L Smith - Kerėtoja

Tėja porą kartų giliai įkvėpė, kad nepykintų. Raganaujant jai dar neteko varžytis su Bleze. Ir niekas niekada nesivaržė su Bleze dėl vaikino.

Bet ji neturėjo kito pasirinkimo, o išsisukinėdama nieko nelaimės.

– Tikriausiai tikiesi užpulti jį iš pasalų, – tarė ji. – Kai manęs nebus šalia.

Tai suveikė. Blezė atsistojo, aukšta ir tiesi su savo bronzos spalvos šilkiniu švarkeliu, susikišusi rankas į kišenes, ant nugaros kriokliu krentančiais plaukais. Išdidžiai nusišypsojo Tėjai.

– Man nereikia pulti iš pasalų, – itin pasitikėdama savimi tarė ji. – Iš tikrųjų... galėtume po pamokų surengti susitikimą. Tik mes trise. Tu, aš ir Erikas – žaistume atverstomis kortomis. Ir telaimi geriausia ragana.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

– Nesuprantu, – aimanavo Erikas, Tėjos tempiamas į stadioną.

– Ko čia nesuprasti?

– Blezė užsigeidė pasikalbėti su manim akis į akį, o tu nori, kad aš sutikčiau .

– Teisybė. – Tėja neįsivaizdavo, kaip įmanoma tuo pat metu kalbėti linksmai ir šaltai. – Sakiau, kad ji tikriausiai mėgins tave suvilioti...

– Ir liepei man jos saugotis. Labai aiškiai pasakei.

– Žinau. Tiesiog... – Tėja mėgino paaiškinti taip, kad nereikėtų meluoti, ir gniaužė Evian butelį. Jai nereikėjo klausti, ar Erikas apsaugotas burtais – užuodė pušų spyglius.

– Tiesiog manau, kad geriausia viską išsiaiškinti, – galop tarė ji. – Vienaip ar kitaip. Gal pasikalbėjęs su ja akis į akį... Na, galėsi nuspręsti, ko nori, ir viską užbaigsime.

– Tėja... – Erikas sustojo, priversdamas sustoti ir Tėją. Atrodė visiškai sutrikęs. – Tėja – nežinau, ką sau manai, bet man nereikia šnekėtis su Bleze, kad suprasčiau, ko noriu. – Jis švelniai uždėjo delną jai ant peties. – Kad ir ką ji sakytų, tai nieko nepakeis.

Tėja žvelgė į jo dailų, gerą veidą, išraiškingas akis. Jam viskas atrodo taip paprasta.

– Tai nueik ir jai pasakyk. – Tėja stengėsi, kad balsas skambėtų optimistiškai. – Tai viską išspręs.

Erikas papurtė galvą, bet leidosi vedamas tolyn.

Blezė stovėjo atsirėmusi į betoninį atsarginių žaidėjų suolelį prie beisbolo aikštelės. Likus kokiems trims metrams, Tėja sustojo ir linktelėjo Erikui, kad eitų vienas.

Šis prisiartino prie Blezės, o ji pamažu išsitiesė, tingiai ir grakščiai kaip išsiranganti gyvatė.

Tėja nykščiu užkimšo Evian butelį ir pateliūskavo.

– Tėja sakė, kad nori su manim pasikalbėti. – Eriko balsas buvo mandagus, bet ne itin draugiškas. Tai taręs vaikinas atsigręžė į Tėją.

– Noriu, – melodingu, įtaigiu balsu patvirtino Blezė. Tėjos nuostabai, ji stovėjo nunarinusi galvą, tarsi susigėdusi. – Bet dabar... na, man taip nepatogu. Suprantu, ką veikiausiai apie mane galvoji – kai mėginu sakyti tokius dalykus, šalia stovint tavo draugei.

– Na... – Erikas vėl žvilgtelėjo į Tėją. – Viskas gerai, – jau švelniau pridūrė jis. – Verčiau kalbėtis jai girdint, negu už akių.

– Taip. Tai tiesa. – Blezė giliai įkvėpė, lyg kauptų drąsą, tada pakėlė galvą ir pažvelgė Erikui į akis.

Ką, po galais , ji daro? Tėja spoksojo į pusseserę. Iš kur ši scena?

– Erikai... nežinau, kaip tai pasakyti, bet... tu man svarbus. Suprantu, tai gana keista. Manai, jog turiu dešimtis vaikinų, ir iš mano elgesio su jais neatrodo, kad jie man rūpėtų. Nekaltinsiu tavęs, jei nuspręsi tiesiog eiti šalin neišklausęs manęs. – Blezė apčiuopė užtrauktuką po smakru.

– O, aš nesiruošiu eiti. Taip su tavim nesielgčiau. – Eriko balsas suskambo dar švelniau.

– Ačiū. Tu toks geras – kur kas geresnis, nei esu verta.

Atsainiai, tarsi tai būtų paprasčiausias gestas, Blezė suėmė užtrauktuką ir trūktelėjo žemyn.

