Нора Робертс - Kerėtoja

— Be viso to, — pridūrė Morgana tokiu nerūpestingu ir smagiu tonu, kad Nešas negalėjo nenusišypsoti.

— Atleiskite. Užsigalvojau.

Morgana neįsižeidė dėl to, kad Nešui atrodė gundanti.

— Kodėl jums nepradėjus nuo to, kaip mane suradote?

— Baikite, mieloji, juk jus visi pažįsta. — Nešas pakilo, priėjo arčiau ir atsisėdo ant žolės šalia Morganos. — Pavakarieniavau restorane prie jūsų parduotuvės, persimečiau keliais žodeliais su padavėja.

— Net neabejoju.

Nešas ištiesė ranką ir ėmė žaisti su amuletu, kabančiu Morganai ant kaklo. „Įdomus dirbinys, — tarė sau, — pusmėnulio pavidalo, išgraviruotas — graikiškai? Arabiškai?” Nešas — tikrai ne mokslininkas.

— Šiaip ar taip, ji pasirodė esanti tikras informacijos šaltinis. Susižavėjusi ir išsigandusi. Ar jūs taip veikiate daug žmonių?

— Ištisas armijas. — Morgana buvo išmokusi tuo mėgautis. — Ar ji pasakojo, kad kaskart stojus pilnačiai skraidau virš įlankos ant šluotos?

— Panašiai. — Nešas paleido amuletą. — Man įdomu, kaip šiaip jau protingi žmonės leidžiasi įtraukiami į antgamtinių reiškinių pinkles.

— Argi jūs ne iš to valgote duoną?

— Iš to. O jei jau prakalbome apie mane, manau, kad mudviejų pažintis prasidėjo nekaip. Gal pradėkime viską iš pradžių?

Sunku buvo širsti ant patrauklaus vyro nuostabiai gražią dieną.

— Gal?

Nešas pamanė, jog protingiau būtų pradėti iš toliau, o vėliau pasukti pokalbį norima linkme.

— Nutuokiate apie gėles ir panašiai?

— Šiek tiek. — Morgana pasisukusi užbaigė sodinti melisos daigą.

— Galbūt galite papasakoti man, kas auga mano kieme ir kaip man juos prižiūrėti?

— Nusisamdykite aplinkos priežiūros tarnybą, — atšovė Morgana. Tada atlyžo ir nusišypsojo. — Gal ir rasčiau valandėlę akiai užmesti.

— Būčiau labai dėkingas. — Nešas nuvalė purvo dryžį Morganai nuo smakro. — Morgana, rimtai galėtumėte man padėti parašyti scenarijų. Nesunku viską sužvejoti knygose — bet kas galėtų. Aš ieškau kitokio požiūrio, ko nors asmeniškesnio. Be to, aš...

— Ką?

— Jūsų akyse žiba žvaigždės, — sumurmėjo Nešas. — Auksinės žvaigždutės... kaip saulės spinduliai, žaidžiantys ant vidurnakčio jūros bangų. Tik vidurnaktį saulė nešviečia.

— Gali nutikti bet kas, jei tik žinai, ką daryti. — Nuostabaus grožio akys nepaleido Nešo žvilgsnio. Nebūtų galėjęs atitraukti akių, net jei už tai būtų tekę paaukoti sielą. — Pasakykite, ko jūs norite, Nešai.

— Padovanoti žmonėms kelias smagias valandas. Žinoti, kad jie užmirš savo bėdas, tikrovę — viską, kai įžengs į mano pasaulį. Geras pasakojimas — tarytum durys, pro kurias galima įeiti, kada tik užsimanai. Jį perskaitęs, pamatęs ar išgirdęs vis dar gali grįžti pro duris. Kai pasakojimas tampa tavo, visąlaik toks ir lieka.

Nešas užsikirto nustebęs ir sutrikęs. Toks filosofavimas nelipo prie jo nerūpestingo įvaizdžio. Patyrę žurnalistai valandų valandas jį kamuodavo, bet nė karto neišpešė tokio paprasto ir genialaus sakinio. O ji tik paklausė.

— Ir, savaime suprantama, noriu užsidirbti krūvą pinigų, — pridūrė Nešas, stengdamasis išspausti šypseną. Pajuto, kad galva svaigsta, o oda — kaista.

— Sakyčiau, vienas kitam netrukdo. Mano šeimoje taip pat buvo rašytojų, pradedant tolimais protėviais ir baigiant mano mama. Mes suprantame pasakojimų vertę.

Galbūt todėl ir nepavarė Nešo šalin iš pat pradžių. Morgana gerbė jo darbą. Ir jos gyslomis tekėjo pasakotojų kraujas.

— Pagalvokite. — Morgana palinko į priekį ir Nešas pasijuto it gavęs smūgį į paširdžius: už to slypėjo daugiau nei tik grožis. — Jei sutiksiu jums padėti, neleisiu rinktis įprasčiausio ir menkinamo įvaizdžio. Sukriošusios senės, kuri kikendama maišo katile verdančias drignes.

