L Smith - Kerėtoja

Jis liepsnojo rato viduje jau tris dienas. Tėja vylėsi, kad Siuzana juo susidomės – ir pasitrauks nuo besirenkančių senojoje sporto salėje žmonių. Regis, taip ir įvyko.

Žinoma, padėjo ne tik laužas. Trys lėlės, paguldytos ant žemės ir pririštos prie kuolų, taip pat turėjo ją sudominti.

– Merginos atrodo puikiai, – tarė Erikas. Paėmė mažiausią lėlę ir nušluostė dulkes. Įsmeigė kuolą į duobutę žemėje ir pastatė ją lyg kaliausę.

Kaliausė vilkėjo juodą laisvą suknelę, sujuostą ir surištą Izidės mazgu. Ant jos kaklo kabojo lentelė su užrašu LIUSJENA.

Kita nedidukė lėlė turėjo lentelę su užrašu SIUZANA.

– Gerai, – tarė Tėja, jiems iškrovus malkas, o kuprinę palikus visureigyje. – Tik žiūrėk, nieko nedaryk, kol grįšiu, supratai? Ničnieko. Jei kelias minutes vėluosiu, tiesiog lauk.

Jis palinksėjo.

– Helovino vakarėlis prasideda devintą. Jei lygiai devintą čia nebūtum, galėčiau...

– Ne . Nieko neliesk ir nieko nedaryk.

– Tėja, mes galime ją prarasti. Jeigu ji nuspręs, kad čia nieko nevyksta, gali sumanyti apsilankyti vakarėlyje...

– Aš nevėluosiu, – ramiai tarė Tėja. Regis, tai buvo vienintelis būdas laimėti ginčą. – Tik nedegink šių raganų, kol nepasirodysiu. Gerai?

– Sėkmės, – palinkėjo jis.

Erikas su savo įmantriais drabužiais atrodė žavus ir paslaptingas. Nepanašus į save. Jie pasibučiavo šviečiant priešpilniui.

– Saugokis, – sušnabždėjo Tėja, prisiversdama atsiplėšti nuo jo.

– Sugrįžk, – ištarė Erikas. – Myliu tave.

Ji nuvairavo visureigį atgal į miestą, į mergelių Saulėlydžio Rato susirinkimą.

Šiemet jis vyko Nakties pasaulio klube pietiniame miesto pakraštyje. Ant durų nebuvo jokio ženklo, bet ant kilimėlio, ištiesto tarp dviejų išsiviepusio moliūgo pavidalo žibintų, buvo nupieštas juodas jurginas.

Tėja pasibeldė, ir durys atsidarė.

– Dane! Atrodai nuostabiai.

– Tu irgi, – tarė Danė. – Ji vilkėjo paprastą baltą klostuotą egiptietiško stiliaus suknelę iki kulkšnių. Juodi kaspinai, susegti sidabriniais segtukais, nuo karūnėlės krito ant pečių ir rankų. Ji vaidino gražiąją karalienę Izidę. – Tu neapsivilkai kostiumo? – paklausė ji.

– Mudvi su Bleze būsime tarsi Maja su Helevaize, – atsakė Tėja. Tiesą sakant, su įprastais Rato drabužiais ji jautėsi patogiausiai ir žinojo, kad Blezė su savaisiais atrodo gražiausiai.

– Na, eime žemyn. Tu paskutinė. – Danė paėmė Tėją už rankos.

Jos nulipo laiptais į požeminį kambarį. Jis atrodė apstatytas kaip pakliuvo, sėdėjimui išdėliotos dėžės, tarp betoninių kolonų sukabinti žibintai. Metalinės kėdės nustumtos į pakraščius.

– Tėja! Eikš čionai! Smagu tave matyti! – šūkavo žmonės. Ji gręžiojosi į visas puses, šypsojosi, glebėsčiavosi.

– Linksmo Sauino, – vis kartojo ji. – Vienybė.

Kurį laiką Tėja užmiršo, kas šįvakar turės įvykti. Buvo taip gera matyti visus savo draugus iš Vasaros Rato sueigų.

Kiši Hirata buvo apsivilkusi auksiniais ir oranžiniais drabužiais kaip Amaterasu, japonų saulės deivė. Alarikas Bridlavas, Mido ežero gimnazijos antraklasis, vaidino piemenį Tamūzą, motinos deivės Ištar sūnų. Kler Blesingvėj buvo persirengusi navahų genties indėnų deive Persikeitėle, jos žalsvai melsvą suknią puošė raudoni žiedlapiai. Natanielis Longas vaidino Hernę, keltų medžioklės dievą – jo drabužis buvo girios žalumo, su elnio ragais.

Šiais laikais žmonės rengiasi drabužiais norėdami pasikeisti. Raganos jais siekia atspindėti savo vidinę savastį – tai, kas slypi jų širdyje, kuo jos trokšta būti.

