Нора Робертс - Kerėtoja

Morgana saugodavosi, kai likdavo vieni, stebėdavo, kad santykiai nesirutuliotų pernelyg greitai ar ne jos pasirinkta kryptimi. Tai nereiškia, kad jai teko Nešą jėga atstumti, su apmaudo gaidele priminė sau Morgana. Nešas net nebandė jos apkabinti, vėl pabučiuoti ar kaip kitaip sugundyti.

Nebent įskaitytų jo nerūpestingus, draugiškus prisilietimus. Prisilietimus, privertusius ją kelias valandas neramiai vartytis lovoje po paskutinio Nešo apsilankymo.

„Tai mano pačios bėdos”, — tarė sau Morgana ir pasistengė nekreipti dėmesio į ilgą lėtą spaudimą viduje, Nešui nykščiu tingiai slankiojant jos delnu aukštyn žemyn.

Šviesioji santykių pusė — Morganai patiko dirbti su Nešu, padėti jam analizuoti. Ne tik dėl to, kad jis smagus bendradarbis, kurio protą ir talentą ji gerbė — jųdviejų bendradarbiavimas teikė galimybę savaip aiškinti, kas ji tokia.

Be abejo, Nešas nepatikėjo nė vienu žodžiu.

„Žinoma, tai nesvarbu”, — tarė sau Morgana ir pametė įvykių seką, kai šiltas Nešo dilbis prigludo prie jos rankos. Jam nereikėjo tikėti, kad pasinaudojęs Morganos žiniomis sukurtų gerą scenarijų. Vis dėlto giliai širdyje Nešo požiūris Morganą liūdino. Kaip būtų ramu, jei jis patikėtų ir priimtų ją tokią, kokia yra.

Kai pasaulis buvo išgelbėtas ir užsidegė šviesos, Morgana ištraukė ranką iš Nešo saujos. Ne todėl, kad nebūtų gera, tiesiog ji nenorėjo rizikuoti prisišaukti kandžių Sebastiano pastabų.

— Puikiai pasirinkta, Ana, — pareiškė pusseserei Sebastianas.

— Pakartok, kai mano širdis ims plakti normaliai.

Pusbrolis apglėbė Aną per pečius jiems šlepsint išėjimo link.

— Išsigandai?

— Aišku, kad ne. — Ana šįkart nenorėjo to pripažinti. — Kone dvi valandas žiūrėti į neįtikėtiną pusnuogį kūną — to pakaktų, kad bet kuriai moteriai imtų bėgioti šiurpuliukai.

Jie išėjo į ryškiai apšviestą triukšmingą koridorių.

— Picos, — nusprendė Sebastianas. Jis metė žvilgsnį per petį į Nešą. — Nusiteikęs užkąsti?

— Aš visada nusiteikęs užkąsti.

— Puiku. — Sebastianas atidarė duris ir išvedė visą kompaniją į lauką. — Tu vaišini.

„Nieko sau trijulė”, — pamanė Nešas visiems keturiems kemšant picos gabalėlius su tįstančiu sūriu. Jie ginčijosi dėl visko: kokią picą pirkti ar kuris ateivis buvo nugalabytas įspūdingiausiai ką tik matytame filme. Nešas matė, kad Morgana ir Sebastianas kivirčais mėgaujasi neką mažiau nei pica, o Anastasija vis įsikiša į jų vaidus prisiėmusi teisėjo vaidmenį.

Akivaizdu, kad juos sieja stiprus ryšys, nes po barniais ir skundais tekėjo nenuneigiama meilės srovė.

Kai Morgana ištarė Sebastianui: „Nebūk toks šunsnukis, mielasis”, Nešas pajuto, kad žodžiams „šunsnukis” ir „mielasis” ji teikia vienodą svorį. Klausydamasis jų jis užgniaužė silpną pavydo bakstelėjimą, panašų į patirtąjį paplūdimyje leidžiantis saulei.

Visi jie tokie pat vaikai kaip ir jis. Tik jie, skirtingai nei Nešas, nebuvo vieni.

Anastasija atsigręžė į Nešą. Akimirką kažkas žybtelėjo jos akyse, tas kažkas taip priminė užuojautą, kad Nešas net susidrovėjo. Bet greitai išnyko ir Anastasija vėl buvo tik graži nerūpestingai besišypsanti moteris.

— Jie nesistengia tyčia būti šiurkštūs, — linksmai tarstelėjo ji. — Tiesiog negali susivaldyti.

— Šiurkštūs? — Nubraukusi plaukus ant peties Morgana pasukiojo taurę tamsiai raudono vyno. — Įvardyti Sebastiano trūkumus nėra šiurkštu. Jie tokie akivaizdūs. — Ji pliaukštelėjo Sebastianui per ranką, kai šis pasikėsino į picos gabalėlį jos lėkštėje. — Matai? — paklausė Nešo Morgana. — Jis godus.

— Net per daug dosnus, — atkirto Sebastianas.

