Нора Робертс - Kerėtoja

Morgana negalėjo atgauti kvapo. Buvo pernelyg tvanku. Ir karšta, taip karšta, kad stebėjosi, jog pati neužsiliepsnoja. Ji siektelėjo Nešo norėdama prašyti, maldauti akimirką sustoti, kad galėtų atgauti sveiką protą. Bet jo lūpos vėl stipriai prigludo jai prie burnos ir noras atgauti protą išgaravo.

Godulio temdomomis akimis Nešas trūktelėjo Morganos suknelę. Sagtelės žaibiškai atsisagstė tarsi sproginėdamos ir atidengė įkaitusį kūną bei gundančius juodus apatinius. Be garso susikeikęs Nešas nuplėšė plonytį drabužėlį ir Morganos krūtys išvirto į jo neramias rankas.

Morgana šūktelėjo — ne iš baimės ar skausmo, bet iš nuostabos — godžioms lūpoms nusvilinus odą.

Nešas buvo negailestingas, nepermaldaujamas, nutrūktgalviškas. Jį raižė geismas, karšti aistros peiliai nukirto visus ryšius su civilizuotu pasauliu. Nešo rankos, slankiojančios Morganos kūnu, paliko maudulius ir virpesius.

Morgana atsakė ne nuolankumu, ne pasidavimu, o atvirkščiai — tokiu pat goduliu, nenusileidžiančiu tam, kuris dusino Nešą. Ji ėmė, ji kankino, ji erzino.

Jie nusirito per lovą, įsivėlę į aistros mūšį, karštligiškai tampydami ir plėšydami drabužius, trokšdami pasitenkinimo, kurį žadėjo įkaitę kūnai. Nešas elgėsi kaip panorėjęs, materializuodamas tamsias galvoje gimusias fantazijas. Lietė, ragavo, rijo.

Morgana smarkiai išsirietė įsitvėrusi į Nešą, nes užliejo staigi malonumo banga, kuriai atslūgus pasijuto visai išsekusi. Drebančiomis lūpomis vis kartojo jo vardą, kartojo tol, kol galiausiai sukūkčiojo, Nešui vėl privertus ją pakilti ant bangos.

Apsvaigusi Morgana pakilo virš Nešo. Jis matė, kaip žvakių liepsnelės virpa ant jos kūno, jos akyse, tamsiose ir blizgančiose nuo jo dovanoto malonumo. Nešas žinojo mirsiąs, jei negaus jos šiąnakt, rytoj ir dar tūkstantį rytojų.

Jis paguldė Morganą atgal ant lovos ir prispaudė jos rankas. Besikilojančia krūtine spaudė ją tol, kol jųdviejų žvilgsniai susitiko. Ar jos akyse išvydo iššūkį? Ar triumfą?

Tada Nešas giliai panėrė. Morgana sugniaužė kumščius po jo delnais ir išsirietė jį pasitikdama.

Greitis. Jėga. Triumfas. Jie lėkė kartu, glamonė už glamonę, su pritrenkiančių geismų sukelta jėga. Nešas vėl susirado Morganos lūpas ir skaudžiai į jas įsisiurbė. Morgana apsivijo jį rankomis, jos trumpi, tvarkingi nagai desperatiškai nuslydo Nešo nugara.

Jis pajuto, kaip suvirpėjo lankstus kūnas, išgirdo jos užgniaužtą aiktelėjimą, kurį sukėlė stulbinamas malonumas. Paskui Nešui aptemo protas ir jis nušoko nuo skustuvo ašmenų, kad pasivytų Morganą.

Daug vėliau Nešas atkapstė savyje protą. Nusirito nuo Morganos, kad leistų jai kvėpuoti. Morgana gulėjo ant pilvo, išskėtusi rankas ir kojas. Gaudydamas kvapą Nešas stebeilijosi į šešėlius, galvoje persukdamas tai, kas įvyko tarp jųdviejų. Tiksliai nežinojo, išsigąsti ar džiaugtis.

Jis... na, tikriausiai tinkamiausias žodis būtų „užpuolė”. Tikrai nesuko galvos dėl mandagybių. Kad ir kaip jam patikdavo mylėtis, dar niekada nebuvo peržengęs ribos ir pasidavęs beprotybei. Suprato, kad beprotybė turi savų pranašumų. Bet nežinojo, kaip jausis Morgana, kad plėšte nuplėšė nuo jos drabužius.

Nešas nedrąsiai uždėjo ranką jai ant peties. Morgana suvirpėjo. Skausmingai susiraukęs jis atitraukė ranką.

— Morgana... Gerai jautiesi?

Ji išleido kažkokį garsą — tarytum suunkštė ar suvaitojo. Nešą pervėrė baimė, kad galbūt Morgana verkia. „Puikiai padirbėjai, Kirklandai”, — įtūžo jis ant savęs ir pabandė dar kartą — perbraukė Morganai plaukus.

— Mažute. Morgana. Atleisk, jei aš...

Nešas nutilo nežinodamas, ką pasakyti. Morgana lėtai pasuko galvą ir šiaip ne taip kilstelėjo nugeibusią ranką tiek, kad galėtų nusibraukti išsitaršiusius plaukus nuo akių. Su nuostaba pažvelgė į Nešą.

