L Smith - Kerėtoja

– Vėl kiltų Nakties karai, – pridūrė Nana Buruku. – Nakties Žmonių gentys stotų vienos prieš kitas.

– Nelinkiu jiems nieko blogo, – nuo savo ratukinės kėdės vos girdimu gergždžiančiu balsu atsiliepė Kreonas. – Bet jie negali gyventi nei mūsų, nei žmonių pasaulyje.

Tikslus apibendrinimas, suprato Tėja. Mums niekur nėra vietos. Kol vienas – ragana, o kitas – žmogus...

Staiga šmėkštelėjo mintis, lyg žaibo blyksnis.

Tokia paprasta. Ir tokia baugi.

Galbūt pavyktų...

Bet jei pavyktų, ar ištverčiau?

Ar visko atsižadėtum ?

Visko – taip pat senelės ir Blezės. Danės ir Lavajos, ir pusseserės Selestinos. Dėdės Galeno, tetos Gerdetos, tetos Ursulos... Selenės ir Vivjenos, visų iš Saulėlydžio Rato.

Žolelių kvapo, levandų, sumaišytų su rožių žiedlapiais. Vėsaus akmens bučinio į delną. Visų giesmių, visų burtų... visų išmoktų kerų. Jausmo, kai per pirštų galus srūva stebuklingoji galia. Netgi Helevaizės atminimo...

Helevaizė balta laisva suknele tamsioje girioje...

Ar visko atsižadėtum ... dėl taikos ?

Dėl Eriko ?

Šįkart vidinis balsas buvo jos pačios. Ji žvilgtelėjo į Eriką ir suprato žinanti atsakymą.

Jis toks geras, toks mielas. Švelnus ir stiprus. Sumanus, narsus, nuoširdus, įžvalgus... ir mylintis.

Jis mane myli. Buvo pasiryžęs dėl manęs žūti.

Jis atsižadėtų visko.

Erikas stebėjo ją, jo pilkai taškuotos akys buvo susirūpinusios. Jis suvokė jos viduje kažką vykstant.

Tėja nusišypsojo jam. Pajuto juo besididžiuojanti, nes jis šelmiškai jai šyptelėjo puse lūpų – net dabar, apsuptas Nakties Žmonių, jam veikiausiai atrodančių kaip kraupių legendų veikėjai.

– Turiu sumanymą, – tarė ji senelei ir Vidiniam Ratui. – Letos taurė.

Stojo tyla. Raganiai susižvalgė. Senelė apstulbo.

– Ne tik jam, – tarė Tėja. – Man irgi.

Tyloje pasigirdo gilūs atodūsiai.

Senelė užsimerkė.

– Jei užtektinai išgerčiau, užmirščiau viską, – aiškino Tėja visiems rimtiems veidams. – Viską apie Nakties pasaulį. Nebebūčiau ragana, nes užmirščiau, kas esu.

– Taptum paklydusia ragana, – pridūrė Aradija. Jos mielas veidelis buvo ramus, neišsigandęs. – Kaip tie ekstrasensai, nežinantys apie savo paveldą. O paklydusios raganos gali gyventi su žmonėmis.

– Ir mes nė vienas neprisimintume Nakties pasaulio, – toliau kalbėjo Tėja. – Kaip tada galėtume nusižengti įstatymui?

– Įstatymui nebūtų nusižengta, – patvirtino Aradija.

Erikas stipriau spustelėjo Tėjai pirštus.

– Bet...

Tėja pažvelgė į jį.

– Tai vienintelis būdas mums likti kartu.

Jis užsičiaupė.

Tyla buvo labai ilga.

Tada Blezė, susinėrusi rankas ir juos stebinti, tarė:

– Ji man pasakė, kad juodu sielos draugai.

Akimirką Tėjai atrodė, kad pusseserė neslepia pagiežos ir nori pakenkti.

Bet senelė nustebo.

– Sielos draugai? Šios sąvokos seniai negirdėjau.

– Archajiškas mitas, – muistydamasis sumurmėjo Risas su savo laboratorijos chalatu.

– Gal ir ne, – švelniai paprieštaravo Motina Sibilė. – Galbūt senosios galios vėl atgimsta. Gal jos nori mums ką nors pranešti.

Senelė nuleido galvą. Kai vėl pažvelgė į Tėją, jos liepsnojančiose tamsiose akyse spindėjo ašaros. Pirmą kartą, kiek Tėja pažinojo senelę, tos akys atrodė iš tikrųjų senos.

– Jeigu leistume jums tai padaryti, – pasakė ji, – jeigu leistume tau atsižadėti savo paveldo ir išeiti... Kur keliautumėt?

Atsiliepė Erikas.

– Pas mane, – paprastai tarė. – Mano mama ir sesuo jau spėjo pamilti Tėją. Mama žino, kad ji našlaitė. Jeigu pasakytume jai, kad Tėja nebegali čia likti – ji tikrai ją priimtų.

