L Smith - Kerėtoja

– Regiu berniuką – jis vilki kažkokį senovinį kostiumą. Jis prie laužo, akmenų rate.

Erikas ...

– Jis turi lazdą – žioruojančią. Dairosi aplink. Dabar jis eina prie... panašu į kaliausę. Gerai neįžiūriu. Po ja sukrauta pagalių krūvelė. Jis lenkiasi. Uždega pagalius.

Ne .

– Turiu eiti, – sušuko Tėja. Ji nebeprašė leidimo.

Aradija kalbėjo toliau.

– Taigi pagaliai užsidega. Dabar aiškiau įžiūriu... Tai ne kaliausė; panašu į raganą. Lėlė. – Ji nutilo, gražios neregės akys išsiplėtė. – Ji... ji juda... Ne, ją kažkas judina. Dabar matau – dvasia. Dvasia judina lėlę. Ji išeina... artinasi prie berniuko...

– Turiu eiti, – tarė Tėja. Ji prasibrovė pro Risą ir senį Bobą, ištrūko iš rato. Užuolaidos karoliukai užgavo jai veidą ir barkštelėjo susiglausdami už nugaros.

– Tėja, luktelk!

– Tėja, grįžk!

– Ursula, turi ją sulaikyti...

Visureigis. Mano kuprinė visureigyje . Pirmiausia turiu pasiekti jį.

Linkolno rakteliai kabojo ant vinies prie užpakalinių durų. Tėja griebė juos.

Ji atstūmė duris, trims ar keturiems žmonėms lendant pro karoliukų užuolaidas. Užtrenkė duris jiems prieš nosį.

Bėk prie automobilio. Greičiau . Dabar važiuok.

Ji atbula išvairavo iš gatvelės, cypiant padangoms. Jau sukdama į Dykumos gatvę matė, kaip pro atdaras krautuvėlės duris krenta šviesa.

Erikas...

Tėja važiavo, kaip dar nebuvo važiavusi. Perlėkdavo sankryžas prieš pat užsidegant raudonai šviesai, tamsoje kirto kampus. Jau po kelių minučių pasiekė Nakties pasaulio klubą su moliūgo pavidalo žibintais verandoje.

Čia nebuvo vietos jos linkolnui. Tėja paliko jį vidury gatvės su rakteliais spynelėje. Iš prisegtos prie diržo piniginės išsitraukė visureigio raktelius ir šoko prie vairo.

Greičiau. Greičiau. Vėl sužviegė padangos.

Greičiau. Greitkelis.

Erikas...

Kad tik spėčiau pas jį. Kad tik nepavėluočiau. Daugiau nieko nenoriu, nesvarbu, kas bus paskui.

Ar visko atsižadėtum ?

Šįkart balsas nebeatrodė svetimas ir grėsmingas. Tik smalsus. Ir Tėja žinojo atsakymą.

Taip .

Jei suspėsiu laiku, išsiskirsiu su juo. Papasakosiu jam kokią nors istoriją, priversiu kur nors išvykti. Liepsiu pasislėpti. Rato nariams pasakysiu, kad buvau jį pergudravusi arba užbūrusi, kad man padėtų; netgi nesakysiu jo vardo. Niekas manęs neprivers.

Kad ir ką jie man darytų, Erikas bus saugus. Visa kita man nerūpi. Daugiau nieko netrokštu.

Vis dėlto ir šis jos noras buvo didelis. Tėja tai suprato, todėl spaudė greičio pedalą kiek įmanydama.

Išsuko iš greitkelio į šalutinį keliuką.

Važiavo beprotiškai greitai. Galvoje sukosi tik viena mintis: greičiau, greičiau, – nors visureigį ir šiaip jau mėtė.

Dykuma.

Kelias čia buvo prastas. Blogai matyti – mėnulis beveik nusileidęs. Visureigis šokčiojo per kalnelius ir daužėsi į duobes.

Erikai, daryk ką nors. Šnekėkis su ja, bėk. Tu sumanus – maldauju, būk sumanus dabar. Nukreipk jos dėmesį, saugokis jos plaukų.

Ar stipri toji dvasia? Tėja nežinojo.

Dabar viską taip aiškiai supratau. Buvau savanaudė, galvojau tik apie save, apie tai, kaip būti laimingai. Daugiau to nebus. Nesvarbu, net jei jis apsigyventų Marse, net jei niekada jo nebepamatyčiau. Kol jis bus sveikas, jausiuosi laimingiausia pasaulyje.

Nuo smūgio barkštelėjo dantys. Ji išsuko iš kelio ir toliau vairavo pagal orientyrus. Pravažiavo nudžiūvusių jukų, primenančių liesąją pusseserę Its, giraitę.

Kelias toks ilgas, per ilgas. Greičiau. Greičiau .

Priešais išvydo rausvo smiltainio kolonas žibintų šviesoje.

Štai jis! Pirmyn, pirmyn!