– Štai, paragauk, – Kler padavė Tėjai popierinį puoduką. Jis buvo sklidinas tiršto raudono žolelių gėrimo, paskaninto cinamonais ir gvazdikėliais. – Tai kinrožės – mano tėčio receptas.

Kažkas pasiuntė ratu trapius mėnulio pjautuvo pavidalo sausainius. Tėja paėmė vieną. Čia taip šviesu, taip šilta – ir ji taip džiaugtųsi, jei šiąnakt daugiau nieko nereikėtų daryti. Tik dalyvauti Sauino Rato renginyje. Švęsti.

Tačiau ten, tamsioje ir šaltoje dykynėje, laukė Erikas. Ir Tėja skaičiavo minutes, kada galės išbėgti.

– Gerai, gerbiamieji, laikas pradėti.

Salės viduryje stovėjo Lavaja Ikua, daili, tvirta mergina į juodą nailoną panašiais plaukais. Ji vilkėjo raudoną tiesaus kirpimo suknelę ir buvo apsivijusi gėlių girliandomis. Tėja spėjo, kad ji persirengusi Pele, havajiečių ugnies deive.

– Sudarykime ratą. Gerai, puiku. Chang Ksi, tu čia jauniausia.

Maža mergytė didelėmis įkypomis akimis droviai įžengė į raganų ratą. Tėja jos dar nebuvo mačiusi – tikriausiai jai tik po pernykštės Vasaros Rato sueigos suėjo septyneri. Mergytė vilkėjo žalsvą Kuan Jin, kinų gailestingumo deivės, suknelę.

Ji nedrąsiai paėmė palėpščio šakelę ir pašlavė grindis rato viduje.

– Tėja, pabarstyk druskos.

Tėja nustebo ir apsidžiaugė. Paėmė Lavajos duodamą jūros druskos dubenį ir pamažu ją barstydama apėjo ratu.

– Alarikai, pasirūpink vandeniu...

Lavaja nutilo ir, regis, nustebusi pažvelgė į laiptus. Tėja pastebėjo, kad ir kiti žvalgosi. Ji atsigręžė.

Laiptais lipo du suaugę žmonės, motinos. Šviesai krentant ant pirmosios moters veido, Tėja krūptelėjo.

Tai buvo teta Ursula pilku kostiumu.

Ir atšiauria kaip niekad veido išraiška.

Niekas nė nekrepštelėjo. Visi stovėjo sustingę kaip trumpalapės jukos ir laukė, kol moterys nulips apačion. Pertraukti Rato renginį – negirdėtas dalykas.

– Gero Sauino, – tyliai išlemeno Lavaja.

– Gero Sauino. – Teta Ursula kalbėjo mandagiai, bet nesišypsojo. Atrodė kaip nepatenkinta mokytoja. – Labai apgailestauju, kad turiu jus sutrukdyti, bet tik minutėlę.

Tėjos širdis ėmė daužytis, lėtai ir sunkiai.

Tai tik nerami sąžinė, ji mėgino sau įrodyti. Tai nebūtinai susiję su tavimi.

Vis dėlto tai buvo susiję su Tėja. Širdyje ji tai suprato dar prieš tetai Ursulai apžvelgiant Rato narius ir ištariant:

– Tėja Sofija Harman!

Tarsi nežinotų, kaip atrodau, dingtelėjo apdujusiai Tėjai.

Ji šiaip ne taip nuslopino laukinį instinktą, liepiantį mauti pro tetą Ursulą tiesiai į gatvę. Dabar ji suprato, kodėl triušiai, priartėjus šuniui, palieka gerą slėptuvę ir sprunka tolyn. Tik siaubas priverčia taip kvailai elgtis.

Ji pasitraukė nuo spoksančios Kiši kairėje pusėje ir sunerimusios Nat dešinėje. Juto į save įsmeigtas visų akis.

– Kas yra? – ji stengėsi atrodyti nustebusi.

Teta Ursula pažvelgė jai tiesiai į akis tarsi sakydama: pati žinai . Ji nieko neištarė, ir tai buvo ne ką geriau.

– Dane Naete Mela Abfort.

O Eileitija . Tik ne Danė...

Danė žengė iš rato. Mažą galvelę laikė išdidžiai iškėlusi, bet Tėja jos akyse įžvelgė baimę. Danė priėjo, lininiam audeklui plazdant aplink kojas, ir atsistojo šalia Tėjos.

Dane, atleisk...

– Viskas, – tarė teta Ursula. – Visi kiti tęskite Rato sueigą. Visiems gero Sauino. – Tėjai su Dane ji paliepė: – Eime laukan.

Jos tyliai nusekė paskui tetą. Nebuvo ko daryti.

Visoms išėjus į vėsų nakties orą, Danė paklausė:

– Ar... kas negerai? – ji žvilgčiojo tai į tetą Ursulą, tai į kitą moterį, žemą, bet įspūdingos išvaizdos.

Tėjai toji moteris atrodė pažįstama... Galiausiai ji prisiminė.

Tai Nana Buruku. Iš Vidinio Rato.