L Smith - Kerėtoja

– Pabaik viskąąąą , – sušuko Blezė. Akis tebebuvo įsmeigusi į Tėją.

Tada Tėjai paaiškėjo.

Tu tai padarei anksčiau, kai šnekėjai, kad per absolventų šokius, praliejusi vaikinų kraują, duosi jiems gurkštelėti iš Letos taurės. Tu kažkur perpylei skystį, pakeitei jį arbata ir iš naujo uždėjai antspaudus – žinoma, atkūrei juos liejimo formose. O dabar... o dabar...

Blezei imant taurę iš Eriko, Tėjos vos neištiko isterija.

Tai nieku gyvu nepavyks. Jie nė už ką nepatikės . Bet...

Tėja paėmė Eriką už rankos ir suleido nagus jam į delną. Nedrįso pratarti nė žodžio, net pažvelgti į jį. O mintyse maldavo: tik nekalbėk, nieko nedaryk, mėgdžiok mane.

Ji nutaisė veidą be išraiškos, it vaškinės lėlės.

Erikas stovėjo šalia. Jis nenumanė, ko tikėtis, bet puikiausiai juto Tėjos nagus. Ir savo tylėjimu įrodė esąs nuovokus.

– Darome pertrauką, – tarstelėjo senelė. – Bleze, išvesk juos, kol dar nesusigaudo. Namo turėtų rasti kelią patys. – Ji nusigręžė, nepažvelgusi į Tėją.

– Tvarka, – atsakė Blezė.

Aradija tarė:

– Aš eisiu su tavimi.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Jie patraukė prie Eriko visureigio. Naktis buvo labai šalta ir be mėnulio.

Tėja uždėjo ranką Erikui ant peties, pasiruošusi spustelėti, jeigu jis imtų dvejoti. Bet Erikas nedvejojo.

Prie visureigio durų Tėja pažvelgė į Blezę. Bijojo kaip nors išsiduoti. Ar Aradija juos regi? Beprotiškai troško paskutinį kartą apkabinti Blezę.

Aradija paklausė:

– Ar iš krautuvėlės yra langas į šitą pusę?

Tėja pažvelgė į Blezę. Blezė atsakė:

– Ne.

– Tai galite atsisveikinti. Paskui turėsite apsimesti, kad nepažįstate viena kitos.

Tėja dirstelėjo į ją, paskui pajuto besiveržiant prislopintą kikenimą.

– Dabar suprantu, kodėl esi Mergelė , – vos girdimai sušnabždėjo ji. – Bet... ar dar kas nors suprato?

– Nemanau. Galbūt kai kurie įtaria, bet, man regis, neprasižios. Greičiau atsisveikinkite.

Tėja apkabino Blezę ir negalėjo prisiversti paleisti.

– Ačiū. O Eileitija, Bleze, kaip tavęs pasiilgsiu!

– Dabar aš esu paskutinė Harmanų įpėdinė, – prastai vaidindama tarė Blezė. – Turėsiu savo kambarį, – jau įtikinamiau pridūrė. – Ir prigriebsiu Šiną.

– Ką?

– Tiesa, tu nieko nežinai. Tai ji mus išdavė – viena iš Tobijo mergiočių, priklausanti Vidurnakčio Ratui. Regis, jis mus šnipinėjo. Užtektinai jai papasakojau, jog Šina suprastų, kad mes kerėjome draudžiamu būdu. Tada Šina viską pranešė senelei.

– Dabar tai nebesvarbu.

– Gal juokauji? Mane išsiųs į Vienuolyną. Aš ją nudėsiu . – Blezei papurčius galvą, skimbtelėjo varpeliai.

Tada ji stipriau apglėbė Tėją.

– Nesuprantu, kodėl nori būti su žmogumi, – sukuždėjo ji. – Bet tikiuosi, kad norėsi ir tada, kai nebeturėsi kitos išeities.

– Bleze, kai grįši – būk gera, nieko nebeskriausk. Jie – žmonės. Tikri.

Blezė išsisukinėdama vyptelėjo. Taip tyliai, kad Tėja vos girdėjo, pasakė:

– Pasiilgsiu tavęs, sese.

Dabar Tėja galėjo ją paleisti.

Jai įsėdus į visureigį, Aradija pasilenkė prie atvirų durelių.

– Du dalykai, – greitai tarė ji. – Tik tuo galiu tau padėti. Motina Sibilė minėjo Aušros Ratą. Girdėjau gandus, kad raganos vėl ruošiasi jį kažkur įsteigti. Jos trokšta užmiršti deginimų laikus ir nesilaiko Nakties pasaulio įstatymų. Nežinau, ar tai tiesa. Jei taip, galbūt tau pavyks jas rasti.

Tėjai užgniaužė kvapą. Nuo tokios galimybės apėmė neapsakomas džiaugsmas.

– Kitas dalykas, – šypsodamasi, kaip reta, tarė Aradija. – Turiu žinių, kad kai kurios tavo pusseserės Redfern elgiasi neįprastai. Netgi girdėjau jas kalbant, kad žmonės gali būti sielos draugai – kaip ir tavasis. Gali pamėginti su jomis susisiekti ir išklausyti jų istoriją.

