L Smith - Kerėtoja

– Tai burtai, jie pavojingi... – akimirką per vėlai Tėja susigaudė padariusi klaidą.

– Ką tai reiškia – pavojingi? – Erikas atsitiesė. Iš jo balso galėjai spręsti, kad paliaubos baigėsi. – Jei manai, kad leisiu tau vienai pačiai lįsti į pavojų...

Jis pergalėjo Tėją. Puikiai tai gebėjo – dar geriau už savo seserį. Nebuvo prasmės ginčytis. Galiausiai Tėja jam papasakojo apie Siuzaną Blanšet.

– Mirusi ragana, – tarė Erikas.

– Dvasia. Ir labai pikta.

– Manai, ji grįš? – spėjo Erikas.

– Manau, ji visą laiką čia sukiojasi. Galbūt tūno senojoje sporto salėje rankas sudėjusi, nes niekas nekankina raganų lėlių. O jei salė bus atidaryta Helovino vakarėliui...

– Joje bus daugybė žmonių, visi landžios į būdeles, viskas jai primins anuos baisius laikus. Ji galės naikinti žmones kaip šuns erkes.

– Ko gero. Manau, būtų nežmoniškai šiurpu. Taigi man reikės patyliukais nusivilioti ją kur nors kitur, o paskui grąžinti ten, iš kur ji atėjusi.

– Kaip tai padarysi?

– Neįsivaizduoju. – Tėja pasitrynė kaktą. Saulė sviro uolų link, ir per dykumą nusidriekė ilgi vakaro šešėliai.

– Tu turi planą, – dalykiškai tarė Erikas.

O ne, išsigando Tėja. Pasižadėjau tavęs neįvelti. Netgi tam, kad būtų išgelbėtos gyvybės.

– Tu turi planą ir manai, kad jis pavojingas žmonėms. Tiksliau man, nes aš tau padėsiu.

– Nesinaudosiu tavimi...

– Susitarkime gražiuoju. Juk žinai , kad neketinu leisti veikti tau vienai. Priimkime tai kaip faktą ir galvokime toliau.

Šis pašėlęs vaikinas nepaiso geliančių gyvačių ir puola žmones apsiginklavęs punšu, priminė ji sau. Negi tikrai tikiesi jį nuo to atkalbėti?

O jeigu jam kas nors atsitiks...

Vėl pasigirdo anas balsas, bet Tėja jo nesuprato ir nenorėjo suprasti.

Ar visko atsižadėtum ?

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Savaitė praėjo daugmaž ramiai. Senelė Harman grįžo namo, kosuliui aprimus. Atrodo, ji nepastebėjo, kokia pasikeitusi Tėja.

Dienos trumpėjo, mokykloje visi šnekėjosi apie vakarėlius ir kostiumus. Atvėsus orams, buvo pranešta, kad senoji sporto salė bus atidaryta Helovinui.

Tėja girdėjo, kad Rendis Marikas paguldytas į psichiatrijos ligoninę ir intensyviai gydomas. Jau taisąsis.

Tėja su Eriku kiekvieną dieną tobulino savo planą.

Įdomiau buvo tik tą vakarą, kai ji įėjo į kambarį, atsisėdo ant Blezės lovos ir tarė:

– Jo niekas neveikia.

– Ką ? – Blezė liovėsi tepusis kremu alkūnes.

– Turiu galvoje kerus ir Eriką. Jie tiesiog atšoka nuo jo. Noriu, jog tai žinotum, nes pastebėsi, kad juodu su Pilara nedraugauja.

Blezė užspaudė kremo dangtelį. Ištisą minutę stebeilijosi į Tėją, tada griežtai paklausė:

– Ką čia šneki?

Tėjai praėjo linksmumas. Ji nudelbė akis.

– Sakau, kad mes sielos draugai, – tyliai pratarė ji. – Ir kad aš negaliu nieko pakeisti. Ničnieko negaliu padaryti.

– Man sunku patikėti, kad po viso šito...

– Teisybė. Po viso šito darbo. Kai aš taip stengiausi liautis, nes esu mirtinai išsigandusi. Bet, Bleze, nėra jokio būdo pasipriešinti. Štai ką mėginu tau paaiškinti. Turiu rasti kokį nors būdą su tuo gyventi. – Ji pažvelgė į pusseserę. – Gerai?

– Pati žinai, kad negerai. Toli gražu negerai.

– Turiu omeny, gal galėtum jo nežudyti ir mūsų neišduoti? Nes neištversiu, jei teks dar kartą su tavim kovoti. O laikytis įstatymų negaliu.

Blezė švystelėjo kremo indelį spintelės pusėn.

– Tėja, ar gerai jautiesi? – rimtai paklausė ji. – Nes tu mane...

– Gąsdinu?

– Taip, gąsdini.

