pirmąjį kąsnelį. Tirštam šokoladui tirpstant ant liežuvio ji lėtai užsimerkė.

— Tai bent!

— Taigi, — Ana prisėdo taip, kad galėtų žvelgti virš darželių ir žolės į įlanką. — Nustebau pamačiusi tave čia vidury dienos.

— Leidau sau pasimėgauti ilga pietų pertrauka. — Morgana vėl atsikando sausainio. — Mindė puikiai susitvarko.

— Nejaugi sau leidai?

— Juk visada leidžiu, ar ne?

Ana palietė pusseserės ranką. Morganai nespėjus pabandyti užsiverti Ana pajuto neryškias liūdesio gijas.

— Negaliu nejausti, kokia tu sutrikusi. Mes pernelyg artimos.

— Aišku, negali. Kaip ir aš tiesiog negalėjau čia šiandien neatvažiuoti, nors ir žinojau, kad atvežu tau savo rūpesčius.

— Mielai padėčiau.

— Na, tu žolelių žinovė, — nerūpestingai tarstelėjo Morgana. — Gal man reikėtų baltažiedžio eleboro ekstrakto?

Ana nusišypsojo. Tikėta, kad eleboras, labiau žinoma kaip čėras, gali išgydyti beprotybę.

— Baiminiesi dėl savo sveiko proto, širdele?

— Šiek tiek. — Gūžtelėjusi Morgana paėmė dar vieną sausainį. — Arba galėčiau pasirinkti lengviausią būdą: sumaišyti rožių, šventagaršvių, šiek tiek ženšenio ir gausiai apibarstyti mėnulio dulkėmis.

— Meilės gėrimas? — Ana taip pat paragavo sausainio. — Kam nors, ką pažįstu?

— Nešui, be jokios abejonės.

— Savaime suprantama. Ne viskas sklandžiai klojasi?

Morganai tarp antakių įsirėžė vos regima raukšlė.

— Nežinau, kaip viskas klojasi. Tik žinau, kad noriu nebūti tokia sumautai sąžininga. Vyrą prisivilioti visai nesunku.

— Tačiau tai neteikia didelio pasitenkinimo.

— Tiesa, — sutiko Morgana, — vargu, ar jausčiausi patenkinta. Vadinasi, lieka įprastas būdas. — Gurkštelėjusi gaivios arbatos ji stebėjo sniego baltumo bures, besiplaikstančias ant laivelių įlankoje. Morgana suvokė, kad visada save laikė tokia pat laisva. Būtent tokia laisva. Dabar, nors nesiėmė jokių kerų, pati pasijuto suviliota.

— Tiesą sakant, Ana, niekada nesusimąsčiau, kas būtų, jei mane įsimylėtų vyras. Rimtai įsimylėtų. Blogiausia, kad šįkart negaliu savęs paguosti, nes širdis pernelyg įklimpo.

Anastasija pamanė, jog ir ji ne kažin kiek gali palengvinti tokios rūšies negalavimą.

— Ar pasakei jam?

Nustebinta širdį pervėrusio skausmo Morgana užsimerkė.

— Negaliu sakyti jam to, kuo pati nesu įsitikinusi. Todėl laukiu. Mėnesį keičia aušra, — monotoniškai užgiedojo ji, — naktį — diena, o dieną — naktis. Nei poilsio, nei ramybės nesulauksiu, kol širdis jo man nepriklausys. — Morgana atsimerkė ir išspaudė šypseną. — Anksčiau šie žodžiai atrodė pernelyg dramatiški.

— Surasta meilė — lyg oro gurkšnis. Negalime be jos išgyventi.

— Bet kiek jos pakanka? — Šis klausimas dažniausiai kamavo Morganą visas tas dienas, kai išėjo iš Nešo. — Iš kur žinome, kiek užtenka?

— Manau, užtenka, kai jaučiamės laimingi.

Morgana pamanė, kad atsakymas greičiausiai teisingas — bet ar to įmanoma pasiekti?

— Ar nemanai, Ana, kad mes išlepintos?

— Išlepintos? Kaip?

— Dėl mūsų... dėl lūkesčių tikriausiai. — Morgana bejėgiškai mostelėjo ranka. — Dėl mūsų tėvų — mano, tavo ir Sebastiano. Augome apsupti didžiulės meilės, paramos, supratimo, pagarbos. Žinojome, kaip smagu įsimylėjusiems ir koks tai kilnus jausmas. Ne visi yra tai patyrę.

— Nemanau, kad suvokimas, jog meilė būna stipri ir tikra, kad ji nesibaigia, reiškia, jog mes išlepintos.

— Bet ar neužtektų pasitenkinti laikinais dalykais? Susižavėjimu ir aistra? — Morgana susiraukė stebėdama, kaip bitė mergina sinavado kotelį. — Manau, gal ir užtektų.

— Kai kuriems. Privalai būti įsitikinusi, kad to užtektų tau.

Morgana pakilo ir piktai suniurnėjo:

— Nepakenčiama. Negaliu pakęsti, kai vadovauju ne aš.

Anastasijos lūpose šmėkštelėjo šypsena, ji pakilo paskui pusseserę.

— Net neabejoju, mieloji. Kiek tik pamenu, visada viską pakreipdavai savaip, pasitelkdama vien tik asmenybės jėgą.

Morgana pašnairavo į Aną.

— Tikriausiai nori pasakyti, kad ieškodavau priekabių.