Pasirodė vėrinys.

Nežiūrėk tiesiai į jį , paliepė sau Tėja. Nukreipė akis į Eriko smėlio spalvos viršugalvį – jis ūmiai sustingo.

– Žinai, keista, bet daugeliui tų vaikinų aš ne itin patinku. – Dabar Blezės balsas buvo švelnus, gundantis, tačiau ji atrodė pažeidžiama. – Jie tik... geidžia manęs. Mato paviršių ir nė nemėgina pažvelgti giliau. Todėl kartais jaučiuosi... tokia vieniša.

Tėja akies kampučiu matė besimainant ir vilnijant žvaigždes bei mėnulius. Iki jos atsklido jemonijų šaknų ir kiti malonūs kvapai. Pirmąkart ji to nė nepastebėjo, nes vėrinio kerai neleido analizuoti pojūčių. Virpėjo netgi oras – dvi trys natos skambėjo bemaž aukščiau girdimumo ribos.

Dainuojantys kristalai. Žinoma. Blezė puolė visas jusles, audė auksinį tinklą, iš kurio neištrūksi... Ir visa tai buvo priderinta prie Eriko kraujo.

– Visą laiką troškau vaikino, kuriam būčiau tokia svarbi, kad jis pažvelgtų giliau. – Dabar Blezės balsas buvo vos vos viliojamas. – Prieš sužinodama, kad patinki Tėjai, maniau, jog tu galėtum būti toks vaikinas. Erikai, būk geras, pasakyk man – ar tai visiškai neįmanoma? Ar man atsižadėti bet kokios vilties? Jei liepsi, taip ir padarysiu.

Erikas stovėjo tarsi paralyžiuotas. Tėja matė, kad jo alsavimas padažnėjęs. Nenorėjo pažvelgti į akis – žinojo, kokios jos bus. Kaip Luko: nuostaba, virstanti Blezės garbinimu.

– Tik pasakyk man, – maldavo Blezė, graudžiai ištiesusi ranką. – Jei pasakysi „ne“, amžiams pasitrauksiu. Bet jei... jei manai, kad aš tau svarbi... bent truputėlį... – ji žvelgė į jį spindinčiomis, ilgesingomis akimis.

– Aš... – Erikas prabilo dusliai, dvejodamas. – Aš... Bleze... – Atrodė, jis negali suregzti sakinio.

Nenuostabu. Jis jau žuvęs.

Tėja tai aiškiai suvokė ir liovėsi teliūskavusi plastikinį butelį. Jos silpnutis pasibjaurėjimo eliksyras niekaip neįveiktų Blezės kerų. Erikas užkibo, ir Blezė jį vyniojo aplink pirštą.

Jis nekaltas. Niekas neatsispirtų Blezės burtams ir psichologiniam poveikiui – taip puikiai suderintiems, kad pati Tėja kone patikėjo Blezės istorija.

Vis dėlto ji turi pamėginti. Negalima atiduoti Eriko be mūšio.

Visa sudrebėjusi Tėja ištraukė nykštį iš butelio kaklelio. Bespalvis skystis šovė aukštyn ir apliejo Eriką. Pasišlykštėjimo geizeris.

Tik vienas dalykas nepavyko. Eliksyro liūčiai permerkus Eriką, jis atsisuko pasižiūrėti, iš kur ji. Užuot žiūrėjęs į Blezę, skysčiui smelkiantis į odą, jis atsigręžė į Tėją.

Ši apimta siaubo spoksojo į pilkai taškuotas jo akis.

Antras kartas. Dabar jis jau dukart užkerėtas: mylėti Blezę ir nekęsti Tėjos .

O Eileitija, tai galas...

Pavojaus akimirką ji reagavo instinktyviai. Troško išgelbėti Eriką ir išsigelbėti pati. Griebė jį mintimis, kaip būtų griebusi ranka krentantįjį nuo uolos.

Erikai .

Jungtis.

Tarytum susijungė srovės grandinė – to tereikėjo. Tėja pajuto plūstelint... kažką karštą ir mielą, stebuklingesnį už Blezės kerus. Tarytum distiliuotą žaibą. Oras tarp jos ir Eriko buvo toks įelektrintas, kad atrodė, lyg kas glostytų odą aksomu. Jie atsidūrė kosminių galių sankirtoje.

Viskas buvo gerai. Eriko veidas atrodė įprastai. Gyvas, budrus, sklidinas šilumos – jai. Ne Blezę garbinančio zombio veidas.

Tėja .

Negali būti taip paprasta.

Vis dėlto taip buvo. Juodu su Eriku žvelgė vienas į kitą, virpant orui, ir visata atrodė lyg vienas didelis dainuojantis kristalas.

Mes skirti vienas kitam.

Nebylią bendrystę perskrodė riksmas. Tėja pažvelgė į atsarginių žaidėjų suolelį ir pamatė, kad pažeidžiamoji Blezė dingo.