– Man viskas gerai. Aš tik... aš tik nežinau, kuo visa baigsis, bet jaučiuosi ganėtinai... rami. Stengsiuosi, kiek galėsiu. Erikas irgi stengsis. O vėliau kas bus, tas.

Blezė dar kurį laiką tiriamai spoksojo Tėjai į veidą pilkomis akimis. Tada papurtė galvą.

– Aš tavęs neišduosiu. Juk žinai , kad niekada neišduočiau. Mes seserys. O dėl jo... – ji paniurusi gūžtelėjo. – Veikiausiai nė nepavyktų nužudyti. Tas vaikinas neįtikimas.

– Ačiū, Bleze. – Tėja švelniai palietė pusseserei ranką.

Blezė akimirkai uždėjo Tėjai ant rankos savo delną raudonai dažytais nagais. Tada atsilošė ir staigiu judesiu pataisė pagalves.

– Tik nieko daugiau nesakyk , gerai? Aš nusiplaunu rankas ir nebenoriu žinoti, ką judu veikiate. Be to, turiu savų rūpesčių. Turiu pasirinkti: mazeratis arba Karmann Ghia .

Helovinas.

Tėja pro langą žvelgė į tamsą. Gatvelė atrodė tuščia, bet ji žinojo, kad po miestą zuja vaikai. Goblinai, vaiduokliai, raganos ir vampyrai – visi netikri. Tikrieji vampyrai sėdi namie prie židinio, o gal kikena sau privilegijuotųjų vakarėliuose.

O tikros raganos ruošiasi Sauino Rato sueigai.

Tėja apsivilko baltą berankovę tiesaus kirpimo suknelę, pasiūtą iš vientisos medžiagos atkarpos. Susijuosė minkštu baltu diržu ir viename jo gale surišo kilpelę galais į viršų, o kitu galu apsuko ją tris kartus.

Tada atsiduso ir vėl pažvelgė laukan.

Džiaukis ramybe, kol gali, tarė sau. Laukia sunki naktis.

Į gatvelę įsuko Eriko visureigis. Pyptelėjo.

Tėja iš palovio išsitraukė kuprinę. Ji buvo pilna daiktų: ąžuolo, uosio ir kasijos skiedrų, šventojo dagio, mandragorų šaknų. Sudžiūvusių likučių iš bronzinio dubens, jos vargais negalais nukrapštytų Blezės peiliu, skirtu meno kūriniams gaminti. Joje buvo ir medinis antspaudas, taip pat išpjaustinėtas Blezės įrankiais. Ir trisdešimties mililitrų buteliukas su trimis brangiais iššaukiamųjų burtų lašais, nukniauktais iš malachitinio indelio.

Ji patraukė prie laiptų.

– Ė, jau išeini? – paklausė iš vonios išlindusi Blezė. – Iki Rato sueigos dar – kiek? – pusantros valandos.

Blezė atrodė įspūdingai, panaši į save kaip niekada. Ji taip pat vilkėjo iš vienos atkarpos siūtą tiesaus kirpimo berankovę suknelę, tik juodą. Palaidi plaukai krito ligi juosmens, į juos buvo įpinta mažyčių varpelių. Rankos tamsių plaukų ir suknelės fone atrodė baltos ir nuostabios, ji buvo basa, ant kulkšnies užsisegusi grandinėlę.

– Dar turiu prieš Rato sueigą kai ką nuveikti, – tarė Tėja. – Tik neklausk, ką.

Blezė nenumanė, kam ruošiasi Tėja su Eriku. Danė taip pat nieko nežinojo. Taip bus geriausia.

– Tėja... – Blezė atsistojo ant laiptų viršaus ir pažvelgė žemyn į dumiančią Tėją. – Būk atsargi !

Tėja pamojo pusseserei.

Visureigio bagažinė buvo pilna malkų.

– Pamaniau, verčiau paimsiu daugiau, jei kartais prireiktų, – paaiškino Erikas, mesdamas vidun jos kuprinę. Tada kitokiu balsu pridūrė: – Tokia tu... atrodai... stulbinamai.

Tėja nusišypsojo.

– Ačiū. Tai tradicinis drabužis. Tu irgi dailus.

Jis vilkėjo septyniolikto amžiaus prancūzų kareivio kostiumą – ar bent tokį, kokį galima įsivaizduoti iš senų knygų medžio raižinių.

Jie išvažiavo į dykumą, aplenkė milžiniškas plikas uolas, išsuko iš pagrindinio kelio ir nardė tarp trumpalapių jukų, kol surado tinkamą vietą. Tai buvo viso labo negili duobė žemėje, beveik aklinai apsupta rausvo smiltainio kolonų. Kolonos nepriminė Stounhendžo akmenų – jos buvo gumbuotos ir pasvirusios, kaip vaiko nulipdyti plastilininiai bokštai, bet tarnavo tam pačiam tikslui.

Jie patys vieni surado šią vietą, ir Tėja tuo labai didžiavosi.

– Laužas tebedega, – tarė ji. – Tai puiku.