Нора Робертс - Kerėtoja

— Ką čia veikei? Priminė kažkokias apeigas.

— Šiąnakt pavasario lygiadienis. Magiškoji naktis. Tai, kas nutiko čia mums, taip pat buvo magiška.

Negalėdamas atsispirti Nešas pabučiavo Morganai į petį.

— Nors ir skamba banaliai, man taip dar niekada nebuvo. Su niekuo.

— Žinoma. — Morgana vėl nusišypsojo. — Su niekuo. — Pajuto, kad Nešas viduje sukietėjo, ir jos pulsas ėmė daužytis smarkiau. — Dar, — sumurmėjo jam palinkus prie jos lūpų.

Jie apsirengė nakčiai persiritus į antrą pusę. Vilkdamasis megztinį Nešas matė, kaip Morgana surinko sumaigytas ir sulaužytas gėles.

— Tikriausiai mes jas pribaigėme. Teks man pavogti tau dar kelias gėles.

Morgana šypsodamasi suėmė gėles rankomis.

— Ir šitos puikiai tiks, — pasakė ji. Nešas išpūtė akis pastebėjęs, kad gėlės Morganos glėbyje tapo tokios pat gražios ir šviežios kaip tada, kai jas ką tik nuskynė.

Jis brūkštelėjo sau per plaukus.

— Vargu ar aš prie to greitai priprasiu.

Morgana paprasčiausiai įdėjo gėles jam į rankas.

— Palaikyk. Man reikia panaikinti ratą. — Ji mostelėjo ir žvakės užgeso. Tyliai giedodama Morgana surinko jas nuo žemės.

— Ratą, mėnesienoje sukurtą, gesinu savo valia. Darbas atliktas, niekam nepakenkta. Tave paleidžiu su meile ir dėkingumu. Taip tebūnie.

Morgana įdėjo paskutinę žvakę į pintinę ir pakėlė audinį. Sulanksčiusi taip pat įdėjo į krepšį.

— Čia, a... jau viskas?

Morgana paėmė pintinę ir atsigręžė į Nešą.

— Dažniausiai viskas būna daug paprasčiau, nei mums atrodo. — Ji ištiesė ranką ir pasijuto pamaloninta, kai Nešas sunėrė jų pirštus. — Tęsiant ta pačia paprastumo dvasia, ar pasidalysi su manimi lova tas kelias likusias nakties valandas?

Nešas pakėlė jųdviejų rankas prie lūpų ir paprastai atsakė:

— Taip.

„Ji negali manimi pasisotinti”, — svajingai tarė sau Nešas. Naktį jie vis ieškojo ir ieškojo vienas kito. Užsnūsdavo, prabudę vėl mylėdavosi, kol danguje išblėso mėnuo. O dabar, kai saulę užmerktomis akimis regėjo kaip blyškiai raudoną švytėjimą, Morgana vėl uostinėjo jo ausį.

Nešas nusišypsojo ir sumurmėjo jai kažką, artėdamas prie pabudimo. Jautė jos galvą kaip šiltą, malonų svorį sau ant krūtinės. Iš to, kaip ji kuteno ir tampė jo ausį, suprato, kad Morganai visai norėtųsi tingiai pasimylėti iš pat ryto. Nekantraudamas ją patenkinti Nešas pakėlė ranką paglostyti jos plaukus. Ranka sustingo ore.

Kaip gali Morganos galva gulėti jam ant krūtinės, o lūpos būti prie ausies? Anatomiškai tai neįmanoma. Antra vertus, Nešas matė ją atliekant keletą neįmanomų dalykų, vertinant realaus pasaulio standartais. Vis dėlto tai pernelyg keista. Nors buvo tik pusiau prabudęs, gyva jo vaizduotė beregint įsijungė.

Ar atsimerks pasižiūrėti ir pamatys ką nors fantastiško, taip neįtikėtino, kad pasileis klykdamas į naktį?

„Į dieną”, — priminė sau Nešas. Jau diena. Nors vargu ar tai svarbiausia.

Jis atsargiai nuleido ranką, kol palietė jos plaukus. Švelnius, tankius, bet... Viešpatie, jos galvos forma ne tokia. Ji pasikeitė. Ji... ji virto... Kai Morganos galva kryptelėjo Nešui po delnu, jis dusliai riktelėjo ir širdžiai čiūžtelėjus į gerklę atsimerkė.

Nešui ant krūtinės gulėjo katė ir stebeilijosi į jį nemirksinčiomis — kažkodėl atrodė, kad pasipūtėliškomis — gintaro spalvos akimis. Nešas krūptelėjo, nes kažkas šaltas nuslydo skruostu. Suprato, jog šalia stovi Panas, priekinėmis kojomis įsirėmęs į lovą, smalsiai į šoną pakreipęs didelę sidabrinę galvą. Nešui nespėjus nė žodžio ištarti šuo vėl jį palaižė.

