Нора Робертс - Kerėtoja

Ją stulbino mintis, kad vyras, kurį laikė žaviu, šiek tiek pasipūtusiu ir dažnai galvojančiu tik apie save, viduje saugo tokį lobį. Kita vertus, praėjusią naktį taip pat buvo sukrėsta, aptikusi jame tokių gilių švelnumo klodų.

Padėjusi scenarijų į šalį Morgana atsilošė kėdėje. O dar laikė save nuovokia, šyptelėjusi pamanė. Įdomu, kiek dar staigmenų slepia Nešas Kirklandas?

Nešas iš visų jėgų kibo į kitą darbą. Jį užklupo įkvėpimas, o Nešas ne iš tų, kurie vėjais paleidžia geras mintis.

Dilgtelėjo nerimas, kai prisiminė neužrakintas užpakalines Morganos namo duris. Bet Nešas sumetė, kad su jos reputacija ir aplink besisukiojančiu šunimi, primenančiu labiau vilką, niekas nesiryš brautis į vidų.

Kita vertus, gal ji yra apsaugojusi savo namus kokiais nors gynybiniais burtais.

„Bus tobula”, — tarė sau Nešas galynėdamasis su glėbiu gėlių — šįkart pirktų — ir stengdamasis sudėlioti jas vazoje. Gėlės, regis, nė neketino pasiduoti: koteliai pynėsi, žiedai linko. Po kelių bandymų puokštė tebeatrodė taip, tarytum gėles į vazą būtų sumetęs nerūpestingas dešimtmetis. Baigęs jas tvarkyti Nešas buvo pripildęs tris vazas ir su malonumu pagalvojo niekada netapsiąs stilistu.

Bet gėlės kvepėjo skaniai.

Žvilgsnis į laikrodį įspėjo, kad laiko liko nedaug. Pritūpęs priešais židinį Nešas įkūrė ugnį. Užtruko ilgiau ir, jo manymu, teko pavargti kur kas smarkiau negu Morganai, bet galiausiai liepsnelė ėmė smagiai lyžčioti malkas. Vargu ar židinio reikėjo, bet Nešui patiko ugnies kuriamas įspūdis.

Jis patenkintas atsistojo ir apžiūrėjo rūpestingai paruoštą sceną. Dviem padengtas stalas, užtiestas balta staltiese, kurią Nešas rado indaujos stalčiuje Morganos valgomajame. Nors ir valgomasis atrodė iškalbingai, su aukštomis lubomis ir didžiuliu židiniu, Nešas pamanė, kad salone atmosfera bus intymesnė.

Porceliano indai — taip pat Morgaños — atrodė seni ir gražūs, su rožių pumpurėliais, besivejančiais ant spindinčių baltų lėkščių kraštų. Nešas išdėliojo sunkius sidabrinius stalo įrankius ir krištolines šampano taures. Ir tai buvo Morgaños. Tada sulankstė vyšninės spalvos damasto servetėles tvarkingais trikampiais.

„Tobula”, — nusprendė Nešas. Ir nusikeikė.

Muzika. Kaip jis galėjo pamiršti muziką? Ir žvakes. Nešas puolė prie muzikinio centro ir ėmė raustis didžiulėje kompaktinių plokštelių krūvoje. „Šopeną”, — nusprendė jis, nors pats labiau mėgo Rolling Stones negu klasikinę muziką. Nešas įjungė muzikinį centrą, įdėjo plokštelę ir po kelių pirmųjų taktų pritariamai linktelėjo. Tada leidosi ieškoti žvakių.

Po dešimties minučių Nešas jau buvo kambaryje išdėliojęs tuziną žvakių, kurios degdamos skleidė vanilės, jazminų ir santalo aromatus.

Nešui vos užteko laiko save pagirti, kai išgirdo Morgaños automobilį. Jis beveik įveikė Paną lenktynėse iki durų.

Morgana išlipo ir kilstelėjo antakį pastebėjusi Nešo automobilį. Bet tai, kad jis atvažiavo kone pusvalandžiu anksčiau, jos nesuerzino. Nė truputėlio. Eidama prie durų, po pažastimi pasikišusi Nešo scenarijų, o kitoje rankoje nešdama šampaną, Morgana šypsojosi.

Nešas atidarė duris ir čiupęs ją į glėbį apdovanojo ilgu, prabangiu bučiniu. Trokšdamas pasisveikinti asmeniškai Panas iš paskutiniųjų stengėsi įsibrukti tarp Nešo ir Morganos.

— Labas, — pasisveikino Nešas, atsiplėšęs nuo Morganos lūpų.

— Sveikas. — Ji ištiesė Nešui ir butelį, ir voką su scenarijumi, kad galėtų pataršyti Panui kailį prieš užverdama duris. — Tu ankstyvas.

— Žinau. — Nešas dirstelėjo į etiketę ant butelio. — Ką gi, ką gi... Kažką švenčiame?

