Нора Робертс - Kerėtoja

Vos už kelių kilometrų Morgana vėrė už savęs duris. Ji žengė į sidabrinę pilnaties šviesą. Morganai tolstant nuo namo apeiginė mantija plaikstėsi aplink kūną, prispausta prie juosmens kristalų diržu. Rankose nešėsi paprastą krepšelį, kuriame buvo viskas, ko jai prireiks pavasario lygiadieniui sutikti.

Šiąnakt džiaugsmo naktis, naktis, kai reikia švęsti ir dėkoti už pavasario žemei atnešamą atsinaujinimą. Tačiau Morganos akys buvo apsiniaukusios. Šią naktį, kai išsilygina šviesa ir tamsa, jos gyvenimas pasikeis.

Žinojo tai, nors daugiau nebežiūrėjo į rutulį. Nereikėjo žiūrėti, nes viską pasakė širdis.

Sunku buvo pripažinti, kad vos nepasiliko namie. Tikriausiai norėjo mesti iššūkį likimui. Bet taip būtų pasielgęs bailus žmogus. Morgana atliks ritualą, kurį ji ir kitos tokios kaip ji atlikdavo jau daugybę amžių.

Nešas ateis tada, kai ateis. Ir Morgana su tuo susitaikys.

Ant pievos driekėsi persikreipę šešėliai; Morgana ėjo į giraitę. Nakties oras dvelkė pavasariu. Jame pynėsi nakties žiedų, banguojančios jūros, žemės, kurią pati sukasė sodinimui, kvapai.

Morgana išgirdo apuoko klyksmą, tylų ir vienišą. Bet neapsidairė akimis ieškodama baltų sparnų. Dar ne.

Buvo girdėti ir daugiau garsų: lengvas vėjo, slysčiojančio tarp medžių, glostančio lapus, glamonėjančio šakas, alsavimas. Ir muzikos, kurią tegali girdėti išrinktųjų ausys, murmesys. Fėjų dainos — dainos, senesnės už žmogų.

Morgana buvo ne viena čia, šešėliuotoje giraitėje, su krūva virš galvos plaukiojančių žvaigždžių. Čia niekada nebūdavo viena.

Prisiartinus prie magiškosios vietos Morgaños nuotaika pakito, akis aptraukusi migla išsisklaidė. Pastačiusi pintinę ant žemės leido sau akimirką atsikvėpti. Morgana nekrustelėdama, užmerkusi akis, nuleidusi rankas šiek tiek sulenktais pirštais prie šonų, įtraukė į save nakties kvapo ir grožio.

Matė, net ir užmerktomis akimis, baltą mėnulį, plaukiantį juoda dangaus jūra. Matė gausią jo šviesą, užliejusią medžius, o pro juos ir ją. Ir jėga, sužydusi joje, buvo tokia pat vėsi, gryna ir graži kaip mėnesiena.

Ji ramiai pradengė pintinę. Ištraukė baltą audinį sidabru ataustais kraštais, kuris jos šeimoje keliavo iš kartos į kartą. Buvo kalbama, kad šį audinį Merlinui padovanojo jo mylėtas jaunasis karalius. Patiesusi audinį ant žemės Morgana atsiklaupė.

Nedidelis apvalus pyragas, skaidri gertuvė su vynu, žvakės, raganos peilis su išraižyta rankena, apeiginis indas ir puodelis, iš gardenijos žiedų nupintas vainikėlis. Daugiau žiedų... pentiniai, sinavadai, rozmarinų ir čiobrelių šakelės. Visus juos Morgana išbarstė ant patiesalo kartu su rožių žiedlapiais.

Baigusi šį darbą ji atsistojo apibrėžti rato. Morgana jautė, kaip galia dūzgia pirštų galiukuose, kaistanti ir nekantraujanti. Užbaigusi ratą apdėliojo jį žvakėmis, baltomis kaip ledas. Žvakių iš viso buvo keturiolika, jos simbolizavo dienų, skiriančių mėnulio pilnėjimą ir dilimą, skaičių. Morgana lėtai žengė palei žvakes ištiesusi ranką.

Viena paskui kitą žvakės plykstelėjo ir ramiai sužibo. Morgana stovėjo šviesos žiedo viduryje. Ji atsisegė kristalais aptaisytą diržą. Šis nuslydo ant audinio it liepsnojanti virvė. Morgana ištraukė rankas iš plonytės suknelės. Ši nuplazdeno jai prie kojų lyg tirpstantis sniegas.

Žvakių šviesa auksu nužėrė jos kūną Morganai ėmus šokti senovinį šokį.

Likus penkioms minutėms iki vidurnakčio Nešas sustojo priešais Morganos namus. Jis nusikeikė — nė viename lange nedegė nė menkiausia švieselė.

„Turėsiu ją pažadinti”, — nutarė Nešas. Ir šiaip, kiek raganai tereikia miego? Jis nusišypsojo. Teks paklausti Morganos.

Bet ji vis tiek moteris. Moterys paprastai įširsta, jei užsuki vidury nakties ir išverti jas iš lovos.

