L Smith - Kerėtoja

Tėja pajuto kažką nuo savęs nuslystant, kaklą atsilaisvinant.

Ji pamėgino surikti ir perspėti Eriką, bet tik sugargaliavo. Šiaip ar taip, Erikas jau movė į kitą pusę.

Tai štai ką jis visą laiką veikė. Išsisukinėjo.

– Erikai, daryk taip ir toliau!

– Gerai, tik paskubėk!

Jis metėsi į šoną.

Tėja prisivertė nukreipti dėmesį kitur. Jos kuprinė gulėjo rato pakrašty, kur buvo numesta. Čiupo ją ir viską išvertė ant žemės.

Reikėjo viską atlikti teisingai ir taip greitai, kaip dar niekada neteko burti.

Ąžuolas ir uosis. Sumetė juos į pagrindinį laužą, bėgte tempė visus kitus daiktus.

Atplėšė plastikinį maišelį ir pasisėmė kasijos skiedrų. Jos buvo lengvos, ir jai teko įkišti ranką į laužą, kad medis užsidegtų. Šventieji dagiai buvo miltelių pavidalo – subėrė juos į ugnį. Mandragoros šaknis buvo kieta, ją irgi švystelėjo laužan.

Jai bestveriant trisdešimties mililitrų buteliuką, Erikas suriko:

– Tėja, lenkis !

Ji nepakėlė akių, kad pasižiūrėtų, ko reikia saugotis. Akimirksniu krito kniūbsčia. Tai ją išgelbėjo. Ledinis vėjas vos nenupūtė jos į laužą.

– Siuzana! – šaukė Erikas. – Uždegiau tavo brolį! Žiūrėk!

Dabar degė visi trys kuolai, o Erikas lakstė nuo vieno prie kito, baksnodamas į lėles.

Tėja dantimis atplėšė plastikinį buteliuko kamštelį. Supylė skystį į laužą, ranka vėl atsidūrė liepsnoje.

Vienas, du, trys .

Liepsna suūžė garsiai kaip niekad, ji visa nusidažė mėlynai. Tėja atšoko.

– Siuzana! Čionai! – Eriko balsas vos prasimušė per ūžesį.

Tėjos skruostais riedėjo ašaros, nosį ir akis graužė aitrus kvapas. Ji grabaliojo paskutinio daikto, jo būtinai reikėjo, kad Siuzana grįžtų atgal... Maišelio su likučiais iš bronzinio dubens. Kaire ranka pasėmė jų ir įbėrė tarp dviejų suanglėjusių rąstų laužo pakrašty.

Tada atsistojo – ir pamatė Eriką patekus į bėdą.

Jis buvo pametęs degančią lazdą. Šmėkla laikė jį už gerklės ir vyniojosi aplinkui, kas sekundę keisdama pavidalą. Erikas buvo prasižiojęs, bet Tėja negirdėjo nė garso.

– Tebūna man suteikta Hekatės žodžių galia !

Ji ne kalbėjo, o šaukė spragsinčiai ugniai, besisukančiai, besimainančiai dvasiai.

Iš jos burnos sklido žodžiai, turintys galią.

– Į ugnies širdį... siunčiu tave! Siauru takeliu... siunčiu tave!

Ji sutelkė į šiuos žodžius visą savo jėgą, tarė juos su tokiu autoritetu, kokio niekada nesijautė turinti. Nes šmėkla priešinosi . Ji nenorėjo išeiti.

– Į tuštumos gelmes... siunčiu tave! Pro metų miglą... siunčiu tave!

Erikas susvirduliavo, pasviro. Atrodė, šmėkla kelia jį nuo žemės.

– Pro uždangą... siunčiu tave! Keliauk spėriai, maloniai, nedelsdama!

Eriko kojos mataravo ore. Štai kaip mirė Kevinas, staiga visiškai aiškiai suprato Tėja.

Ji nejučia ėmė šaukti žodžius, kokių dar nebuvo girdėjusi.

– Žemės, oro ir vandens galia! Ugnies galia šią Hekatės naktį! Mano pačios, kaip Helevaizės dukters, galia! Keliauk spėriai , maloniai ir nedelsdama , bjaurybe tu !

Nė nenutuokė, iš kur tai . Bet po akimirkos Erikas krito ant žemės. Šmėkla jį paleido.

Ji lėkė tiesiai į Tėją – ir staiga sustojo, tarsi atsitrenkusi į nematomą mūro sieną. Pakibo tiesiai virš laužo.

Sugauta.

Iš mėlynų liepsnų virto dūmai, bet slinko pažeme. Virš jų Tėja aiškiai matė dvasią. Ši nebeatrodė kaip debesis. Atrodė kaip moteris.

Mergina. Vyrėlesnė už Tėją, bet dar paauglė. Ilgais tamsiais plaukais, plevenančiais aplink, ir blyškiu veidu su didelėmis liūdnomis akimis. Lūpos praviros, tarsi ji mėgintų prabilti.

