L Smith - Kerėtoja

– Turėsi progą kalbėti vėliau, – tarė Motina Sibilė švelniu ir tvirtu balsu – toks buvo ir jos žemas apvalainas kūnas.

– Ne, turiu pasakyti dabar. – Tėja kreipėsi į senelę ne kaip į Vidinio Rato Senolę. – Senele, Danės čia neturėtų būti. Tikrai . Ji nieko nežinojo apie iššaukimą; aš viena tai padariau. Prisiekiu .

Senelės veido išraiška tapo švelnesnė, raukšlės išsilygino. Paskui ji vėl tapo abejinga.

– Gerai, gerai, tai aptarsime vėliau. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką tu padarei. Nes atrodo, kad tai tu viską sukurstei.

Vos jai ištarus „vėliau“, Tėją užplūdo prisiminimai lyg cunamio banga. Visa, kas vyko čia, tarsi nutolo.

Vėliau... laikas... kiek dabar valandų ?

Ji ėmė karštligiškai dairytis laikrodžio. Štai – už senio Bobo galvos...

Be dešimt devynios .

Erikas.

Persigandusi, kad teta Ursula atvažiavo jos pasiimti, ji visiškai užmiršo dykumoje laukiantį Eriką.

O dabar aiškiai jį išvydo , lyg stovėtų priešais – Eriką, stebintį laikrodį, skaičiuojantį minutes, laukiantį atvykstančios Tėjos. Eriką, žvelgiantį į laužą ir į tris juodai aprengtas lėles, pririštas prie kuolų.

Ir vakarėlį. Helovino vakarėlį mokykloje. Apsilaupiusios metalinės durys atsiveria, ir į vidų plūsteli žmonės. Nuzulintomis medinėmis grindimis kaukši batai, persirengę vaikai stovi po kabančiomis raganų figūrėlėmis. Vaikai spygauja iš džiaugsmo, keičia goblinų pinigus, grūdasi į kankinimų būdeles.

O kažkas už vamzdžių palei lubas slapstosi. Gal nematomas, o gal kaip baltas debesis arba žvarbaus vėjo gūsis. O gal kaip moteris ilgais raudonmedžio spalvos plaukais.

Tyko... ir staiga sminga žemyn...

Ji ims juos žudyti . Jie visiškai bejėgiai...

Baimė pervėrė Tėją lyg dantytas metalas.

Visa vyksta dabar , ir ji nieko nedaro , kad sustabdytų . Tai trunka jau beveik valandą , o ji apie tai nė nesusimąstė .

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

– Tėja, – Danė papurtė jai ranką. – Jie kalbasi su tavimi.

Regėjimas išnyko. Tėja stovėjo senelės dirbtuvėje ir viską matė lyg per kreivą stiklą. Žmonių veidai atrodė pailgi; balsai skambėjo tęsiamai.

– Klausiau , iš kur išmokai iššaukti dvasias? – lėtai pakartojo senelė.

Erikas. Jis nelauks; pradės be manęs. O gal ne? Liepiau taip nedaryti. Bet jis nerimaus dėl vakarėlio...

Vakarėlis. Visi tie mokiniai... netgi maži vaikučiai . Žmonės, bet vis dėlto... Kaip viščiukai, virš kurių skraido vanagas. Kiek jų žus – kaip Kevinas?

– Dvasių iššaukimo burtai! – sušuko senelė, lyg Tėja būtų priekurtė.

– Aš... mes... aš girdėjau jus prieš dvejus metus per Sauiną . Vermonte. Mačiau, kaip Vidinio Rato nariai atliko iššaukimą. – Netgi jos pačios balsas skambėjo keistai, iškreiptai.

– Mes jus matėme. Mes abi. Slėpėmės už medžių, bet jūs nepastebėjote. – Aiškiai tarė Blezė, ir vėl dzingtelėjo varpeliai.

Tėja jai pajuto dėkingumą, bet mintis buvo užvaldžiusios baisybės.

Erikas... Bet jei mėginsiu pas jį nuvažiuoti, Vidinis Ratas sužinos jį įsipainiojus... tai jį pražudytų. Žmogus negali žinoti apie Nakties pasaulį. Už tai nedelsiant baudžiama mirtimi.

O Siuzana? Jeigu jis ims deginti tas lėles, Siuzana jį nužudys, kaip nužudė Keviną.

Bet kokiu atveju Erikas žus.

Nebent...

– KOKIĄ... DVASIĄ... IŠKVIETEI? – senelė rėkė taip, lyg Tėja būtų ne tik apykurtė, bet ir nevisprotė.

Nebent...

– Tai ir norėjau papasakoti, – tarė ši.

