L Smith - Kerėtoja

Vadinasi, tai ne Harmanų šeimos reikalas. Mus išsikvietė pats Vidinis Ratas.

– Mums reikia kai ką aptarti. Eime, greičiau viską išsiaiškinkime, – tyliai tarė Nana Buruku, uždėjusi Tėjai ant rankos cinamonų spalvos plaštaką. Čia pat stovėjo senutėlis senelės Continental modelio linkolnas . Nana Buruku pati sėdo prie vairo.

Danė ir Tėja ant užpakalinės sėdynės susikibo rankomis. Danės pirštai buvo šalti kaip ledas.

Automobilis sukiojosi gatvėmis, knibždančiomis skanėstų prašančių vaikų, kol pasiekė didelį vienaukštį namą medine tvora, užstojančia galinį kiemą. Tai Selenės namai, suprato Tėja, ant pašto dėžutės išvydusi Luknų pavardę.

Tai čia turėtų vykti mergelių Vidurnakčio Rato susirinkimas.

Teta Ursula išlipo. Tėja ir Danė liko automobilyje su Nana Buruku. Po kelių minučių teta Ursula grįžo vedina Bleze.

Joms iš paskos sekė Selenė sidabriniais drabužiais ir Vivjena juoda suknele. Atrodė rimtos ir išsigandusios, nė iš tolo nepanašios į piktas raganas.

Užtat Blezė buvo panaši. Basa, regis, nejaučianti šalčio, su skambančiais varpeliais ji atrodė susijaudinusi, pikta ir išdidi. Staigiu judesiu atidarė dureles ir klestelėjo šalia Tėjos.

– Kas čia darosi? – ganėtinai garsiai paklausė. – Čia nėra sausaininių mėnuliukų, čia nieko nėra . Koks gi tai Sauinas?

Tėja dar niekada ja taip nesižavėjo.

– Grįšime laiku, – tarė Danė, ir jos balsas skambėjo ramiai, nors pirštai tebebuvo šalti.

Jos abi narsios, pamanė Tėja. O aš? Kad ir kaip norėdama ji negalėjo išspausti nė žodžio.

Bemaž tikėjosi, kad Nana Buruku įsuks į greitkelį ir nulėks į dykumą, į Tjerio žemes. Bet linkolnas važiavo pažįstamomis gatvėmis ir sustojo už senelės Harman krautuvėlės.

Tėja juto klausiamą Danės žvilgsnį, bet nė nenutuokė, kas vyksta, ir bijojo pažvelgti jai į akis.

– Eime, – tarė teta Ursula ir pro užpakalines duris įsivedė jas į krautuvėlę, o paskui pro karoliukų užuolaidas į dirbtuvę.

Senelės mokinių kėdės stovėjo sustatytos į netvarkingą ratą. Žmonės sėdėjo arba stovėdami tyliai šnekučiavosi, bet, prasiskleidus užuolaidai ir paskui Naną Buruku įžengus Tėjai, visi nutilo ir sužiuro.

Tėjos žvilgsnis klaidžiojo nuo vieno veido prie kito, ji jautėsi nesava, tarsi sapnuojanti. Senelė Harman atrodė niūri ir pavargusi. Motina Sibilė, Vidinio Rato Motina, – taip, kaip senelė yra Senolė, – atrodė išsigandusi. Mielas Mergelės Aradijos veidelis buvo rimtas ir liūdnas.

Tėja atpažino ir kitus prieš dvejus metus matytus asmenis – tai buvo garsūs Nakties Žmonės, jų vardus ji žinojo. Risas, Belfana, Kreonas, senis Bobas.

Su teta Ursula ir Nana Buruku iš viso jų buvo devyni.

Jie atrodė kaip paprasti žmonės, dirbantys vyrai ir moterys, žvalūs pensininkai, kokius kasdien matai gatvėje.

Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

Iš tiesų čia buvo didžiausia ypatingų talentų santalka visame pasaulyje. Šie žmonės – raganiai genijai, išminčiai, aiškiaregiai, mokytojai, politikai – sudarė Vidinį Ratą.

Ir jie visi žiūrėjo į Tėją.

– Mergaitės jau čia, – Motina Sibilė švelniai tarė Aradijai. – Jos stovi viduryje.

Senelė tarė:

– Gerai, pradėkime. Gal susėstumėte. – Atrodė, tai ne pasiūlymas, o įsakymas. Senelė buvo visų šių įžymybių galva.

Bet ji nežiūrėjo į Tėją. Tai atrodė siaubinga, tikras košmaras. Elgėsi taip, lyg Tėja su Bleze būtų nepažįstamos.

Visi susėdo ir sustumdė kėdes lygesniu ratu. Tėja suvokė, kad jie vilki įprastiniais drabužiais: kostiumais, uniformomis, kelnėmis ir marškiniais. Aradija mūvėjo džinsus. Senis Bobas vilkėjo purviną kombinezoną.

