Нора Робертс: Kerėtoja

Nešas švilpavo pritardamas radijui ir spėliodamas, kokia bus ragana. Su turbanu ar pasipuošusi galvos apdangalu su kuteliais? Apsigobusi juodu krepu? O galbūt ras kokią nors Naujojo amžiaus [* Decentralizuotas Vakarų kultūros socialinis ir dvasinis judėjimas, siekiantis universaliosios tiesos ir aukščiausio individualaus žmogiškojo potencialo (čia ir toliau - vert. pastabos).] fanatikę, kalbančią tik per Gargeną, savo mediumą iš Atlantidos.

Šiaip ar taip, Nešo tai nė kiek nesutrikdytų. Tik keistuoliai ir teikia gyvenimui žavesio.

Jis tyčia vengė išsamiau pasidomėti ragana.

Norėjo pats susidaryti įspūdį ir nuomonę, neapsikraudamas mintimis, kad galvoje galėtų rikiuotis siužeto vingiai. Žinojo tik tiek, jog ji gimusi čia, Monterėjuje, maždaug prieš dvidešimt aštuonerius metus, ir kad sėkmingai vadovauja parduotuvei, pritraukiančiai kristalų ir žolelių mėgėjus.

Nešas turėjo ją pagirti už tai, kad liko gimtajame miestelyje. Pagyvenęs Monterėjuje mažiau nei mėnesį, nebepajėgė suprasti, kaip anksčiau galėjo gyventi kur nors kitur. Dievas mato, jis yra gyvenęs kone visur, pamanė Nešas ir jo kampuotą veidą perkreipė grimasa.

Ir vėl turėjo dėkoti fortūnai, kad jo scenarijai patinka žmonėms. Vaizduotė Nešui suteikė galimybę pabėgti nuo Los Andželo spūsčių ir smogo į šį neįkainojamą šiaurės Kalifornijos kampelį.

Nors kovas dar tik prasidėjo, Nešas važiavo nuleidęs jaguaro stogą, smagus, gaivus vėjelis taršė jam rusvus plaukus. Kvepėjo vandeniu — šiose vietose vanduo visada netoliese — taip pat žole, tvarkingai nupjauta, ir gėlėmis, tarpstančiomis švelniame klimate.

Nuostabiai žydro dangaus netemdė nė debesėlis, automobilis riaumojo kaip didžiulis tigras, o Nešas neseniai išsikapanojo iš sparčiai šlyjančių santykių ir ketino imtis naujo sumanymo. Gyvenimas atrodė tobulas.

Jis pastebėjo krautuvėlę. Kaip jam ir sakė, ji stovėjo ant paties kampo, tarp butiko ir restorano.

Visos įstaigos čia aiškiai klestėjo, nes automobiliui vietą surado tik už gero kvartalo. Nešas visai nesibodėjo pasivaikščioti. Ilgomis džinsais aptemptomis kojomis sparčiai žingsniavo šaligatviu. Aplenkė grupelę turistų, besiginčijančių kur pietauti, plonytę it pieštukas moterį, pasipuošusią rausvo šilko apdarais, vedančią už pavadėlio du afganų kurtus, ir mobiliuoju telefonu kalbantį verslininką.

Nešas dievino Kaliforniją.

Jis stabtelėjo priešais parduotuvę. Ant lango buvo užrašyta tik WICCA. Nešas linktelėjo ir nusišypsojo pats sau. Jam patiko senosios anglų kalbos žodis, reiškiantis raganą. Priešais akis sušmėžavo kuprotų senučių, kinkuojančių per kaimus paburti ir šalinti karpas, vaizdas.

Scena lauke, diena, tarė sau. Dangus apniukęs, debesuota, stūgauja vėjas. Sunykusiame kaimelyje, tarp sulūžusių tvorų ir išdužusių langų, susiraukšlėjusi senolė skuba purvinu keliu, nešina sunkiu dengtu krepšiu. Sukarkia didžiulis juodas varnas, nusklendžia pro šalį. Plastelėjęs sparnais paukštis nutupia ant surūdijusio vartų stulpo. Varnas ir moteris žvelgia vienas į kitą. Iš tolumos ataidi ilgas nevilties kupinas klyksmas.

Vaizdas išnyko, nes iš parduotuvės išėjęs žmogus pasuko ir atsitrenkė tiesiai į Nešą.

— Atleiskite, — slopiu balsu atsiprašė praeivis.

Nešas tik linktelėjo. „Na ir gerai”, — pamanė.

Būtų neprotinga pernelyg įsibėgėti su siužetu, kol pasikalbės su žinove. Dabar norėjo tik įdėmiai apžiūrėti jos prekes.

Vitrina įspūdinga, su jaudinančiu polėkiu, atkreipė dėmesį Nešas. Tamsiai mėlynas aksomas krito nuo skirtingo aukščio ir ploto pakylų tarytum plati upė su tamsiais kriokliais. Joje plūduriavo kristalų, stebuklingai žibančių ryto saulėje, krūvelės. Kai kurie buvo skaidrūs it stiklas, kiti — širdį veriančių atspalvių. Rožiniai ir žydri, purpuriniai ir tamsiai mėlyni. Kristalai buvo burtų lazdelių, pilių ar mažučių siurrealistinių miestų pavidalo.