Tėja atsikvėpė ir apsipylė ašaromis.

– Ak, Aradija. Dėkui.

– Sėkmės, Tėja. Ir tau, Erikai. Abiem jums, kad ir kur nukeliautumėte.

Erikas, tyliai sėdėjęs prie vairo, ištiesė ranką ir švelniai palietė jai pirštus.

– Ir tau.

Tėja iš jo balso suprato, kad jis sutrikęs ir apkvaitęs, tik stengiasi to neparodyti.

Tada jie nuvažiavo. Tėja atsisukusi žiūrėjo, kaip Blezė vis tolsta ir mažėja. Vėjeliui kedenant plaukus, ji atrodė kaip tamsi paslaptinga Afroditė, deivė, kuri niekada nesielgia taip, kaip iš jos tikiesi.

Erikas važiavo greitai, kol jie gerokai nutolo nuo krautuvėlės, tada sustojo mažoje gatvelėje. Pažvelgęs į Tėją jis atsargiai paklausė:

– Ar aš atsparus tokiems dalykams? Nes nieko neužmiršau. O gal tai nutiks po kurio laiko?

Tėja pabučiavo jį.

Tada ėmė isteriškai kvatotis.

– Ne! Ne!

– Nori pasakyti, kad mes iš tiesų išsigelbėjome? Tu išsaugojai savo galias?

– Taip! Taip!

Tėja turėjo tai be galo kartoti, kol jį įtikino. Galiausiai Erikas susigaudė, ir jo išraiška pasikeitė. Veidą nušvietė akinama šypsena. Jis glustelėjo Tėją, papurtė ir iššokęs iš visureigio ėmė šaukti:

– Nuostabu! Šaunuolė, Bleze! Nuostabu! Taip!

– Erikai!

Jis trankė visureigį.

– Erikai, lipk vidun, paikše! Čia gali būti Nakties Žmonių. – Paskui, vis dar nevaldomai juokdamasi iš meilės, dėkingumo ir palengvėjimo, ji pakvietė: – Lipk čionai . – Ir išskėtė rankas.

Erikas įšoko vidun. Jie idealiai tiko vienas kitam, Erikas laikė ją apglėbęs, alsuodamas į plaukus.

– Aš toks laimingas, – tarė jis. – Myliu tave, raganaite.

Tėja juokėsi ir verkė tuo pat metu.

– Ir aš tave myliu.

Jis pakštelėjo jai į smilkinį. Ji pabučiavo jam į skruostą. Paskui jų lūpos susiglaudė, ir tai truko ilgai. Tėja užmiršo juoktis, užmiršo, kad, be jų, dar yra visas pasaulis.

Paskui jie sėdėjo tamsoje atsirėmę vienas į kitą, tik kvėpuodami. Saugūs. Sujungti.

Tėja rado žmogų, kuris ją pažįsta, kuris regi tai, ką regi ji. Savo sielos draugą. Ir jie galės būti kartu niekieno nepersekiojami, nieko nebijodami.

Ji buvo sklidina džiaugsmo ir ramybės.

Ir dar tylaus liūdesio. Ši nauja pradžia jiems duota ne veltui. Ji tapo tremtine, atskirta nuo šeimos. Prarado senelę. Jeigu pasimatys su Bleze, tai tik slapta. Ji daug paaukojo. Beveik viską.

Bet Tėja nesigailėjo. Nes glėbyje laikė šiltą, tvirtą Eriką. Nakties pasaulis buvo išgelbėtas nuo pilietinio karo, pavojus žmonėms nebegrėsė.

Kas toliau, susimąstė ji.

Keista, nors aiškaus atsakymo ir nebuvo, ji nejautė baimės. Galėjo vaizduotis daug ateities galimybių, ir visos jos atrodė vienodai gražios.

Dabar jie nuvažiuos pas Eriką, jo mama suglums, bet pasielgs kilniai, o Roza pasius iš džiaugsmo. Kitą savaitę Tėja grįš į mokyklą ir pereis į sustiprintą zoologijos klasę.

Gaus stipendiją studijuoti Deivise, taps veterinare ir naudodamasi savo galiomis aiškinsis, kuo gyvūnai negaluoja. Galbūt susidomės vilkais arba drambliais, taps gamtininke, lankysis tolimose šalyse ir tyrinės jų gyvenimą. Gal jiedu su Eriku augins tokį šuniuką kaip Badis ir kartu parašys knygą, padėsiančią žmonėms suprasti savo šunis.

O gal ji susiras Aušros Ratą ir susitiks su raganomis, norinčiomis užmiršti deginimų laikus. Jie pirmieji atskleis žmonėms burtų paslaptis, ir Rozamunda, žinodama legendas apie Helevaizę, augs narsi ir išdidi.

Galbūt ji susiras savo pusseseres vampyres ir išsiaiškins, ar sielos draugo dėsnis iš tikrųjų vėl veikia. Jų grupė bus tarsi magnetas, ji pritrauks kitus jaunus Nakties Žmones, puoselėjančius naujas idėjas. Jie sukels pogrindinę revoliuciją.