Ji rado išeitį. Jai bus galas, bet galbūt pavyks išgelbėti Eriką. Jeigu užteks laiko, jeigu ją išleis vieną, jeigu Erikas šiuo metu nesiekia tapti didvyriu...

– Aš noriu apie tai papasakoti, – pakartojo Tėja. Tada žodžiai liete liejosi, vis greičiau, tarsi viduje būtų išgriuvusi kokia užtvanka. – Aš jums viską papasakosiu – bet, senele, būk gera , išleisk mane – maldauju . Tik valandėlei. Man būtinai reikia kai ką atlikti. Turi mane išleisti, pakui aš sugrįšiu, ir galėsite man daryti ką panorėję.

– Luktelėk, – sušuko Motina Sibilė, bet Tėja negalėjo liautis.

– Būk gera, būk gera , senele. Padariau siaubingą dalyką – ir tik aš galiu sutvarkyti. Aš grįšiu...

– Pala, pala. Nurimk, – tarė senelė. Ji ir pati atrodė susijaudinusi. – Kur čia taip staiga suskubai? Ramiau. Ką ketini daryti?

– Turiu grąžinti ją atgal . – Tėja suprato turinti šį bei tą paaiškinti. Stengėsi kalbėti aiškiai ir lėtai, kad ja patikėtų. – Tą savo išleistąją dvasią, senele. Jos vardas Siuzana Blanšet, ir ji buvo sudeginta šešioliktame amžiuje. Ji išlėkė – ji išlėkė ir jau nužudė žmogų.

Dabar visi sukluso, vieni palinkę į priekį, kiti susiraukę. Tėja apžvelgė veidus aplink save, kreipdamasi į juos visus. Tebebuvo išsigandusi, bet dabar jai tai nerūpėjo. Svarbiausia Erikas.

– Praeitą savaitę ji nužudė berniuką iš mano gimnazijos. O šiąnakt, per mokyklos Helovino vakarėlį, nužudys dar daugiau. Negaliu paaiškinti, iš kur žinau – nėra laiko . Bet nė neabejoju. Tik aš galiu ją sustabdyti. Aš ją iššaukiau, taigi aš vienintelė galiu ją grąžinti atgal.

– Taip, bet tai, deja, nelengva, – tarė žemas balsas. Tėja atsigręžusi atpažino Risą, liesą raumeningą vyrą baltu laboratorijos chalatu. – Jeigu dvasia stipri...

– Žinau, bet aš sumaniau, kaip ją įvilioti į spąstus. Viskas parengta, ir aš... – Tėja sudvejojo. – Aš kai ką pergudravau, kad man padėtų, – lėtai ištarė Tėja. – Šiuo metu jis pavojuje. Todėl turite mane išleisti, kad galėčiau tai sutvarkyti. Maldauju .

– Tu eisi į gimnaziją, į vakarėlį, – tarė teta Ursula. Nors sučiaupusi lūpas kaip visada, ji nebeatrodė pikta. Veikiau nuovoki.

Tėja prasižiojo, norėdama tai paneigti, bet paskui vėl sutrikusi nutilo.

Vakarėlis ar dykuma? Jeigu Siuzana iš tikrųjų žudytų žmones vakarėlyje, ji turėtų vykti ten. Taip būtų, jeigu Erikas dykumoje nemėgintų patraukti Siuzanos dėmesio. Jis Tėjai tebebuvo svarbesnis už visus kitus. Bet jeigu jis nieko nedaro , – ir Siuzana yra vakarėlyje, – ji gali ką nors nužudyti, Tėjai su Eriku nespėjus jos atsivilioti...

Tuoj išprotėsiu.

Tėja pasijuto alpstanti. Svaigo galva. Buvo per daug galimybių. Visa priklauso nuo to, kur šiuo metu yra Siuzana, o to niekaip nesužinosi.

Ji ėmė smarkiai tirtėti, prieš akis sumirgėjo juodos dėmės.

Aš neišmanau ką daryti .

– Atsiprašau... ar galėtumėte visi minutėlę paklausyti? Aš kai ką regiu.

Tai buvo Aradijos balsas, tylus, švelnus ir ramus. Brandus, nors ji tik šiek tiek vyresnė už Tėją. Tėja pamėgino ją išvysti pro juodas dėmes.

– Manau, tai svarbu ir susiję su kalbamuoju dalyku, – tarė Aradija. Jos dailus veidas lygia kavos su grietinėle spalvos oda buvo atgręžtas į Tėją. Plačios rudos akys kaip visada žvelgė visiems virš galvų.

Šiomis akimis Aradija neregėjo – bet jai to ir nereikėjo. Ji matė mintimis – tai, kas nematoma daugeliui žmonių.