— Pamaniau, turėtume atšvęsti. — Morgana išsitiesė ir jos kasa nuslydo už peties. — Tiesą sakant, tai nedidelė sveikinimo dovanėlė tau. Bet vyliausi, kad pasidalysi.

— Su malonumu. Su kuo mane sveikini?

Morgana linktelėjo į voką Nešo rankoje.

— Su tuo. Kad užbaigei scenarijų.

Nešas pajuto, kad mazgelis, visą dieną kirbėjęs pilve, atsileido.

— Tau patiko.

— Ne tik. Man labai patiko. Ir kai tik prisėsiu ir nusiausiu batus, pasakysiu kodėl.

— Eime į vidų. — Paėmęs viena ranka butelį, kita jis apglėbė Morganą. — Kaip verslas?

— O, viskas klostosi sklandžiai. Tiesą pasakius, ko gero, pagalvosiu, gal Mindė galės mane pavaduoti valandą kitą per dieną. Mes... — Įžengusi į saloną Morgana nutilo.

Žvakių liepsnelės virpėjo taip pat mistiškai ir romantiškai kaip mėnulio spinduliai. Jos atsispindėjo sidabre, vaivorykštėmis išmargino krištolo taures. Kambaryje tvyrojo gėlių ir žvakių vaško aromatas, skambėjo vaiduokliška violončelės melodija. Židinyje ruseno liepsna.

Morgana nedažnai pasijusdavo taip išmušta iš vėžių. Jautė, kaip gerklę graužia ašaros — ašaros, gimusios iš tokių tyrų ir šviesių jausmų, kad net sunku ištverti.

Morgana pažvelgė į Nešą, virpanti žvakių šviesa įžiebė jos akyse tuziną žvaigždžių.

— Ar viską čia paruošei man?

Pats truputį išsimušęs iš vėžių Nešas krumpliais perbraukė Morganos skruostą.

— Tikriausiai elfų darbas.

Morgana nusišypsojo ir lūpomis brūkštelėjo Nešui per lūpas.

— Man labai, labai patinka elfai.

Nešas pasisuko taip, kad jųdviejų kūnai susiglaustų.

— O ką manai apie scenaristus?

Morganos rankos patogiai apsivijo jo juosmenį.

— Imu juos mėgti.

— Gerai. — Paniręs į bučinį Nešas suvokė, jog rankos pernelyg užimtos, kad galėtų kaip reikiant įsijausti. — Gal aš viską padėsiu ir iššausiu šampaną?

— Puiki mintis. — Morgana giliai, su pasitenkinimu atsiduso ir išsivadavo iš batelių, kol Nešas priėjo prie kibirėlio su ledukais ir ištraukė ten panardintą butelį. Jis atsuko savo, paskui Morgaños šampano butelį demonstruodamas identiškas etiketes.

— Telepatija?

Artindamasi prie Nešo Morgana nusišypsojo.

— Visko gali būti.

Jis numetė voką į šalį, įkišo antrą butelį į ledą ir atidarė pirmąjį, pergalingai pokštelėdamas ir išleisdamas šnypščiančius purslus. Pripylęs šampano ištiesė taurę Morganai, tada skimbtelėjo į ją savąja.

— Už magiją.

— Mielai, — sumurmėjo ji ir gurkštelėjo. Paėmusi Nešą už rankos, Morgana nusivedė jį prie sofos, kur galėjo susirangyti šalia ir stebėti ugnį. — Na, ką dar šiandien nuveikei, be to, kad iškvietei elfus?

— Norėjau parodyti tau, kuo esu panašus į Kerį Grantą [* Keris Grantas (1904-1986) - anglų kilmės amerikiečių aktorius.].

Morgana sukikeno ir lūpomis brūkštelėjo Nešui per skruostą.

— Man tu patinki visoks.

Patenkintas Nešas susikėlė kojas ant kavos stalelio.

— Ką gi, daug laiko praleidau stengdamasis sutvarkyti gėles taip, kad jos atrodytų kaip filmuose.

Morgana žvilgtelėjo į gėles.

— Pripažinkime, kad į tavo gabumų sąrašą puokščių menas neįtrauktas. Man jos labai patinka.

— Pamaniau, kad ir pastangos šį tą reiškia. — Nešas smaginosi, žaisdamas Morganos auskaru. — Šiek tiek patobulinau scenarijų. Daug galvojau apie tave. Pasikalbėjau telefonu su agentu, jis be galo susijaudinęs. Tada dar šiek tiek mąsčiau apie tave.

Morgana sukikeno ir padėjo galvą Nešui ant peties. Namie. Ji namie. Visiškai.

— Regis, labai daug nuveikei. Dėl ko jaudinasi tavo agentas?

— Na, atrodo, bus sulaukęs skambučio iš labai susidomėjusio prodiuserio.

Morgana vėl atsisėdo, jos akys sublizgo iš pasitenkinimo.