Vadinasi, šįvakar jie nė nepradėjo ceremonijos. Tai toks svarbus reikalas, kad Sauiną teko praleisti.

Tai teismas.

Raudonplaukė Belfana įstūmė ratukinę Kreono kėdę į laisvą vietą. Ji atsisėdo paskutinė.

Aš apsupta, toptelėjo nustėrusiai Tėjai.

Išsipildė jos klaikiausia baimė, dykumoje vertusi bėgti nuo Eriko tą pirmąjį kartą, jai pajutus su juo sielos draugų ryšį. Dabar tai virto tikrove .

Ji girdėjo neritmingą Danės alsavimą ir tylų varpelių skimbčiojimą, Blezei perkeliant svorį nuo vienos ant kitos kojos.

– Gerai. – Senelės balsas buvo pavargęs, bet oficialus. – Žemės, oro, vandens ir ugnies vardu šaukiu šį Ratą vienytis. – Ji toliau tarė senovinę dalykinio susirinkimo formulę.

Per kraujo tvinksėjimą ausyse Tėja beveik negirdėjo žodžių. Keista, kaip baisu stovėti iš visų pusių apsuptai žmonių. Kur pažvelgsi, visur rimti, neįskaitomi veidai. Jautėsi esanti spąstuose, lyg tarp priešų.

– Tėja Sofija Harman, – kreipėsi senelė, ir staiga ji vėl sukluso. – Tu kaltinama...

Atrodė, tyla trunka amžinybę, nors Tėja suprato, kad, ko gero, praėjo tik akimirka.

– ...draudžiamų kerų naudojimu, nusižengiant Helevaizės ir šio Rato įstatymams.

Kurį laiką Tėja tegirdėjo žodžius „ draudžiamų kerų naudojimu “. Jie tarytum aidėjo ore. Viena jos dalis laukė, kol pasigirs kiti, baisesni kaltinimai išdavus Nakties pasaulio paslaptį ir pamilus žmogų. Tačiau tokių nebuvo.

– ...dvasios iššaukimu iš tolybių, iš už uždangos... Dviejų žmonių sujungimu draudžiamais meilės kerais...

Tada senelė ištarė Blezės vardą.

Blezė buvo kaltinama tuo, kad iš draudžiamų medžiagų pagamino vėrinį ir panaudojo draudžiamus žavesio kerus prieš žmones. Danė buvo kaltinama tuo, kad padėjo Tėjai ir ją kurstė iššaukti dvasią iš tolybių. Žinoma, tai netiesa, apdujusi pamanė Tėja.

Visas jos kūnas nuo galvos iki kojų dilgsėjo. Iš baimės... ir tarsi palengvėjimo.

Jie nežino. Jie nežino paties baisiausio dalyko, antraip būtų pasakę – juk taip? Ir, jei tik aš tylėsiu, iš kur jiems sužinoti?

Tada ji sutelkė dėmesį į senelę, baigusią skaityti kaltinimus ir vėl kalbančią įprastu balsu.

– Turiu pasakyti, kad nusivyliau jumis trimis. Ypač tavimi, Tėja. Iš jos , žinoma, to buvo galima tikėtis. – Ji mostelėjo galva į Blezę, kreipdamasi į visus Rato narius. – Iš šios mano įpėdinės, persirengusios blogąja Hekatės dukterimi. Bet tikrai maniau, kad Tėja protingesnė.

Ji ir atrodė nusivylusi. Be to – įsižeidusi. Tėja visada buvo gera mergaitė, auksinė mergaitė, jauniausia ir daugiausiai žadanti Židinio Sergėtojų palikuonė. Dabar, žvelgdama į aplinkinių veidus, ji matė vien nusivylimą.

Aš juos nuvyliau, suteršiau savo paveldą. Man taip gėda...

Ji panoro susigūžti ir visai išnykti.

Kaip tik tada pasigirdo sidabrinis varpelių dzingsėjimas. Blezė atlošė tamsią galvą. Ji atrodė įžūli, pašaipi, labai išdidi ir netgi mažumėlę nuobodžiaujanti.

– Aš noriu žinoti, kas mus įskundė, – vos girdimai, bet grasinamai sušnabždėjo ji. – Kad ir kas jis būtų, labai pasigailės .

Kažkodėl Tėjos baimė staiga aprimo. Kitų nusivylimas nebe tiek daug reiškė. Galima supykdyti Vidinį Ratą ir vis vien stovėti iškelta galva. Blezė tai įrodė.

Tik dabar Tėja suvokė, kokia tai likimo ironija. Ji visą gyvenimą turėjo rūpesčių dėl Blezės, o dabar dėl jos jas abi ištiko didžiausia bėda, kokią tik gali įsivaizduoti.

Danė taip pat pateko į bėdą. Jos aksominės akys buvo sklidinos ašarų. Tai išvydusiai Tėjai atsirišo liežuvis.

– Klausykit – atsiprašau, norėčiau kai ką pasakyti. Dabar pat...