L Smith - Kerėtoja

Tačiau Erikas jos nepaleido. Ir ji pati troško jo laikytis.

Jie stovėjo drauge, apsikabinę, ir žvelgė į Vidinį Ratą kaip viena esybė.

– Ką gi, – tankiai mirksėdama tarė Motina Sibilė. – Aradija mus čia atvedė manydama, kad jums gali prireikti pagalbos. Bet jūs viską patys sutvarkėte. Matėme pabaigą – labai įspūdinga.

– Ir aš mačiau, – pritarė Aradija. Ji stovėjo atsigręžusi į Tėją ir vos pastebimai šypsojosi. – Tėja Harman, tu puikiai padirbėjai. Tu tikra Židinio Sergėtoja.

– Taip, ir iš kur buvo tas paskutinis kreipinys? – pasiteiravo senelė, perkeldama svorį ant lazdos, paduotos jai Riso. – Gyvenime neteko girdėti, kad kas pasitelktų savo, kaip Helevaizės dukters, galias.

Ji tai ištarė burbėdama, bet Tėja kažkodėl pamanė, kad senelė bemaž patenkinta.

Tėja žvelgė į juos visus, į Vidinio Rato Mergelę, Motiną ir Senolę. Tebelaikė apglėbusi Eriką.

– Neįsivaizduoju, iš kur tai, – atsakė ji ir pradžiugo išgirdusi, kad balsas ne per daug dreba. – Tiesiog... atsirado.

– O kaip tu? Kuo tu vardu, jaunuoli? – pasiteiravo senelė.

– Erikas Rosas. – Tėja didžiavosi, kad jis taip atsakė – tyliai ir pagarbiai, bet be išgąsčio balse.

Senelė žvilgtelėjo į jį, paskui į Tėją. Paskui vėl į jį.

– Tu tai atlikai kartu su mano anūke?

– Jis nieko nežinojo... – prabilo Tėja, bet, žinoma, tai buvo beviltiška. Ir juokinga.

– Žinau, kad myliu Tėją, – nutraukė ją Erikas. – Ir ji myli mane. Ir jeigu kokia nors taisyklė draudžia mums būti kartu, ji tiesiog kvaila.

Jis atrodė nepaprastai narsus ir labai jaunas. Tėja pasijuto apkvaitusi. Spaudė jam pirštus, kol abiejų rankos nuo įtampos ėmė virpėti. Tik dabar suvokė, kad jos dešinė smarkiai nudeginta.

– Senele, meldžiu jį paleisti, – sukuždėjo ji. Senelei tylint, pridūrė: – Meldžiu... Niekada su juo nebesusitiksiu, o jis niekam nieko nepasakos. Jis tik stengėsi man padėti, gelbėti gyvybes. Būk gera , nebausk jo už mano kaltę. – Akys pritvinko šilumos, ir ši išsiliejo.

– Jis padėjo vykdyti teisingumą, – tarė Aradija. – Bent man taip atrodo.

Tėja suabejojo, ar gerai išgirdo. Regis, senelė taip pat, nes paklausė:

– Kokiu būdu?

– Helevaizė uždraudė raganoms žudyti žmones, tiesa? – ramiu veidu paklausė Aradija. – Na, ta dvasia buvo ragana, jau nužudžiusi žmogų – ir ketino nužudyti daugiau. O Erikas padėjo parsiųsti ją atgal. Jis padėjo Tėjai atšaukti draudžiamuosius kerus, sutrukdė dvasiai dar kartą pažeisti raganų įstatymą.

Risas suniurnėjo:

– Gražiai pasakyta. – Tėja nesuprato, ar jis pritaria, ar ne.

Senelė vilkdama kojas žengė į priekį ir pažvelgė į Eriką.

– Tai kaipgi tu padėjai, jaunuoli?

– Nežinau, ar padėjau, – tyliai, paprastai atsakė Erikas. – Aš tik stengiausi nesileisti jos nužudomas...

– Kada uždegei laužus? – pusbalsiu paklausė Tėja, tebegniauždama jam delną.

Erikas pažvelgė į ją. Kilstelėjo lūpų kamputį.

– Devintą, – ištarė jis.

– Nors manęs čia nebuvo, – garsėliau prakalbo Tėja. – Tu žinojai, kad Siuzana čia ateis ir mėgins tave nužudyti, ir neturėjai jokių burtų su ja kovoti. Kodėl tai padarei?

Erikas pažvelgė į ją, paskui į senelę. Paskui vėl į Tėją.

– Pati žinai kodėl. Antraip ji būtų nulėkusi į vakarėlį.

– Ir nužudžiusi daugiau žmonių. – Tėja pažvelgė į senelę.

Senelė spoksojo į Eriką, jos senos tamsios akys verte vėrė jį.

– Vadinasi, gelbėjai žmonių gyvybes.

– Nežinau, – vėl siutinančiai nuoširdžiai atsakė Erikas. – Bet nenorėjau rizikuoti.

