Нора Робертс - Kerėtoja

— Nešai, aš...

Jis papurtė galvą, atsilošė ir delnais suėmė Morgaños veidą. Nešo rankos virpėjo. Kaip ir alsavimas. Jo akys buvo tamsios ir gilios. Morgana nusistebėjo, kad Nešas nepermato jos kiaurai ir neperpranta jos širdies.

— Tu mane velniškai gąsdini, — išspaudė jis. — Aš save velniškai gąsdinu. Morgana, dabar viskas kitaip. Ar supranti?

— Taip. Tai svarbu.

— Tai svarbu. — Nešas giliai, nelygiai iškvėpė. — Aš bijau, kad tave įskaudinsiu.

„Tu mane įskaudinsi.” Žinojimas nukrėtė Morganą šiurpu. Skausmas užklups, kad ir kokių gynybos priemonių ji griebtųsi. Bet ne šįvakar.

— Neįskaudinsi. — Morgana švelniai pabučiavo Nešą.

„Ne”, — pamanė Nešas, skruostu pasitrynęs į jos skruostą. Neįskaudins. Negalėtų. Nors geismas tebevirė kraujyje, jo tempas apmalšo. Nustojusiomis virpėti rankomis jis nusmaukė suknelę Morganai nuo pečių, nutempė ją žemyn, kol išvadavo abi Morganos rankas.

Malonumas, kurį patyrė žiūrėdamas į Morganą, priminė į širdį įremtą aksominį kumštį. Ir anksčiau ją matė, kai stebėjo, kaip Morgana šoka nuoga rate. Bet tas vaizdas priminė sapną, tarytum ji būtų buvusi nuostabaus grožio dvasia, jam nepasiekiama.

Dabar Morgana tik moteris ir Nešo ranka neperskros jos kiaurai, jei pabandys paliesti.

Pirmiausia veidą. Nešas pirštų galiukais nuslydo Morganos skruostais, lūpomis, smakru žemyn iki laibos kaklo kolonos. Ji tikra. Argi nejautė šilto jos alsavimo ant savo odos? Argi ant kaklo stabtelėjusiais pirštais neužčiuopė tankiai plakančio pulso?

Ragana ar mirtingoji, Morgana buvo jo — galėjo mylėti, džiaugtis, pamaloninti. Taip buvo lemta, kad jie pasimylėtų čia, supami senų tylių medžių ir šešėliais persmelktos šviesos. Magijos.

Morganos akys persimainė kaip aistros ir laukimo apimtos moters. Nešas stebėjo jas, smalsiai pirštų galais braukdamas per pečių šlaitus, slysdamas žemyn ir vėl kildamas aukštyn. Morganos alsavimas ėmė virpėti pravirose lūpose.

Taip pat švelniai, taip pat lėtai jo pirštai nuslydo ant krūtų. Jos alsavimą pertraukė aimana ir Morgana susvyravo, bet Nešas nė nebandė jos užvaldyti. Tik kantriai slysčiojo švelniomis kalvomis, nykščiais braukydamas per spenelius, kurie beregint sukietėjo ir ėmė mausti.

Morgana negalėjo pajudėti. Jei pragaro skalikai pravirais nasrais imtų veržtis iš medžių, vis tiek stovėtų kaip įkalta, virpėdama, bejėgiškai įsmeigusi akis į Nešą. Ar jis žino? Ar gali žinoti, kaip ją užbūrė savo rafinuotu švelnumu?

Morganai pasaulyje neegzistavo daugiau niekas, išskyrus Nešą. Ji matė tik jo veidą, jautė tik jo rankas. Sulig kiekvienu trūkčiojančiu įkvėpimu prisipildydavo jo.

Nešas pirštais atkartojo jos kūno formą, iki šonkaulių, tada pasuko į nugarą, ten rankas uždengė jos banguojantys plaukai, o nugara suvirpėjo nuo glamonių. Nešas nusistebėjo, kodėl jam atrodė būtina kalbėti, kai glamonėmis gali pasakyti Morganai daug daugiau.

Morganos kūnas — lieknų vingių, švelnios odos, subtilių raumenų dermė. Tačiau Nešas nebejautė poreikio skubėti. Neįtikėtinai geriau buvo — šįkart — bandyti, ragauti, gundyti. Kokios galingesnės jėgos gali reikėti vyrui nei toji, kuri apima jaučiant moters kūną, dainuojantį jo rankose?

Nešas pirštais nuslydo Morganos klubais, leido jiems nuslinkti ilgomis, nuostabiomis šlaunimis, o grįždamas atgal šiek tiek pakeitė trajektoriją, kad pasimėgautų malonumo blyksniais, žybtelėjusiais, kai pajuto, kad ji jau pasiruošusi ir sudrėkusi — dėl jo.

Kai Morganai sulinko keliai, Nešas ją apglėbė ir paguldė ant žemės, kad galėtų pakartoti šlovingąją kelionę lūpomis.