— Kažką sakei?

— Aš tik... Tau viskas gerai?

Morgana atsiduso. Nuo ilgo katiniško atodūsio išdavikiškas Nešo kūnas suvirpėjo.

— Gerai? — Ji, regis, vartė žodį burnoje, ragaudama jį liežuviu. — Vargu. Paklausk dar kartą, kai rasiu jėgų pajudėti. — Morgana ištiesė ranką per susiglamžiusius apklotus ir paėmė Nešui už rankos. — O tau?

— Ką man?

— Viskas gerai.

— Juk ne mane užpuolė.

Išgirdusi šį žodį Morgana tingiai nusišypsojo.

— Ne? O man pasirodė, kad visai neblogai pasirodžiau. — Ji išsitiesė ir su malonumu suprato beveik atgavusi jėgas. — Duok man valandą ir pabandysiu dar kartą.

Nešą persmelkė palengvėjimas.

— Nenusiminei?

— Aš atrodau nusiminusi?

Nešas pasvarstė. Morgana priminė katę, su malonumu sušveitusią puodą grietinės. Nė pats nesuprato, kad išsišiepė.

— Ne, tikriausiai ne.

— Jautiesi savimi patenkintas, a?

— Galbūt. — Jis ištiesė ranką norėdamas prisitraukti Morganą, bet pirštai įsipainiojo į tai, kas liko iš jos liemenėlės. — O tu?

Morgana nusistebėjo, kaip nuo tokios šypsenos jam neplyšta žandai. Nešas stebėjo ją kone švilpiniuodamas, sukdamas ant piršto į skutelius suplėšytą liemenėlę. Morgana atsiklaupė lovoje ir pastebėjo, kaip be galo patenkinto Nešo žvilgsnis nuslydo jos kūnu.

— Žinai ką, Nešai?

— Ne. Ką?

— Man teks nušluoti tą šypseną nuo tavo veido.

— Tikrai? Kaip?

Atmetusi plaukus už nugaros Morgana apžergė Nešą. Lėtai rangydamasi nuslydo žemyn.

— Stebėk.

9

Nešo akimis žvelgiant, gyvenimas buvo visai smagus. Dienas leido užsiimdamas širdžiai miela veikla ir už tai gaudavo krūvą pinigų. Buvo sveikas, turėjo naują namą, netrukus gaus naują įdomų pasiūlymą. O visų geriausia — mėgavosi neįtikėtinu romanu su kerinčia moterimi. Moterimi, kuri, kaip paaiškėjo per pastarąsias savaites, ne tik beviltiškai traukė Nešą, bet ir tapo jo drauge.

Bandymų ir klaidų metodu buvo nustatęs, kad meilužė, su kuria smagu vien lovoje, patenkina tik kūną, bet ne sielą. Morganoje Nešas atrado moterį, su kuria galėjo juoktis, kalbėti, ginčytis, mylėtis — ir sykiu jausti tokį artumą, kokio dar nejautė jokiam kitam žmogui.

Artumą, kurio anksčiau nė nenutuokė norįs.

Kartais Nešas net užmiršdavo, kad Morgana daugiau negu paprasta moteris.

Užbaigęs atsispaudimus, kuriuos prisiversdavo daryti triskart per savaitę, Nešas permąstė kelias paskutines kartu su Morgana praleistas dienas.

Jie važiavo — ilgai, neskubėdami — į Didįjį Surą [* Vaizdinga vietovė centrinės Kalifornijos pakrantėje.] pastovėti apžvalgos aikštelėje. Iš ten vėjo plaikstomais plaukais žvelgė į pribloškiančią kalvų, vandens ir uolų panoramą. Kaip tikri turistai, fotografavosi Morganos fotoaparatu ir filmavosi Nešo filmavimo kamera.

Nors ir jautėsi kvailokai, Morganai nematant Nešas pakėlė kelis akmenukus nuo žemės ir įsimetė į kišenę kaip suvenyrą, priminsiantį šią dieną.

Jis palaikė draugiją Morganai, kol ši naršė po parduotuves Karmelyje, ir geraširdiškai nusileido, kai sukrovė pirkinius jam į glėbį.

Pietūs gražios kavinukės terasoje tarp gėlių. Iškyla paplūdimyje saulei leidžiantis: jis sėdėdavo apglėbęs Morganą, ji padėdavo galvą Nešui ant peties, o didžiulis raudonas rutulys danguje kraujuodamas ugnimi nusileisdavo į tamsiai mėlyną jūrą.

Tylūs bučiniai prietemoje. Nevaržomas juokas. Intymūs žvilgsniai žmonių grūstyse.

Beveik atrodė, kad Nešas Morganai merginasi.

Jis suniurnėjo ir atpalaidavo rankas. Merginasi? „Ne, tai visai kas kita”,’ — patikino save apsivertęs ant nugaros. Jie paprasčiausiai mėgaujasi vienas kito draugija, tai tiesiog puikus sandoris. Bet ne merginimas. Merginimas turi bjauriąją dalį — paprastai baigiasi vestuvėmis.