– Jis ir man išgelbėjo gyvybę, – tarė Tėja. – Siuzana bandė mane nužudyti. Be to, niekaip nebūčiau įstengusi atlikti kerėjimo ir parsiųsti dvasios atgal, jei Erikas nebūtų atitraukęs jos dėmesio.

– Gražu, bet nesu tikras, ar to gana, – tarė senis Bobas, delnu braukdamasis šeriuotą smakrą. Jo nugairintas veidas atrodė pašaipus. – Niekur nepasakyta, kad vieno įstatymo vykdymas atperka nusižengimą kitam įstatymui. Ypač Nakties pasaulio įstatymui. Taip juokaudami galime prisidaryti didelių bėdų.

Senelė su Motina Sibile susižvalgė. Tada senelė kreipėsi į senį Bobą.

– Aš keisdavau tau vystyklus – nepasakok, kad geriau išmanai Nakties pasaulio įstatymus, – nukirto ji. – Neketinu leisti ištroškusių kraujo vampyrų gaujai man nurodinėti. – Ji atsigręžė į kitus. – Turime kur nors pasitarti slaptai. Važiuokime atgal pas mane.

Kur nors slaptai. Visureigiui šokčiojant ir dardant namo, Tėją apėmė svaiginanti viltis.

Erikas vairavo, o Tėja sėdėjo ant galinės sėdynės, kad abudu negalėtų šnekėtis. Priekyje šalia Eriko sėdėjo teta Ursula.

Senelė mano pusėje. Ir Aradija, gal netgi Motina Sibilė. Jos nenori, kad mirčiau. Tikriausiai negeidžia ir Eriko mirties.

Tačiau tikrovė vijo lauk viltį.

Ką jie gali padaryti? Raganos ir žmogaus draugystė nedovanotina. Jie negali sukelti karo su visu kitu Nakties pasauliu, net norėdami mane išgelbėti.

Nėra jokios išeities.

Mažoji vilkstinė įsuko į gatvelę už senelės parduotuvės.

Ir Tėja vėl atsidūrė dirbtuvėje, kėdžių rate. Kreonas ir Belfana laukė. Taip pat ir Blezė su Dane, dabar jiedvi sėdėjo.

– Viskas gerai? – stodamasi pasiteiravo Danė, paskui nutilo. Pažvelgė į Eriką, jos tamsios, aksominės akys išsiplėtė. Rate žmogus!

– Mes išsiuntėme Siuzaną atgal, – paprastai paaiškino Tėja. Vėl paėmė Eriką už rankos.

Vidinio Rato nariai apsupo juodu, raganą ir žmogų.

– Padėtis štai kokia, – tarė senelė. Ir viską išdėstė, nors daugelis ir taip suprato, kur čia bėda. Ji pasakojo išsamiai, paeiliui žvelgdama į kiekvieną Rato narį. Aradija ir Sibilė sėdėjo jai iš šonų ir kartais įterpdavo išmintingą pastabą.

Po kelių minučių Tėja susigaudė. Senelė siekia juos visus patraukti savo pusėn, kreipdamasi į kiekvieną jų – ir rodydama, kad Motina ir Mergelė jai pritaria.

– Rezultatas: turime štai šituos du, – galiausiai užbaigė ji. – Ir reikia nuspręsti, ką su jais daryti. Sprendimą priims Vidinis Ratas , Helevaizės sūnūs ir dukterys. Ne Nakties pasaulio taryba, – pridūrė ji, žvelgdama į senį Bobą.

Šis persibraukė ranka žilus plaukus ir burbtelėjo:

– Tarybai gali atrodyti kitaip. – Bet nusišypsojo.

– Buvo laikai, – tarė senelė, – kai raganos ir žmonės sutarė geriau nei dabar. Neabejoju, tai žino visi, kurių giminės medis siekia gana tolimą praeitį.

Erikas pažvelgė į Tėją, ši papurtė galvą ir dirstelėjo į Blezę.

– Ji turi omeny, – įsiterpė Motina Sibilė, – kad senų senovėje mes tekėdavome už žmonių. Dėl to, kad vyrų raganių niekada neužtekdavo. Tai buvo dar anais laikais, kai turėjome trečiąjį – Aušros – ratą. Tą, kurio nariai mokė žmones kerėti.

– Tai truko tol, kol šie ėmė mus deginti, – pasakė Belfana. Jos strazdanotas veidas po ryškiai raudonų plaukų kupeta buvo rimtas.

– Na, šitas vargu ar ką sudegintų, – lyg ir nusišaipė teta Ursula. Tą akimirką Tėja ją pamilo.

– Niekas netvirtina, kad reikia keisti įstatymus, – tarė Motina Sibilė, sunerdama putlius pirštus. – Anie laikai nebegrįš, nes dabar žinome, kokį pavojų gali kelti žmonės. Klausimas, ar šiuo vieninteliu atveju galima daryti išimtį.

– Nesuprantu, kaip tai padaryti, – lėtai prabilo Risas, – kad visi nebūtume apkaltinti išdavyste.