Visureigis kratėsi per krūmelius. Dauboje tarp kolonų ji išvydo liepsną. Vairavo tiesiai į ją.

Ugnis – judėjimas – siluetas...

– Erikai!

Ji suklykė spausdama stabdį. Visureigis trūkčiodamas sustojo per kelis centimetrus nuo smiltainio bokštelio.

– Erikai! – rankoje ji jau laikė kuprinę. Atplėšė dureles, iššoko ir pasileido bėgte.

– Tėja! Nesiartink!

Ji išvydo Eriką.

Laužo liepsna metė šiurpius atšvaitus ant savaime kraupaus smiltainio. Viskas buvo raudona, tarsi kruvina. Visureigio variklio riaumojimas ir laužo ūžesys susiliejo į garsą, primenantį pragaro liepsnas.

Tačiau Erikas buvo gyvas ir kovojo. Kovojo su ja .

Tėja puolė prie jo, jos smegenys tuo pat metu fiksavo įspūdžius.

Šmėkla vieną sekundę atrodė kaip moteris, kitą – kaip debesų draiskanos. Regis, viena jos dalis apsivijo Eriką ir abiem rankomis gniaužė jam gerklę. Tėjos dovanoto pušų spyglių amuleto gabalėliai mėtėsi jam po kojomis. Iš jų nebuvo jokios naudos.

– Pasitrauk nuo jo! Tai aš čia viską suruošiau! – suriko Tėja. Pribėgusi prie Eriko sugriebė šmėklą, tą jos dalį, kuri buvo apsivijusi jam aplink kaklą. Pirštais juto Eriko rankas, šaltą orą.

– Ne... Tėja, saugokis...

Ji išvydo vaiduoklį paleidžiant Eriką, ir šis susiūbavo. Matė, kaip dvasia keičia pavidalą, susitelkia ir puola ją.

– Tėja! – Erikas nubloškė ją šalin. Pūstelėjo šaltas vėjas.

Juodu su Eriku suvirto krūvon.

Tėja šūktelėjo:

– Erikai, bėk! – paskui atsistojo. Mėgino jį nustumti, žvalgydamasi šmėklos. – Bėk, dink iš čia! Visureigis užvestas – lipk ir važiuok . Vėliau paskambinsiu.

– Suremkime nugaras, – neatgaudamas kvapo pasiūlė jis. – Ji neįtikimai greita. – Paskui iškošė pro dantis: – Juk žinai, kad niekur iš čia neisiu.

– Kvaily, čia raganų reikalai! – suniurzgė ji, atsirėmusi į jo nugarą. – Man tavęs nereikia . Tik maišaisi po kojomis!

Tėja stengėsi iš širdies. Jai netgi pavyko suteikti balsui šiek tiek pykčio. Bet Eriko tai nepaveikė. Jis atsigręžė, sugriebė ją už pečių ir suriko:

– Žinai , kad niekur neisiu , tai ir nebegaišk !

Paskui vėl nustūmė šalin, ir žvarbus vėjas brūkštelėjo jai per skruostą, net ausis sugrubo.

– Atleisk, – įprastu balsu tarė jis. – Ar tau viskas gerai?

Tėja atsigręžė. Jai už nugaros pleveno šmėkla. Atrodė kaip moters pavidalo garų debesis, rankas ir kojas buvo galima tik nuspėti, bet aplinkui draikėsi ilgi plaukai.

– Turiu visus reikmenis, – sumurmėjo Erikui Tėja, supratusi, kad jis nesitrauks. – Tačiau burtams prireiks kelių minučių. Turime jos išvengti.

Ji stebėjo besiplaikstančius plaukus, bet vis tiek nespėjo laiku pasitraukti. Pasigirdo garsas – lyg botago pliaukštelėjimas, lyg elektros traškesys – ir jie apsivijo jai kaklą.

Pirmiausia ji pajuto šaltį. Neapčiuopiamą, ledinį, tarsi šiaurės vėjo gūsį. O paskui šmėkla trūktelėjo plaukus, jie suveržė Tėjai kaklą ir tikrai tapo juntami. Priminė metalą, tarsi vamzdį, pilną atšaldyto skysčio, tarsi kokios nežinomos būtybės čiuptuvą, kuriuo teka ne kraujas, o ledas. Ji ėmė dusti. Negalėjo nei įkvėpti, nei užkišti pirštų. Plaukai vis stipriau veržė, jai skaudėjo. Tėja juto savo akis lipant iš akiduobių.

– Pažvelk į mane! – sušuko Erikas. Jis laikė pagalį degančiu galu ir šokinėjo kaip beprotis kitoje laužo pusėje. – Žiūrėk! Siuzana! Tuoj uždegsiu tavo sesutę! – Jis bakstelėjo degančiu pagaliu į netikrą Liusjeną – ne į aplinkui sukrautas malkas, o į pačią lėlę.

– Štai! Štai! Kaip tau tai patinka? – Jis baksnojo į lėlę. Juodi drabužiai užsiliepsnojo. – Prisipažink, kad esi ragana!