Нора Робертс - Kerėtoja

Nešas nepajėgė atsispirti. Palinkęs virš dėžės prigludo Morganai prie lūpų.

— Čia šiaip sau, — tarė ir neskubėdamas išėjo pro duris.

Morgana sukikeno visai to nenorėdama.

Anastasija įsitaisė ant kėdės ir su pasitenkinimu atsiduso.

— Nori pasipasakoti?

— Nėra ką pasakoti. Jis — žavus, bet erzinantis nesusipratimas. Rašytojas, turintis tipišką požiūrį į raganas.

— Aaa... Tas Nešas Kirklandas. — Norėdama save pamaloninti Anastasija paėmė puspilnę Morganos taurę ir gurkštelėjo vyno. — Jis sukūrė scenarijų kraują stingdančiam filmui, į kurį judu su Sebastianu buvote mane nusitempę.

— Filmas nebuvo lėkštas, be to, šelmiškas.

— Hmm. — Anastasija dar gurkštelėjo vyno. — Ir šiurpus. Antra vertus, jums patinka tokie dalykai.

— Stebėti blogį — smagus būdas patvirtinti gėrį. — Morgana susiraukė. — Deja, Nešas Kirklandas puikiai atlieka savo darbą.

— Gali būti. Aš verčiau jau žiūrėčiau „Brolius Marksus” [* „Broliai Marksai" - Amerikos šeiminė komedija.]. — Ana negalvodama prisiartino prie palangės apžiūrėti Morganos gėlių. — Negalėjau nepajusti įtampos. Kai įėjau, atrodei užsimojusi paversti jį rupūže.

Tokia mintis užliejo Morganą didžiuliu pasitenkinimu.

— Gundžiausi. To vyro pasipūtimas mane supykdė.

— Tave per daug lengva supykdyti. Juk sakei, kad pasistengsi labiau valdytis, ar ne, mieloji?

Morgana susiraukusi pačiupo Nešo taurę.

— Jis iš čia išėjo savomis kojomis, ar ne? — Ji gurkštelėjo ir išsyk suvokė padariusi klaidą. Nešas vyne paliko pernelyg daug savęs.

„Galingas vyras, — tarė sau statydama taurę ant stalo. — Nors lengvabūdiškai šypsosi ir yra atsipalaidavęs, labai galingas vyras.”

Ji pasigailėjo, kad neužkerėjo Nešui padovanotų gėlių, bet tuoj pat išmetė šią mintį iš galvos. Gal juos kažkas ir stumia vienas kitam į glėbį, bet ji su tuo susitvarkys. Su tuo ir su Nešu Kirklandu, be jokių burtų.

2

Morgana mėgo ramias sekmadienio popietes. Sekmadienius skirdavo savo malonumui — nuo pat gimimo ji vertino malonumus. Nepasakytum, jog vengė darbo. Daug jėgų ir laiko skyrė parduotuvei, kad sklandžiai veiktų, uždirbtų pelno ir palengvintų sau dalią, bet tam nesinaudojo ypatingomis galiomis. Vis dėlto Morgana tvirtai tikėjo: tinkamas atlygis už bet kokias pastangas yra poilsis.

Skirtingai nei kai kurie kiti verslininkai, ji nesikankindavo su buhalterija, inventoriumi ir pridėtinėmis išlaidomis. Paprasčiausiai darydavo tai, ką, jos nuomone, reikėjo daryti, ir savo darbą dirbdavo gerai. Kartais atsitraukdavo — kokiai valandai — ir visiškai išmesdavo verslą iš galvos.

Morgana stebėjosi, kad yra žmonių, kurie gražią dieną leidžia užsidarę, grauždami nagus prie sąskaitų knygų. Ji tam pasamdė buhalterį.

Morgana namų tvarkytojos nesamdė, bet tik todėl, kad jai nepatiko mintis, jog kažkas naršys jos asmeninius daiktus. Ji, ir tik ji, jų šeimininkė. Nors sodas didžiulis, o Morgana seniai susitaikė, kad jai niekada nesiseks su augalais taip, kaip pusseserei Anastasijai, ji pati juos prižiūrėjo. Morganai visas ciklas — sodinimas, laistymas, ravėjimas ir derliaus nuėmimas — teikė pasitenkinimą.

Ji priklaupė nužerta ryškių saulės spindulių, prie didžiulio alpinariumo, kuriame vešėjo jos žolelės ir pavasarinės gėlės. Ore buvo justi rozmarinų, hiacintų dvelksmas, subtilus jazminų aromatas, sodrus anyžių kvapas. Pro langus sklido muzika, švilpynės ir fleitos trelės pynė airišką liaudies melodiją ir smagiai maišėsi su vandens, galinga srove almančio per akmenis Morganai už nugaros, šniokštimu.

Buvo viena iš tų nuostabių ir tobulų dienų, kai dangus virš galvos plyti giedras ir žydras kaip stiklas, o žaismingas vėjelis nešioja vandens ir lauko gėlių aromatą. Morgana girdėjo, kaip už žemos tvoros ir ūksmingų medžių, augančių prie sklypo ribos, kartkartėmis prašvilpia automobilis, turistams ar vietos gyventojams išsiruošus pasigėrėti gamta.

