L Smith - Kerėtoja

Blezė kilstelėjo antakius ir tyliai numykė:

– Hmm. – Tada ilgu nagu pabaksnojo sau į smakrą. – Išmėginti... – pakartojo ji, žvelgdama į tolį.

Ji buvo apsirengusi neįprastai: bronzinės spalvos šilkiniu švarkeliu aukšta apykakle, užsegta iki pat viršaus. Ūmiai Tėja susiprotėjo.

– Ką tu nori išmėginti? – pasidomėjo Danė.

Blezė plačiai išsišiepė.

– Palūkėk, tuoj pamatysi. – Ji apžvelgė kiemą ir meiliai tarė:

– O štai ir idealus taikinys. Selene, gal galėtum pakviesti jį čia?

Selenė atsistojo ir nuslimpino prie berniuko, į kurį buvo rodžiusi Blezė.

Tėja jį pažino – Lukas Praisas, vaikinas, važinėjantis blizgančiu raudonu mazeračiu ir atrodantis kaip blogiukas iš Holivudo filmo. Buvo madingai nesiskutęs ir nesišukavęs, žalsvai žydrų akių, ir dabar, sekdamas paskui Selenę prie Blezės, atrodė kiek nustebęs.

– Lukai, kaip sekasi? – maloniai pasiteiravo Blezė.

Lukas gūžtelėjo.

– Gerai. Ko nori? – Jo žalsvos akys sustojo ties Bleze, buvo matyti, kad pratęs vaidinti kietą vaikiną.

Blezė nusijuokė, tarsi netikėtai užklupta klausimo.

– Nieko, ką galėčiau gauti, – suniurnėjo ji, tada mažumėlę išsigandusi apžvelgė save. – Noriu su tavim pasikalbėti, – susitvardžiusi ramiai tarė ji. – Ir... – ji susimąsčiusi pakreipė galvą, – ...galbūt tavo automobilio raktelių.

Lukas garsiai nusikvatojo. Šonu atsirėmė į betoninę sienelę prie laiptų ir iš marškinių kišenės dviem pirštais išsitraukė cigaretę.

– Tau ne visi namie, – burbtelėjo.

Danė sukosėjo, dūmams atsklidus iki jos. Tėja rankoje sukiojo plastikinį Evian butelį.

Blezė susiraukė.

– Užgesink, šlykštu, – tarė ji.

Lukas pūstelėjo į ją dūmus.

– Jei nori ką nors pasakyti, tai sakyk. – Jis nepalankiai dirstelėjo į užsegtą ligi kaklo Blezės švarkelį. – Jei ne, negaišink manęs.

Blezė nusišypsojo.

Palietė švarkelio užtrauktuką.

– Spėlioji, kas po juo?

Luko akys bėgiojo aukštyn žemyn šilkiniu švarkeliu, ilgiau apsistodamos ties įlinkiais.

– Gal verčiau parodyk.

– Nori, kad parodyčiau? Tikrai ? Dabar pat?

Tėja užvertė akis, nykščiu sukiodama aplink Evian butelio kaklelį.

Lukas piktai žiūrėdamas išpūtė dūmus pro vos pravertas lūpas. Jo žalsvos akys prisimerkė.

– Rodos, imi mane erzinti...

Blezė dviem pirštais suėmė užtrauktuką ir trūktelėjo žemyn.

Vėrinys tarsi apykaklė buvo prigludęs prie baltos jos kaklo odos ir paprastos matinės juodos palaidinės. Atrodė toks, kokį Tėją ir tikėjosi išvysti.

Subtilus, puošnus, stebuklingas. Žvaigždžių ir mėnulių sūkuriai, išdėstyti kerinčiais raštais. Įvairiausi brangakmeniai, suvarstyti paslaptingais vingiais. Žaliasis granatas, didingasis topazas, saulės akmuo cinoberis. Violetinis safyras, Afrikos smaragdas, dulsvasis topazas.

Atrodė, vėrinys mainosi bežiūrint, linijos vilnydamos kinta. Traukia tave į savo slaptingąjį centrą, vejasi aplink tave lyg švelniai blizgančių plaukų sruogos. Tvirtai tave laiko...

Tėja atsitraukė pasitelkusi bemaž fizinę jėgą. Turėjo ranka užsidengti akis.

Jeigu jis taip veikia mane ...

Lukas spitrijosi. Tėja iš tikrųjų matė , kaip nuo vėrinio kerų keičiasi jo veidas. Taip geras aktorius iš blogo berniuko gali čia pat scenoje virsti jautriu vaiku. Luko smakras sušvelnėjo, sučiauptos lūpos prasivėrė. Raumenys aplink akis atsipalaidavo, ir žvilgsnis tapo nuoširdesnis. Jis atrodė nustebęs, netgi bejėgis. Atviras. Žalsvai žydros akys apstulbusios, vyzdžiai išsiplėtę. Lukas įtraukė oro, tarytum dustų. Atrodė pagarbus, paskui lyg užhipnotizuotas, dar vėliau apimtas ilgesio...

Pakerėtas.