— O varge. — Nešui belaukiant, kol išsigiedrys galva ir aprims pulsas, Luna atsistojo, pasirąžė ir nutapeno jo krūtine aukštyn pažvelgti į veidą. Jos tylus murkimas labai priminė kikenimą. — Gerai, aišku, tu mane prigavai. — Jis ištiesė rankas ir paglostė gauruotas galvas.

Panas suprato tai kaip kvietimą ir liuoktelėjo ant lovos. Jis nusileido — laimė, lengvai — ant jautriausios Nešo kūno vietos. Dusliai šūktelėjęs vyras žaibiškai atsisėdo, nustumdamas katę ir priversdamas ją susidurti su Panu.

Akimirką situacija atrodė rizikinga, nes gyvūnai piktai įsistebeilijo vienas į kitą, ėmė urgzti ir šnypšti. Tačiau Nešas buvo pernelyg užsiėmęs bandymu atgauti kvapą, kad suktų galvą dėl to, ar aplink ims lakstyti gaurai.

— A, žaidi su gyvūnais?

Įtraukęs oro Nešas pakėlė akis ir pamatė tarpduryje stovinčią Morganą. Vos tik ją išvydusi Luna uodega brūkštelėjo Panui per snukį, nužingsniavo prie pagalvės, apėjo ją, prisėdo ir ėmė laižytis pasturgalį. Panas sudribo vizgindamas uodegą. Nešas sumetė, kad jo kojas į čiužinį spaudžia maždaug trisdešimt kilogramų raumenų.

— Regis, tu labai patinki mano augintiniams.

— Aha. Mes didelė laiminga šeima.

Vienoje rankoje laikydama garuojantį puodelį, Morgana priėjo prie lovos. Ji jau buvo apsirengusi — vilkėjo trumpa raudona suknele, išsiuvinėta ir išpuošta karoliukais aplink žemai nuleistus pečius; nuo viršaus į apačią leidosi sagtelės ir baigėsi per kelis pirštus virš jos labai gundančių kelių.

Nešas spėliojo, ar turėtų sagteles atsagstyti po vieną, ar vienu staigiu trūktelėjimu. Tada užuodė aromatą, kone tokį pat egzotišką ir nė trupučio ne mažiau gundantį nei jos kvepalai.

— Čia kava?

Morgana prisėdo ant lovos krašto ir pauostė puodelį.

— Taip, manau, kad kava.

Išsišiepęs Nešas ištiesė ranką ir pakedeno įmantriai supintos kasos galiuką.

— Tu man be galo maloni.

Morganos akyse suspindo nuostaba.

— Kodėl? A, pamanei, kad šitą atnešiau tau. — Žiūrėdama į Nešą ji pirštu pabeldė per puodelį. — Kad užplikiau kavos, įpyliau į puodelį ir nusprendžiau patiekti tau į lovą, nes esi velniškai žavus.

Deramai sudrausmintas Nešas metė paskutinį ilgesingą žvilgsnį į puodelį.

— Na, aš...

— Tada, — pertraukė jį Morgana, — tu nė trupučio nesuklydai.

Nešas paėmė jos ištiestą puodelį ir atsigėrė žvelgdamas į Morganą per jo kraštą. Jis nebuvo kavos gurmanas — negalėjo sau to leisti, turint omenyje, kokį dumblą susitaisydavo — bet nė neabejojo, kad geria skaniausią kavą, kokią tik galima rasti į vakarus nuo Misisipės.

— Ačiū. Morgana... — Jis kilstelėjo ranką ir pajudino sudėtingą karoliukų ir akmenukų kompoziciją, kabančią Morganos ausyje, priversdamas ją skambėti. — O ar aš tikrai velniškai žavus?

Ji nusikvatojo ir pastūmė puodelį, kad galėtų Nešą pabučiuoti.

— Nešai, tikrai. — „Dar ir kaip”, — tarė sau Morgana ir vėl jį pabučiavo. Susitaršiusiais, saulės išblukintais plaukais, krintančiais ant užmiegoto veido, stebėtinai raumeninga krūtine, gundančia ją virš antklodžių gniužulo ir labai šiltomis, labai įgudusiomis lūpomis, besitrinančiomis į jos lūpas, Nešas kuo puikiausiai jai tiko.

Morgana apgailestaudama atsitraukė.

— Man reikia į darbą.

— Šiandien? — Nešas tingiai užmetė ranką jai ant sprando ir prisitraukė Morganą arčiau. — Ar nežinai, kad šiandien valstybinė šventė?

— Šiandien?

— Aišku. — „Ji kvepia naktimi, — tarė sau Nešas. — Kaip gėlės, išsiskleidžiančios tik žvaigždžių šviesoje.” — Šiandien valstybinė meilės namuose šventė. Duoklė septintajam dešimtmečiui. Ją reikia švęsti...

— Įsivaizduoju. Labai išradinga, — atsiliepė Morgana ir švelniai krimstelėjo Nešui lūpą. — Bet man reikia vadovauti parduotuvei.