Tėja spoksojo į ją. Išgirdo save šnabždant:

– Siuzana...

Mergina ištiesė į ją baltą ranką. Bet tą pat akimirką ugnis vėl plykstelėjo. Atrodė, nuo jos užsiliepsnojo merginos plaukai. Tamsi liepsna supo merginą, o jos veide atsispindėjo begalinis sielvartas.

Tėja nejučia ištiesė į ją ranką...

Ugnis suūžė.

Blykstelėjo sakytum žaibas.

Siuzaną įtraukė liepsna. Žaibas tapo kūgio pavidalo, kaip siauras tunelis.

Plastikiniai maišeliai ir kitos atliekos skriejo ratu, lyg pagauti sūkurio.

Siuzana ir balto žaibo kūgis susiliejo ir išnyko.

Dingo tuštumos gelmėse. Pro metų miglą...

Ugnis plykstelėjo Tėjai virš galvos, paskui nuščiuvo. Mėlyni liežuviai prigludo prie žemės. Liepsna vėl buvo geltona, kaip paprasto laužo.

Tarsi užtraukus užuolaidą.

Anapus uždangos...

Tenai dabar atsidūrė Siuzana.

Laužo pakrašty, kur buvo sumesti likučiai iš dubens, gulėjo minkšto molio gumulas. Tėja atsiklaupė ir jį pakėlė. Pažvelgusi į laužo vidurį išvydo ilgų raudonmedžio spalvos plaukų sruogą. Jų galiukai juodavo ir raitėsi ugnyje.

Tėja ištiesė ranką ir sugriebė plaukus. Susukusi greitai įspaudė į molį. Tai buvo negrabiai padaryta, Blezė šį darbą butų atlikusi kur kas geriau, ir vis dėlto plaukai liko molyje. Pagraibiusi rado ant žemės medinį antspaudą ir priglaudė prie gumulo. Siuzanos simbolis, slaptingas jos vardo ženklas, įsispaudė molyje.

Darbas baigtas.

Amuletas atgamintas, Siuzana vėl sugauta. Ji liks ten, kur turi likti, jei tik koks kvailys vėl neiššauks.

Tėja nusviedė amuletą nežiūrėdama kur, atsistojo ir apeidama laužą nušlubčiojo prie gulinčio Eriko. Visa aplinkui atrodė keistai pilka.

Po tokių negandų... jis turi būti sveikas... O, meldžiu, kad tik jis būtų...

Tėjai priėjus, Erikas sujudėjo.

– Erikai, mums pavyko. Jos nebėra. Mums pavyko .

Erikas šyptelėjo. Gergždžiančiu balsu tarė:

– Neverk.

Tėja nė nejuto, kad verkia.

Erikas atsisėdo. Buvo visas susitaršęs, susivėlęs, purvinas. Tėjai jis atrodė labai gražus.

– Mums pavyko, – dar kartą sušnabždėjo ji. Paglostė plaukus, ir ranka liko jam ant galvos.

Erikas dirstelėjo į laužą, paskui vėl į Tėją.

– Man buvo nemalonu jai tai sakyti. Kad ir kokia ji bloga... – Jis palietė Tėjos kaklą, švelniai paglostė. – Ar tu sveika? Regis, įsitaisei mėlynių.

– Aš? Tai tu įsitaisei. – Ji pirštais vos palytėjo jo kaklą. – Bet suprantu, ką turi galvoje, – sušnabždėjo ji. – Man... prieš pat galą... jos pagailo.

– Nebeverk. Būk gera. Man tai nepatinka, – sukuždėjo Erikas ir apkabino ją laisva ranka.

Ir jie kaip pašėlę puolė bučiuotis. Beprotiškai. Juokėsi, bučiavosi, glebėsčiavosi. Tėja nuo Eriko lūpų ragavo savo pačios ašaras, šilo nuo jo šilumos ir virpėjo kaip paukštelis.

Netrukus pasigirdo garsai. Tėja nenorėjo nė pajudėti, bet Erikas pakėlė galvą ir sustingo.

– Hm, mes ne vieni.

Tėja irgi pažvelgė.

Aplink smiltainio kolonas stovėjo automobiliai. Tikriausiai suvažiavo, jiems kariaujant su Siuzana, kai Tėja buvo sutelkusi dėmesį į bandančią ją nužudyti šmėklą, o laužo ūžesys nustelbė variklių gausmą.

Nes žmonės jau buvo išlipę iš automobilių. Senelė Harman, prilaikoma tetos Ursulos. Risas su laboratoriniu chalatu. Dručkė Motina Sibilė, uždėjusi delną Aradijai ant rankos. Senis Bobas, Nana Buruku.

Čia susirinko beveik visas Vidinis Ratas.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Tėja atlaisvino glėbį. Ji vis dar mėgino išgelbėti Eriką.