– Suprantu, – pasakė senelė.

Erikas nepaminėjo, kad, mamos manymu, Tėja gyvena netinkamuose namuose su kuoktelėjusia senute, bet ji nujautė senelę tai suprantant.

Vėl stojus tylai senelė apžvelgė susirinkusiuosius. Galop linktelėjo ir atsiduso.

– Manau, mergaitė rado tinkamą išeitį, – tarė ji. – Ar kas prieštarauja?

Niekas neištarė nė žodžio. Daugelyje veidų buvo matyti užuojauta. Jie mano, kad toks likimas baisesnis už mirtį, toptelėjo Tėjai.

Staiga Blezė vėl prabilo:

– Aš atnešiu taurę.

Ir nėrė pro karoliukų užuolaidas.

Gerai. Gerai , kad tuoj viskas bus baigta, pamanė Tėja. Širdis jai daužėsi kaip pašėlusi. Juodu su Eriku laikėsi taip stipriai susikibę, kad net perštėjo nudegintus pirštus.

– Neskaudės, – sukuždėjo jam. – Mes jausimės tarytum apduję... Bet paskui susivoksime... Tik nieko nebeprisiminsime apie burtus.

– Galėsi pereiti į zoologiją, – kalbėjo jis. – Ir stoti į Deivisą. – Erikas šypsojosi, nors akys buvo sklidinos ašarų.

Danė žengė į priekį.

– Ar galėčiau... aš tik norėčiau atsisveikinti. – Ji tai ištarė ganėtinai tvirtai. Tada springdama puolė Tėjai į glėbį.

Tėja ją apkabino.

– Atleisk, kad pridariau tau rūpesčių, – sukuždėjo ji.

– Nepridarei... pasakei jiems, kad aš nekalta. Man nieko nedarys. Bet mokykloje be tavęs bus taip liūdna... – Danė žingtelėjo atgal purtydama galvą ir stengdamasi nepravirkti. – Būk palaiminta.

Grįžo Blezė, skambant varpeliams. Vienoje rankoje laikė alavinę taurę, kitoje – buteliuką.

Vien pamačiusią buteliuką Tėją nukrėtė šiurpas. Jis nuo senumo atrodė toks patamsėjęs, kad negalėjai numanyti, kokios spalvos buvo anksčiau, ir toks persikreipęs, kad nebeaišku, ar kadaise apvalus, ar kampuotas. Kamštis užlietas vašku, užspaustas visokiais antspaudais ir apvyniotas kaspinais.

Senelė sulaužė antspaudus, nuvyniojo kaspinus. Pamėgino ištraukti kamštį iš vaško, bet prireikė Blezės pagalbos.

Tada ji pakėlė buteliuką virš Blezės laikomos taurės.

Ištekėjo rusvas skystis. Senelė pripylė pusę taurės.

– Kai šitai išgersi, – senelė tarė Tėjai, – užmirši mane. Nebepažinsi nieko iš čia esančių. Bet mes tavęs neužmiršime. – Ji kalbėjo oficialiai, lyg skaitydama pranešimą Rato nariams. – Tėja Sofija Harman, paliudyk esanti tikra Helevaizės dukra.

Ji nušlubčiojo į priekį ir pabučiavo Tėją į skruostą.

Tėja paskutinįkart apglėbė jos seną gležną kūną.

– Lik sveika, senele. Myliu tave.

Tada priėjo Blezė, abiem rankomis laikydama taurę. Atrodė graži ir laisva; plaukai vilnijo kaip juodas krioklys, pirštai, laikantys taurę, buvo labai balti.

– Likite sveiki, – tarė Tėja ir paėmė iš jos taurę.

Blezė šyptelėjo.

Greičiau, tarė sau Tėja. Nedvejok. Negalvok apie tai.

Ji pakėlė taurę prie lūpų ir ėmė gerti.

Nuo pirmo gurkšnio mažumėlę paspringo. Skonis kaip...

Jos žvilgsnis nuklydo į Blezę.

Blezė žvelgė į ją didelėmis, pilkomis, spindinčiomis akimis. Žvelgė įdėmiai. Taip įdėmiai, kad tai turėjo būti perspėjimas.

Tėja gėrė toliau.

Arbata. Atskiesta šalta arbata. Štai koks buvo Letos taurės skonis.

Buteliukas buvo užkimštas... juk Blezė neturėjo laiko... kamštis užlietas vašku...

Jos galvoje sukosi mintys. Vis dėlto užteko proto nesustoti. Ji išgėrė iš taurės tiek skysčio, kad, Erikui atsigėrus, Ratui neliktų ko tyrinėti.

Nutaisiusi abejingą veidą grąžino taurę Blezei, o ši padavė ją Erikui.

Erikas gurkštelėjo, atrodė mažumėlę nustebęs, bet gėrė toliau.