Lukas persimainė. Kūnas, regis, sumažėjo. Burna prasižiojo. Akys tapo didžiulės, sklidinos šviesos. Atrodė, gali bet kurią akimirką pulti ant žemės ir garbinti Blezę.

Ši sėdėjo lyg karalienė, vidurnakčio juodumo plaukai draikėsi aplink vėrinį, krūtinė, jai alsuojant, palengva kilnojosi, akys spindėjo kaip brangakmeniai.

– Mesk tą šlykščią cigaretę, – paliepė ji.

Lukas sviedė žemėn cigaretę ir primynė kaip vorą.

Tada vėl atsigręžė į Blezę.

– Tu... tu nuostabi. – Jis ištiesė į ją ranką.

– Pala, – sušuko Blezė. Jos veidas įgavo graudžią, ilgesingą išraišką. – Pirmiausia tau papasakosiu liūdną istoriją. Turėjau mažą šunytį, kokerspanielį, jį labai mylėjau. Vakarais mes ilgai vaikštinėdavome.

Tėja prisimerkusi pašnairavo į pusseserę. Dar nebuvo girdėjusi tokio melo. Ir kam tos pasakos apie šunis ?

– Bet jį suvažinėjo bjaurybė penkiaašis sunkvežimis, – sumurmėjo Blezė. – Nuo to laiko jaučiuosi tokia vieniša... taip jo ilgiuosi. – Ji įsmeigė žvilgsnį į priešais stovintį vaikiną. – Lukai... ar būsi mano šunytis?

Lukas atrodė sutrikęs.

– Supranti, – toliau kalbėjo Blezė, kišdama ranką į kišenę, – jei turėčiau ką nors, kas man jį primintų, jausčiausi kur kas geriau. Jeigu dėl manęs užsisegtum šitą...

Rankoje ji laikė mėlyną šuns antkaklį.

Lukas, rodos, dar labiau suglumo. Kaklą ir smakrą jam užliejo raudonis. Akys pritvinko ašarų.

– Dėl manęs, – įkalbinėjo Blezė, žvangindama antkakliu – gerokai per dideliu spanieliui, pastebėjo Tėja. – Būčiau tokia dėkinga.

Atrodė, Luko viduje verda nuožmi vidinė kova. Jis trūksmingai alsavo. Sunkiai gurkė seiles. Smakras trūkčiojo.

Tada labai lėtai ištiesė ranką į antkaklį. Blezė jį nuleido.

Lukas žvilgsniu sekė antkaklį. Trūkčiodamas, tarsi vieni raumenys priešintųsi kitiems, atsiklaupė šalia Blezės. Taip ir klūpojo akmeniniu veidu, kol ji segė šuns antkaklį jam ant kaklo.

Baigusi Blezė nusijuokė. Žvilgtelėjo į kitas mergaites, tada sužvangino metaline kilpele pavadėliui.

– Geras berniukas, – tarė ji ir paplekšnojo Lukui galvą.

Luko veidas nušvito džiaugsmu, panašiu į ekstazę. Jis spoksojo Blezei į akis.

– Myliu tave, – vis dar klūpodamas kimiai ištarė.

Blezė suraukė nosį ir nusikvatojo. Tada užsisegė bronzinės spalvos švarkelį.

Šįkart Luko veidas persimainė greičiau nei pirmą kartą. Akimirką jis, regis, nieko nesusigaudė, tada apsidairė lyg staiga pažadintas per pamoką.

Pakėlė ranką prie antkaklio. Pašoko iš pykčio ir siaubo perkreipęs veidą.

– Kas čia dedasi? Ką aš darau?

Blezė ramiai žvelgė į jį.

Lukas nusiplėšė ir nuspyrė antkaklį. Dėbsojo į Blezę, bet paskutinių poros minučių, rodos, neprisiminė.

– Ei, tu – tai pasakysi, ko nori, ar ne? – išrėžė jis virpančia viršutine lūpa. – Nesiruošiu čia visą dieną laukti.

Tada, niekam nieko neatsakius, suirzęs nupėdino. Draugužiai kitame kiemo gale griausmingai kvatojosi.

– Oi, – šūktelėjo Blezė. – Užmiršau automobilio raktelius. – Ji pasigręžė į kitas mergaites. – Bet, sakyčiau, veikia.

– Sakyčiau, tai šiurpu , – sušnabždėjo Danė.

– Sakyčiau, nuostabu, – sumurmėjo Selenė.

– Sakyčiau, fantastiška, – patvirtino Vivjena.

O aš sakyčiau, kad tai papuošalų Armagedonas, pamanė Tėja. Tai štai kaip pasikeitė Selenės ir Vivjenos požiūris. Jei jos ir buvo sukrėstos to, kas nutiko Rendžiui ir Kevinui, šis sukrėtimas greitai praėjo.

– Bleze, – įsitempusi tarė ji, – jei rodysi jį mokykloje, kils sumaištis.

– Bet aš neketinu rodyti jo mokykloje, – tarė Blezė. – Šiuo metu mane domina tik vienas vaikinas. O čia, – ji palietė sau kaklą, – esama jo kraujo. Jeigu vėrinys šitaip veikia kitus žmones, įdomu, kaip reaguos jis pats?