Нора Робертс - Kerėtoja

Išlipus iš mašinos galvoje kažkas lyg švystelėjo, tarytum užuolaida suplazdeno. Morgana sustojo viena ranka atsirėmusi į dureles, gerdama į save vėjo šniokštimą, šnibždesį. Oras susidrumstė, dangus papilkėjo. Jokio svaigulio. Tarsi iš saulėkaitos būtų įžengusi į šešėlius; šešėlius, kuriuose laukė neatskleistos paslaptys. Morgana pabandė įžvelgti, kas slepiasi už tos miglos, bet ši buvo tiršta, erzino ją užuominomis ir šmėkščiojančiais vaizdais.

Tada vėl nušvito saulė ir buvo girdėti tik akmenimis čiurlenantis vanduo.

Nors Morgana ir nebuvo apdovanota Sebastiano nuojauta ar Anastasijos gebėjimu įsijausti, ji suprato.

Viskas pasikeis. Ir greitai. Taip pat suprato, kad pokyčiai gali būti ne tokie, kokių norėtų.

Nusikračiusi užplūdusios nuotaikos Morgana žengė takeliu. „Rytojų galima pakeisti”, — priminė ji sau. Ypač, jei susitelki į dabartį. Kadangi dabartis prilygo Nešui, Morgana buvo pasiryžusi kovoti, kad jį išlaikytų.

Nešas atidarė duris Morganai dar jų nepasiekus ir stovėjo tarpduryje susikišęs rankas į kišenes, šypsodamasis viešniai.

— Labas, širdele.

— Labas. — Viena ranka laikydama tabaluojantį krepšį, kita ji apsivijo Nešo kaklą ir prigludo prie jo bučiniui. — Žinai, kaip jaučiuosi?

— Aha. — Nešas rankomis nuslydo Morganos šonais iki klubų. — Puikiai žinau, kaip jautiesi. Fantastiškai.

Morgana sukikeno ir nustūmė dar užsilikusias dvejones.

— Pasirodo, tu teisus. — Pasidavusi jausmams ji ištiesė Nešui rožę.

— Man? — Nešas nežinojo, kaip turėtų reaguoti vyras, kai moteris jam dovanoja rožės pumpurą.

— Be abejo, tau. — Morgana vėl jį pabučiavo, o Luna savininkiškai įdrožė į namą. — Gal norėtum praleisti vakarą... — ji gundomai priglaudė lūpas Nešui prie ausies, — visą vakarą... veikdamas šį tą... — murmėdama pirštais perbėgo krūtine, — senoviško?

Kraujas siūbtelėjo Nešo gyslomis ir suriaumojo Morganos kankinamoje ausyje.

— Kada pradedame?

— Na, — Morgana prigludo prie Nešo ir atlošusi galvą pažvelgė jam į akis. — Kam švaistyti laiką?

— Dieve, dievinu agresyvias moteris.

— Gerai. Nes turiu tau didelių planų... — Morgana dantimis sugriebė Nešo apatinę lūpą ir švelniai pačiulpė. — Širdele. Tetrunka tai valandų valandas.

Nešas svarstė, ar kada nors vėl ims normaliai kvėpuoti. Vylėsi, kad ne.

— Norėtum pradėti čia ir pratęsti pakeliui į vidų?

— Aha. — Morgana atsitraukė, nuleido ranką žemyn ir sučiupusi už kelnių juosmens įtempė Nešą į vidų. Panas įtapeno iš paskos, nusprendė, kad nesulauks dėmesio nė iš vieno, tad nuėjo apžiūrėti namo. — To, ką sugalvojau, lauke daryti negalima. Sek iš paskos. — Sviedusi per petį aistringą žvilgsnį Morgana ėmė kilti laiptais.

— Net neabejok.

Užlipęs viršun Nešas pastvėrė Morganą. Po neilgo ginčo ji liovėsi priešintis, i bučinį jie paniro tarytum į karštą vonią. Tvoskiančią karščiu ir pilną putų. Tačiau Nešui timptelėjus jos suknelės užtrauktuką Morgana išsprūdo iš glėbio.

— Morgana...

Ji tik papurtė galvą ir nužingsniavo į miegamąjį.

— Turiu tau dovaną, Nešai. — Kyštelėjusi ranką į krepšį Morgana ištraukė ploną blizgų juodo šilko gniužulą ir nerūpestingai švystelėjo ant Nešo lovos. Jis dirstelėjo į drabužėlį, tada vėl į Morganą. Įsivaizdavo ją su juodo šilko apatinuku.

Įsivaizdavo, kaip jį nuvelka.

Nešui ėmė dilgsėti pirštų galiukai.

— Pakeliui pas tave buvau užsukusi į parduotuvę. Prigriebiau keletą... dalykėlių.

Nenuleisdamas akių nuo Morganos Nešas padėjo rožę ant tualetinio staliuko.

— Kol kas man patinka.

— O, toliau bus tik geriau. — Morgana dar kažką ištraukė iš krepšio ir ištiesė Nešui.