Nešas nusišypsojo.

— Įtikinkite mane.

— Atsargiau su norais, Nešai, — sumurmėjo kildama Morgana. — Eime į vidų. Ištroškau.

Kadangi Nešas nebesibaimino, kad sarginis Morganos šuo, patenkintas bidzenantis šalia, jį suės, neskubėdamas ir su pasimėgavimu apžiūrėjo jos namą. Jau spėjo pastebėti: daugelis namų Monterėjaus pusiasalyje išskirtiniai ir nepakartojami. Vieną tokį pats įsigijo. Amžius ir grakštumas Morganos namui teikė papildomo žavesio.

Jam priešais stovėjo trijų aukštų akmeninis pastatas su bokšteliais — tikriausiai, kad pritiktų raganai, spėjo Nešas. Bet nebuvo nei gotikinio stiliaus, nei niūrus. Aukšti, įmantrūs langai žibėjo saulės šviesoje, vijokliai, užsiropštę sienomis, vijosi ir rangėsi tarp dailiai išlenktų geležinių grotelių. Dėl akmenyje išskaptuotų sparnuotų fėjų ir undinių namas atrodė tik žavesnis. Dailios, apsiaustais apsigobusios figūros atstojo lietvamzdžius.

„Veiksmas vyktų viduje”, — tarė sau Nešas. Pajūryje stovinčio seno akmeninio namo aukščiausiame bokšte, žvakių rate sėdi graži jauna ragana. Kambarį gaubia šešėliai, šviesa plazda ant statulų veidų, sidabro taurių kojelių ir skaidraus krištolo rutulio. Ji užsisiautusi permatomą baltą mantiją, pravirą iki juosmens. Tarp krūtų kabo sunkus raižytas amuletas. Ragana iškelia aukštai dvi nuotraukas, girdėti žemas dūzgesys, sklindantis tarytum iš akmenų.

Žvakės blyksteli. Uždarame kambarėlyje pakyla vėjas, pakelia raganai plaukus ir sujudina mantiją. Ragana gieda. Senovinius žodžius, žemu, gundomai kimiu balsu. Ji prikiša nuotraukas prie žvakių... Ne, šitai ištriname. Ji... taip, apšlaksto nuotraukas žibančiu skysčiu iš suskilusio mėlyno dubens. Šnypščia garai. Dūzgimas įgauna lėtą, banguotą ritmą. Ragana linguoja, suglaudusi nuotraukas veidais guldo ant sidabrinio padėklo. Nuotraukos susilieja, o jos veide šmėkšteli paslaptinga šypsena.

Vaizdas išblunka.

Nešui jis patiko, nors ir manė, kad Morgana meilės kerų ritualui galėtų suteikti šiek tiek daugiau spalvų.

Morgana, patenkinta, kad jis tyli, nusivedė Nešą aplink namą, kur šniokštė per akmenis bėgantis vanduo, o sargyboje stovėjo kiparisai, susikūprinę ir išsiklaipę nuo laiko ir vėjo. Jie kirto akmenimis grįstą pentagramos pavidalo kiemelį, kurio viduryje stovėjo žalvarinė moters statula. Baseinėlyje jai po kojomis čiurleno vanduo.

— Kas ji? — pasiteiravo Nešas.

— Ji turi daug vardų. — Morgana prisiartino prie statulos, paėmė samtelį ir panardino į švarų vandenį. Gurkštelėjo iš jo, o likusį vandenį išpylė ant žemės, aukodama deivei. Netarusi nė žodžio vėl perėjo kiemelį ir įžengė į saulėtą, nepriekaištingai tvarkingą virtuvę. — Ar tikite Kūrėju?

Klausimas Nešą nustebino.

— Taip, aišku. Tikriausiai... — Jis nejaukiai pasimuistė, o Morgana nuėjo prie kriauklės nusiplauti rankų; grindys buvo išklotos baltomis plytelėmis. — Tai... ta jūsų raganystė... susijusi su religija?

Morgana nusišypsojo traukdama ąsotį limonado.

— Gyvenimas susijęs su religija. Bet nesijaudinkite, Nešai, nebandysiu jūsų atversti. — Morgana į dvi stiklines prikrovė ledukų. — Neturėtumėte dėl to jausis nejaukiai. Visi jūsų pasakojimai yra apie gėrį ir blogį. Žmonės visada renkasi vieną arba kitą.

— O jūs?

Morgana ištiesė Nešui stiklinę, paskui nusisuko ir pro arkines duris išėjo iš virtuvės.

— Galima sakyti, kad nuolatos stengiuosi valdyti savo ne pačius patraukliausius impulsus. — Morgana metė į jį žvilgsnį. — Ne visada pavyksta.

Bekalbėdama ji nusivedė Nešą plačiu koridoriumi. Sienos buvo išmuštos pablukusiais apmušalais, vaizduojančiais folkloro ir mitologijos sceneles, ant jų kabėjo puošnios žvakidės ir išgraviruotos sidabro bei vario lėkštės.