Ne pro šalį būtų turėti ką nors, galinčio suminkštinti Morganos širdį.

Pagautas įkvėpimo Nešas pasikišo voką po pažastimi ir pasilenkė prie jos gėlių darželio. Abejojo, ar Morgana pastebės, kad nukniaukė kelias gėles. Šiaip ar taip, atrodo, jos darželyje auga šimtai gėlių. Užtvindytas žiedų kvapo Nešas užsimiršo ir priskynė didžiulį glėbį tulpių, kvapiųjų pelėžirnių, narcizų ir paprastųjų smalkų.

Patenkintas savimi jis patogiau suėmė gėles ir nužingsniavo prie paradinių durų. Nespėjus pasibelsti dukart sulojo Panas. Bet šviesa nesumirgėjo nei po šuns pasisveikinimo, nei tuomet, kai Nešas garsiai pasibeldė.

Jis žvilgtelėjo atgal norėdamas įsitikinti, kad Morganos automobilis stovi vietoje, ir vėl pabeldė į duris. „Greičiausiai miega kaip užmušta”, — tarė sau Nešas ir pajuto pirmuosius susierzinimo spygliukus. Jame kažkas tarytum virė ir skubino jį. Turėjo pamatyti Morganą, ir būtinai šiąnakt.

Neketindamas laukti kito karto Nešas pasidėjo scenarijų ant prieangio ir paklebeno rankeną. Panas vėl sulojo, bet Nešui pasirodė, jog šuns balse girdėti džiaugsmas, o ne pyktis. Pamatęs, kad durys užrakintos, jis apėjo namą. Įeis į vidų, velniai griebtų, ir suras Morganą iki išauštant.

Staiga plūstelėjusi skubos banga privertė paspartinti žingsnį, bet maždaug tarp namo fasado ir šoninės terasos susigriebė bežiūrįs į miškelį.

Štai ten jam reikia eiti. Privalo eiti. Nors protas ir sakė, kad be galo kvaila maklinėti po mišką naktį, Nešas pakluso širdies balsui.

Gal šešėliai, o gal vėjo atodūsiai leido jam žengti be garso. Kažkodėl jautė, kad kelti nereikalingą triukšmą būtų šventvagiška. Šiąnakt oras čia buvo kitoks, kone nepakeliamai nuostabus.

Vis dėlto sulig kiekvienu žingsniu Nešui galvoje vis smarkiau tvinkčiojo kraujas.

Netrukus tolumoje išvydo vaiduoklišką baltos spalvos mirgėjimą. Buvo besižiojąs šūktelėti, bet šiugždesys privertė pakelti akis aukšyn. Ten, ant perkreiptos kipariso šakos, tupėjo milžiniškas baltasis apuokas. Nešui žiūrint paukštis be garso nusklendė iš savo vietos ir pasuko į giraitės gilumą.

Nešui pulsas būgnijo ausyse, jo širdis smarkiai daužėsi krūtinėje. Žinojo, kad net jei apsisuktų ir nueitų, vis tiek jį trauktų ten grįžti.

Todėl žengė į priekį.

Morgana buvo ten, klūpėjo ant balto audinio. Mėnulio šviesa užliejo ją tarytum sidabrinis vynas. Ir vėl Nešas buvo bešaukiąs ją vardu, bet kai pamatė, kad Morgana ratu dėlioja žvakes, brangakmenius, žibančius jai ant juosmens, ir gėles jos plaukuose, jam užkando žadą.

Nešas stovėjo įkalintas šešėliuose, kai Morgana privertė sniego baltumo žvakes žybtelėti auksinėmis liepsnelėmis. Ji nusirengė ir didingai nuoga atsistojo liepsnų viduryje. Tada ėmė suktis tokiame gracingame šokyje, kad jam net buvo sunku kvėpuoti.

Mėnesiena slydo jos kūnu, liejosi krūtimis, glamonėjo šlaunis. Morganos plaukai pliūptelėjo it juodmedžio krioklys už nugaros, jai užvertus veidą į žvaigždes.

Nešas atsiminė sapną, atsiminė taip ryškiai, kad fantazija ir tikrovė susipynė į galingą vaizdinį, kurio centre šoko Morgana. Gėlių aromatas sustiprėjo, jam kone ėmė svaigti galva. Akimirką vizija išblanko. Nešas papurtė galvą, kad vaizdas išryškėtų, ir iš visų jėgų pasistengė sutelkti dėmesį.

Vaizdas pasikeitė. Morgana vėl klūpėjo ir gurkšnojo iš sidabrinio puodelio, o žvakių liepsnelės kilo neįtikėtinai aukštai, supdamos ją tarsi auksinės grotos. Pro jas Nešas matė, kaip blizga Morganos kūnas, kaip sidabru žvilga oda tarp krūtų, jos riešai. Girdėjo Morganos balsą, tyliai giedantį, paskui kylantį taip, kad atrodė, jog prie jo prisijungė tūkstančiai kitų balsų.