Jis susiraukęs pažvelgė į plastikinį vaizdajuostės dėklą. Veide žybtelėjo šypsena.

— Filmas suaugusiesiems?

— Perskaityk pavadinimą.

Nešas su šypsena apvertė vaizdajuostę. Ir šūktelėjo.

— „Šliaužianti akis” [* The Crawling Eye -1958 m. siaubo filmas.]?! — Plačiai nusišypsojęs jis pažvelgė į Morganą.

— Tinka?

— Ar tinka, velniai griebtų... Tai puiku! Klasika. Nemačiau šio filmo jau daugybę metų.

— Ten, kur jį radau, buvo ir daugiau. — Morgana iškratė krepšį ant lovos. Tarp jos kosmetikos priemonių mėtėsi dar trys vaizdajuostės. Nešas čiupo jas kaip vaikas dovanas iš po kalėdinės eglutės.

— „Amerikiečių vilkolakis Londone”, „Košmaras Guobų gatvėje”, „Drakula” [* An American Werewolf in London -1981 m. siaubo filmas, Nightmare on Elm Street - 1984 m. siaubo filmas, Dracula -1931 m. siaubo filmas.]. Nuostabu! — Juokdamasis Nešas prisitraukė Morganą prie savęs. — Kas tu per moteris? Nori praleisti vakarą žiūrėdama siaubo filmus?

— Su keliomis ilgomis pertraukomis.

Šįkart Nešas atitraukė jos suknelės užtrauktuką vienu greitu judesiu.

— Štai ką tau pasakysiu... pradėkime vakarą nuo įžangos.

Morgana nusikvatojo ir jie griuvo ant lovos.

— Dievinu geras įžangas.

Nešas nepajėgė įsivaizduoti tobulesnio savaitgalio. Juodu žiūrėjo filmus — be visų kitų dalykų — iki aušros. Ilgai miegojo, atsikėlę tingiai ir nerūpestingai papusryčiavo lovoje.

Nepajėgė įsivaizduoti tobulesnės moters. Morgana ne tik graži, protinga, gundanti, bet ir pagaunanti tokio filmo kaip „Šliaužianti akis” niuansus.

Nešas net nesupyko, kad Morgana sekmadienio popietę privertė jį dirbti. Krapštinėjimasis kieme, žolės pjovimas, ravėjimas ir sodinimas įgavo visiškai naują prasmę, kai pakėlęs akis pamatydavo žolėse klūpančią Morganą, vilkinčią jo marškinėlius ir džinsus, perrištus per juosmenį virvele.

Šis vaizdas vertė spėlioti, kaip būtų, kaip galėtų būti, jei Morgana visada būtų šalia. Pasiekiama ranka.

Nešas pamiršo, kad jam paskirta ravėti piktžoles, ir priglaudęs atrisnojusį šunį, galva baksnojantį jam į krūtinę, paprasčiausiai stebėjo Morganą.

Ji niūniavo. Nešas neatpažino dainos, bet melodija skambėjo egzotiškai. Tikriausiai kažkokia raganų daina, pamanė. Perduodama iš lūpų į lūpas. Morgana — tikras stebuklas. Netgi be paveldėtų gebėjimų ji būtų stebuklinga moteris.

Morgana buvo susikėlusi plaukus po nutrinta Nešo Dodgers [* Los Angeles Dodgers - beisbolo komanda.] kepuraite. Ir visiškai nepasidažiusi. Neso džinsai kabėjo ant klubų. Ir vis tiek atrodė vylingai. Morganos geismingumas spinduliavo kaip saulė, nesvarbu, vilkėjo ji juodus nėriniuotus apatinius ar išblukusius džinsus.

Dar daugiau, jos veidas švietė tyrumu, pasitikėjimu, susivokimu — savybėmis, kurioms Nešas niekaip nepajėgė atsispirti.

Įsivaizdavo Morganą klūpančią ten, toje pat vietoje, po metų nuo šios dienos. Po dešimties. Ir vis dar kaitinančią jo kraują.

O Dieve. Nešo ranka nuslydo nuo šuns galvos, tarytum būtų be kaulų. Jis įsimylėjo Morganą. Išties įsimylėjo. Visiškai įklimpo su didžiuoju, baisiuoju žodžiu, prasidedančiu „m” raide.

Ir ką, po velniais, dabar darys?

„Valdo padėtį? — apstulbęs atsiminė Nešas. — Gali bet kada pasitraukti? Kokia nesąmonė.”

Jis pakilo ant virpančių kojų. Iš baimės ėmė raižyti pilvą. Bijojo dėl jų abiejų. Morgana žvilgtelėjo į Nešą patempusi kepurės snapelį žemyn, kad šešėlis uždengtų akis.

— Kas nors atsitiko?

— Ne. Ne, aš... aš tik norėjau nueiti į vidų ir atnešti mums ko nors šalto atsigerti.

Nešas kone bėgte nubėgo į namą, palikęs Morganą, kuri nulydėjo jį žvilgsniu.