Luna tysojo šalia, saulėkaitoje, taip prisimerkusi, kad akių beveik nesimatė, retkarčiais vikstelėdama uodega, ir stebėjo paukščius. Jei ne Morgana šalia, Luna gal ir būtų pabandžiusi pasigauti užkandį — nepaisydama savo didumo, katė galėjo judėti žaibiškai. Tačiau jos šeimininkė turėjo tvirtą nuomonę apie tokius augintinės įpročius.

Kai pritapeno šuo ir padėjo galvą šeimininkei ant kelių, Luna suniurnėjo iš pasibjaurėjimo ir užsnūdo. Šunys visai neturi išdidumo.

Morgana patenkinta pritūpė ant kulnų ir viena ranka taršydama šuns kailį apžiūrinėjo savo alpinariumą. Galbūt nuskins keletą šakelių — šventagaršvės balzamai ir juozažolių milteliai greitai išsibaigs. „Šiąnakt, — nusprendė Morgana. — Jei švies mėnulis.” Tokius darbus geriausia nudirbti mėnesienoje.

Kol kas pasimėgaus saule, užvers į ją veidą ir leis šilumai ir gyvybei sruventi oda. Prisėdusi čia Morgana visada pajusdavo šios vietos grožį — vietos, kurioje ji gimė. Nors apkeliavo daugybę šalių, matė daugybę magiškų kampelių, jos vieta buvo čia.

Jau seniai išsiaiškino — čia ji sutiks meilę, dalysis ja ir susilauks vaikų. Morgana atsiduso ir užsimerkė. Mąstė, kad nėra kur skubėti. Buvo visiškai patenkinta savo gyvenimu ir nieko nenorėjo keisti. Atėjus pokyčių metui Morgana buvo nusiteikusi nepaleisti vadelių iš rankų.

Kai šuo pašoko ant kojų, o jo gerklė sugaudė nuo perspėjančio urzgesio, Morgana nesivargino atsigręžti. Žinojo — jis atvažiuos. Neprireikė kristalo ar juodojo veidrodžio sužinoti. Negalėtų teigti, kad padėjo aiškiaregystė — tai greičiau buvo pusbrolio Sebastiano sritis. Jai tereikėjo būti moterimi, ir to pakako.

Morgana šypsodamasi sėdėjo, o šuo nedraugiškai suamsėjo. Pažiūrės, kaip Nešas Kirklandas išsisuks.

Kaip turėtų reaguoti vyras, pamatęs, kad moterį, pas kurią atvažiavo, saugo... tikrai žinojo, jog ne vilkas, bet gyvūnas buvo velniškai į jį panašus. Nešas dar tvirčiau žinojo — vos Morgana tarstelėtų žodį, žvilgantis sidabrakailis siaubūnas vienu ilgu šuoliu mestųsi jam prie gerklės.

Nešas atsikrenkštė ir krūptelėjo, kai kažkas perbraukė per koją. Dirstelėjęs žemyn pamatė, kad bent jau Luna nusprendė pademonstruoti draugiškumą.

— Turite gražų šunį, — atsargiai tarė jis. — Gražų didelį šunį.

Morgana teikėsi žvilgtelėti per petį.

— Išsiruošėte sekmadieniniam pasivažinėjimui?

— Daugmaž.

Šuo ir vėl ėmė tyliai, grėsmingai urgzti. Nešas pajuto, kaip jį išmušė prakaitas, raumenų ir dantų masei išdidžiai prisiartinus apuostyti jo batų.

— Aš, a... — Šuo pakėlė akis ir Nešą pribloškė žibančių tamsiai mėlynų akių ir sidabrinio kailio kontrastas. — Dievuliau, tu tikras gražuolis, ar ne? — Jis ištiesė ranką nuoširdžiai tikėdamasis, kad šuo į ją nesikėsins. Ranka buvo kruopščiai apuostyta, o vėliau apdovanota lyžtelėjimu.

Sučiaupusi lūpas Morgana įdėmiai juos stebėjo. Panas nėra net už kulkšnies kam nors grybštelėjęs, bet jis nebuvo linkęs ir taip greitai susibičiuliauti.

— Sutariate su gyvūnais.

Nešas pasilenkęs žvaliai pakasė šuniui paausį. Vaikystėje troško turėti šunį. Nustebo supratęs, jog vaikystės svajonė dar galutinai neišblėso.

— Jie supranta: širdyje aš — vaikas. Kokios jis veislės?

— Panas? — Morgana lėtai ir paslaptingai nusišypsojo. — Mes sakome, kad jis tiesiog Donovanas. Kuo galėčiau padėti, Nešai?

Nešas pažvelgė į Morganą. Ji sėdėjo saulėkaitoje susikišusi plaukus po plačiakrašte šiaudine skrybėle. Mūvėjo ankštokus džinsus, vilkėjo per didelius marškinėlius. Morgana buvo be sodo pirštinių, todėl prie pirštų liko prilipę derlingo juodžemio. Ji buvo basa. Anksčiau Nešui net netoptelėjo, kad basos kojos galėtų atrodyti gundomai. Iki šiandien.