Sučiaupęs lūpas Nešas pasisūpavo ant kulnų. Suprato, kodėl kristalai vilioja žmones — jų spalvos, formos, spindesys. Tai, kad kažkas išties tiki, jog uolienos gabale glūdi jėga — tik dar viena priežastis žavėtis žmogaus protu, šiaip ar taip, kristalai tikrai gana dailūs. Virš jų krūvelių kabėjo ant plonyčių vielų suverti briaunuoti stiklo gabaliukai, žaižaruojantys vaivorykštės spalvomis.

Galbūt katilus ji laiko sandėliuke.

Pagalvojęs apie tai Nešas sukrizeno. Vis dėlto prieš praverdamas duris dar kartą žvilgtelėjo į vitriną. Gundėsi išsirinkti keletą daikčiukų sau. Prespapjė arba šviesos gaudyklę. Gal tuo ir pasitenkins, jei ji nepardavinėja drakono žvynų ar vilko dantų.

Krautuvėlė buvo pilna žmonių. Pats kaltas, prisiminė Nešas. Kam atvažiavo šeštadienį. Ką gi, turės laiko pašniukštinėti ir pažiūrėti, kaip dvidešimtame amžiuje ragana suka verslą.

Stovai viduje atrodė ne mažiau įspūdingi už žėrinčiuosius vitrinoje. Didžiuliai uolienų gabalai, kai kurie perkirsti ir apnuoginę šimtus kristalinių dantų. Dailūs butelaičiai su spalvotu skysčiu. Nešas kiek nusivylė, kai perskaitęs etiketę sužinojo, kad viduje — atpalaiduojamasis balzamas su rozmarinų aliejumi. Tikėjosi aptikti bent vieną meilės gėrimą.

Krautuvėlėje buvo ir daugiau žolelių, supakuotų kaip aromatiniai mišiniai — arbatoms ir maistui gardinti, taip pat pastelinių spalvų žvakių bei įvairių formų ir spalvų kristalų. Stiklinėse vitrinose žybčiojo įdomių papuošalų — irgi daugiausia iš kristalų. Meno dirbiniai, paveikslai, statulos, skulptūros — viskas buvo taip išmoningai sudėliota, kad parduotuvę būtų labiau tikę vadinti galerija.

Nešui, niekada nesiliaujančiam domėtis neįprastais reiškiniais, į akį krito alavinė lempa, atrodanti kaip sparnuotasis drakonas žibančiomis raudonomis akimis.

Paskui pastebėjo ją. Užteko vieno žvilgsnio — nė nesuabejojo, kad prieš jį tikra šiuolaikinė ragana. Niūri šviesiaplaukė kalbėjosi su dviem pirkėjais šalia stalelio, ant kurio buvo paberta akmenų. Smulki, akį traukiančios figūros, apsitempusi glotnų juodą kombinezoną. Blizgantys auskarai siekė pečius, pirštai apmaustyti žiedais. Vaizdą karūnavo ilgi raudoni nagai, skleidžiantys mirtiną pavojų.

— Žavus, tiesa?

— Hmm? — žemas balsas privertė Nešą nusisukti nuo drakono. Šįkart vieno žvilgsnio pakako, kad pamirštų krūtingą jauną raganaitę kampe. Susivokė akimirką paskendęs kobalto mėlynumo akyse. — Atleiskite?

— Drakonas. — Mergina šyptelėjusi paglostė alavinę galvą. — Kaip tik svarsčiau, ar nepasiėmus jo namo. — Ji nusišypsojo, o Nešas pastebėjo putlias, minkštas nedažytas lūpas. — Jums patinka drakonai?

— Kraustausi dėl jų iš proto, — nedelsdamas apsisprendė jis. — Dažnai čia užsukate?

— Taip. — Mergina kilstelėjo ranką ir pasitaisė plaukus. Tamsūs it naktis plaukai nerūpestingomis bangomis vilnijo iki pat juosmens. Nešas pasistengė susidėlioti visą vaizdą. Juodmedžio spalvos plaukai derėjo prie blyškios, šviežiai atrodančios odos. Didelės akys tankiomis blakstienomis, smaili nosytė. Ji buvo kone tokio pat ūgio kaip ir jis, liekna it nendrė. Paprasta melsva suknutė bylojo apie skonį ir stilių, pabrėžė subtilius iškilumus.

Nešas suvokė, kad ji kažkokia, na, pribloškianti. Nors ir negalėjo išsiaiškinti, kas būtent jį stulbina, nes buvo su pasimėgavimu be galo į tai pasinėręs.

Jam žiūrint merginos lūpose vėl sušvito šypsena. Joje slypėjo kažkoks žinojimas, bet kartu ji buvo šelmiška.

— Ar esate anksčiau lankęsis „Wicca” krautuvėlėje?