Skęsdama pojūčiuose Morgana nutraukė Nešui marškinius, norėdama pajusti stebuklingą nuogo kūno prisilietimą. Iš to, kokie įtempti Nešo raumenys, Morganai tapo aišku, kad jo rodomas švelnumas reikalavo daugiau jėgų, nei būtų pareikalavusi laukinė aistra. Ji kažką sumurmėjo ir Nešas grįžo prie lūpų, kad Morgana galėtų nusmaukti džinsus jam nuo klubų, numesti juos į šalį ir paversti jį tokiu pat pažeidžiamu kaip ir ji pati.

švelnus, mintis migdantis malonumas. Ilgi, užsitęsę mėgavimaisi. Mėnulis savo trapia šviesa užliejo juos, dovanojančius vienas kitam pačią brangiausią dovaną. Išbarstytos gėlės, ant kurių jie gulėjo, skleidė egzotiškus kvapus, susimaišiusius su nakties aromatu. Nors vėjelis šiureno lapus, ratu degančios liepsnelės tvirtai ir tiesiai kilo aukštyn.

Net kai plūstelėjusi aistra privertė ristis per sumaigytus žiedus ir suglamžytą šilką, jie niekur neskubėjo. Kažkur šešėliuose vėl ūktelėjo apuokas ir liepsnos šovė aukštyn tarytum ietys. Uždarydamos juos viduje, palikdamos visą pasaulį išorėje.

Morgana virpėjo, bet nebejuto nei nervingumo, nei baimės. Kai Nešas įsiskverbė į ją, apsivijo jį rankomis.

Galvoje šniokščiant kraujui Nešas stebėjo, kaip suplazdėjusios atsivėrė Morgaños blakstienos, išvydo gelsvas žvaigždes, šviečiančias tamsioje mėlynėje taip pat didingai kaip ir tos, kurios švietė danguje virš galvos. Nešas palinko prie Morgaños lūpų ir jie ėmė kartu judėti šokio, senesnio ir galingesnio už bet kurį kitą šokį, ritmu.

Morgana jautė jųdviejų veiksmo grožį, jo magiją, galingesnę už visus jos burtus. Nešas visiškai ją užpildė. Net kai abu ginė maudžiantis alkis, švelnumas niekur nedingo. Dvi žibančios ašaros nusirito skruostais, kai ji išsirietė, leisdama sau pakilti po galutinio, sukrečiančio atsipalaidavimo. Girdėjo, kaip išsiliejęs joje Nešas šūktelėjo jos vardą tarytum melsdamasis.

Kai jis virpėdamas įsikniaubė Morganai į plaukus, ji pastebėjo krintančios žvaigždės blyksnį — ši lyg liepsna švystelėjo aksominiame danguje.

Laikas bėgo. Minutės, valandos — Nešui tai nerūpėjo. Žinojo tik tiek, kad Morgana po juo švelni kaip svajonė, atsipalaidavusi, bet vis dar besiglaudžianti. Nešas pamanė, jog būtų gera taip ir likti gulėti iki pat saulėtekio.

Paskui kiek praktiškiau pagalvojo, kad greičiausiai anksčiau ar vėliau ją uždusintų.

Kai Nešas sukrutėjo, Morgana prisispaudė prie jo kaip spaustuvas.

— Ne-a, — mieguistai pratarė ji.

Kad jau ji pati užsispyrė, Nešas nusprendė lūpomis pagnaibyti jai kaklą.

— Gal aš ir lieknas, bet spėju, kad sveriu kokiais dešimčia kilogramų daugiau už tave. Be to, noriu į tave pažiūrėti.

Nešas pasirėmė ant alkūnių ir su pasimėgavimu nužvelgė Morganą.

Jos plaukai lyg susiraizgęs juodas šilkas skleidėsi ant balto audinio. Juose įsipynusios gėlės priminė Nešui čigonaites ir fėjas. Ir raganas.

Jis lėtai, sunkiai iškvėpė.

— Kas nutinka, kai mirtingasis pasimyli su ragana?

Morgana turėjo nusišypsoti, tad taip ir padarė — lėtai ir gudriai.

— Gal pastebėjai chimeras ant namo bokšto? — Nešas išsižiojo ir vėl susičiaupė. Morgana garsiai nusikvatojo bėgdama pirštais jo nugara. — Man labai patinka, kai būni toks patiklus.

Nešas jautėsi pernelyg puikiai, kad suirztų. Atvirkščiai, jis ėmė žaisti Morganos plaukais.

— Atrodė visai protingas klausimas. Noriu pasakyti, tu esi... Žinau, kas esi. Bet vis tiek sunkoka su tuo susitaikyti. Net po to, ką šiąnakt mačiau. — Jo žvilgsnis vėl įsmigo Morganai į akis. — Aš tave stebėjau.

Ji pirštu apibraukė Nešo lūpas.

— Žinau.

— Nieko gražesnio nesu matęs. Tu, šviesa. Muzika. — Jis suraukė antakius. — Girdėjau muziką.

— Skirtą tiems, kurie moka jos klausytis. Tiems, kuriems skirta išgirsti.

Patikėti tuo buvo visai nesunku, po visko, su kuo teko susitaikyti.