— Išpuikęs, — išsišiepė pusbroliui Morgana ir atsikando gerą gabalą picos. — Irzlus.

— Melas. — Pasimėgavęs vynu Sebastianas atsilošė. — Aš pavydėtinai tvardausi. Tai tave visąlaik ištinka priepuoliai. Tiesa, Ana?

— Na, tiesą sakant, jūs abu...

— Ji taip iš to ir neišaugo, — įsiterpė Sebastianas. — Dar vaikystėje negavusi ko nori imdavo klykti lyg mirtį pranašaujanti šmėkla arba širsdavo pakampėse. Savitvarda niekada negalėjo pasigirti.

— Nemalonu priminti, — pasakė jam Anastasija, — bet mažiausiai pusė Morganos klyksmų kildavo todėl, kad tu ją išprovokuodavai.

— Savaime suprantama. — Sebastianas gūžtelėjo nė kiek neapgailestaudamas. — Buvo visai lengva. — Jis mirktelėjo Morganai. — Ir tebėra.

— Reikėjo tada, prieš daugelį metų, palikti tave kabėti palubėje.

Taurė sustingo pusiaukelėje prie Nešo lūpų.

— Atsiprašau?

— Ypač bjauri išdaiga, — paaiškino Sebastianas. Jis vis dar irzo, kad pusseserė tada apmulkino.

— Kurios tu ypač nusipelnei. — Morgana susiraukusi stebeilijosi į vyną. — Net nežinau, ar tau jau atleidau.

Anastasijai teko sutikti.

— Pasielgei tikrai bjauriai, Sebastianai.

Priremtas Sebastianas nusileido. Pasistengė

net pajuokauti prisiminęs praeitį:

— Man buvo tik vienuolika. Maži berniukai turi teisę elgtis bjauriai. Be to, gyvatė buvo netikra.

Morgana šnarpštelėjo:

— Atrodė tikra.

Sebastianas sukrizeno ir palinko prie Nešo papasakoti visos istorijos.

— Per gegužės pirmosios šventę visi susirinkome pas tetą Bryną ir dėdę Metjų. Pripažįstu, visuomet dairiausi progos išvesti iš kantrybės tą mergiščią ir žinojau, kad ji klaikiai bijo gyvačių.

— Kaip tik tavo būdui imti ir pasinaudoti šia mažyte baime, — sumurmėjo Morgana.

— Svarbiausia, kad ji buvo bebaimis vaikas — išskyrus tą vieną dalykėlį. — Sebastiano akys, gelsvai rusvos kaip katės, smagiai žibėjo. — Taigi turint omenyje, kad berniukai lieka berniukais, įmečiau guminę gyvatę į patį jos lovos vidurį — savaime suprantama, kai ji ten gulėjo.

Nešas nepajėgė užgniaužti šypsenos, bet pagavęs išdidų Morganos žvilgsnį įstengė pridengti juoką kosuliu.

— Neatrodo taip jau siaubinga.

— Jis privertė gyvatę šnypšti ir rangytis, — pridūrė Ana, prikandusi lūpą, kad neimtų šypsotis.

Sebastianas nostalgiškai atsiduso.

— Ištisas savaites tobulinau tą burtą. Magija niekada man nesisekė puikiai, tad bandymas buvo silpnokas. Vis dėlto... — jis sužvairavo į Morganą, — pavyko.

Nešas suprato neturįs ką pasakyti. Nepaisant visko, neatrodė, kad prie stalo sėdi su trimis protingais žmonėmis.

— Žodžiu, kai lioviausi klykti ir pamačiau, kad tai tik apgailėtinas burtas, nusiunčiau Sebastianą į palubį ir palikau jį ten kabėti žemyn galva. — Morgaños balsas išdavė pasipūtimą ir pasitenkinimą savimi. — Kiek tu ten kabėjai, brangusis?

— Dvi šlykščias valandas.

Ji nusišypsojo.

— Vis dar ten kabėtum, jei mano mama nebūtų tavęs radusi ir privertusi nuleisti.

— O visą likusią vasarą, — įsiterpė Anastasija, — judu stengėtės vienas kitą nurungti ir vis prisivirdavote košės.

Sebastianas ir Morgana nusišypsojo vienas kitam. Morgana pakreipė galvą ir skersai žvilgtelėjo į Nešą. Beveik girdėjo, kaip jo galvoje sukasi varžteliai.

— Tikrai nenori išgerti vyno?

— Ne, ačiū, aš vairuosiu. — Nešas suvokė esąs maustomas. Jis šyptelėjo Morganai. Kodėl turėtų pykti? Klausydamasis tapo jų būrelio nariu, be to, tai suteikė naujų spalvų jo būsimam scenarijui.

— Tai jūs, a... vaikystėje prikrėsdavote vienas kitam šunybių?

— Turinčiam tam tikrų gebėjimų vaikui sunku apsiriboti įprastais žaidimais.