L Smith - Kerėtoja

Pro uždangą... šaukiu tave!

Pro metų miglą... šaukiu tave!

Iš tuštumos gelmių... šaukiu tave!

Siauru takeliu... šaukiu tave!

Į liepsnos širdį... šaukiu tave!

Ateik spėriai, maloniai, nedelsdama!

Ji pajuto siūbuojant grindis lyg per žemės drebėjimą. Virš įprastos liepsnos, rodos, degė kitokia ugnis: šalti, vaiduokliški, žydri ir violetiniai liežuviai kilo ir laižė jai kulkšnis.

Tėja jau ketino praskleisti delnus, kad amuletas įkristų į stebuklingąją liepsną. Bet nespėjo – pasigirdo trenksmas.

Miegamojo durys plačiai atsidarė, ir antrą kartą per dieną ji išsigando išvydusi Blezę.

– Visas namas dreba – ką čia darai ?

– Bleze – nesiartink!

Blezė spoksojo. Staiga žioptelėjo ir šoko į priekį.

– Ką tu čia darai ?

– Jau baigiu...

– Išprotėjai! – Blezė pamėgino išplėšti Tėjai iš rankų amuletą, bet ši paslėpė rankas už nugaros. Blezė sugriebė sidabrinę dėžutę.

– Palik ją ramybėj! – Tėja stvėrė dėžutę iš kitos pusės. Mergaitės tampė dėžutę, mėgindamos atimti viena iš kitos. Liepsna nudegino Tėjai rankas.

– Paleisk ! – užriko Blezė ir pamėgino sukamuoju judesiu ištraukti dėžutę. – Perspėju...

Tėjos pirštai buvo drėgni nuo prakaito. Dėžutė išsprūdo.

Tada kai kas nutiko.

Sidabrinė dėžutė apsivertė Blezės rankose, ir visur pabiro amuletai. Pasklido pilkų, juodų, rusvų plaukų sruogos. Daugelis jų nukrito ant grindų, bet vienas pataikė tiesiai į laužą.

Tėja išgirdo spragtelėjimą – molinis antspaudas perlūžo.

Akimirką ji stovėjo nustėrusi, tada įkišo ranką į ugnį. Molis jau degė – įkaitęs iki baltumo, nebe iki raudonumo. Negalėjo jo suimti pirštais. Mėlynose liepsnose jai tarsi šmėstelėjo ženklas, o tada ugnis plykstelėjo, tarytum būtų trenkęs žaibas. Jis bloškė Tėją į Blezės lovą, o Blezę – į sieną.

Žaibas kilo lyg kolona, ir iš jo kai kas išniro.

Tėja ne tiek matė, kiek juto. Šmėkla ėmė siautėti po kambarį lyg šiaurės vėjo gūsis. Į orą pakilo knygos ir drabužiai. Pasiekusi langą ji akimirksnį sustojo tarsi norėdama susikaupti, tada nėrė, lyg stiklo nė nebūtų buvę.

Šmėkla pradingo.

– Didžioji Gyvybės deive, – iš pasienio sukuždėjo Blezė, stebeilydama pro langą plačiomis spindinčiomis akimis – jai buvo baisu. Blezė išsigando.

Tik tada Tėja suprato, kad reikalai visai prasti.

– Ko mes pridarėme? – pašnabždom paklausė ji.

– Ko mes pridarėme – ko tu pridarei, reikia klausti, – sėsdamasi atkirto Blezė. Atrodė beatsigaunanti. – Kas buvo tas padaras?

Tėja gindamasi mostelėjo į pabirusius amuletus.

– Kaip tu manai? Ragana.

– Bet kas tokia ?

– Iš kur man žinoti? – Tėja vos nešaukė, baimė užleido vietą pykčiui. – Aš ketinau išsikviesti štai šitą . – Ji pačiupo kaštoninius plaukus ir perlaužė Febės Garner amuletą. – O ta įkrito, tau išvertus dėžutę.

– Tik jau neaiškink, kad aš kalta. Tai tu naudojaisi draudžiamais burtais. Tai tu kvieteisi protėvius. Dėl visko, ką ji iškrės, – Blezė parodė į langą, – tu būsi kalta.

Ji atsistojo, pasikedeno plaukus, išsitiesė.

– Štai ką gavai už tai, kad mėginai užsiundyti dvasias ant manęs! – Ji nusigręžė ir žengė pro duris.

– Aš nemėginau užsiundyti ant tavęs dvasių! – sušuko Tėja, bet durys jau buvo užsitrenkusios.

Tėjos pyktis išgaravo. Visa nustėrusi ji pažvelgė į apverstą sidabrinę dėžutę – ant jos buvo laikinai pasidėjusi nosinę su Eriko krauju.

Aš tik mėginau rasti jam sergėtoją. Kas jam padėtų atsispirti kerams, kas suprastų, kad jis asmenybė, nors tik žmogus.

Tėja suglumusi žvalgėsi po kambarį. Paskui, jausdamasi senesnė už savo senelę, sunkiai atsistojo ir lyg medinė ėmė tvarkyti kambarį.

Versdama iš dubens pelenus ji pastebėjo, kad prie dugno kažkas priskretę. To nebuvo galima nei nuplauti, nei peiliu nukrapštyti. Ji pakišo dubenį po lova.

Jai tvarkantis, galvoje sukosi mintys.

Kas išskrido ? Dabar to niekaip nesužinosi. Atmetimo būdu neišsiaiškinsi, nes yra daugybė nepažymėtų amuletų.

Ką dabar daryti ? To ji irgi nenumanė.

Jei kam nors papasakosiu – tarkim, senelei – ji ims kamantinėti, kam kviečiausi mirusiąją. Jeigu išaiškės tiesa, mudviejų su Eriku laukia mirtis.

Leidžiantis saulei, gatvelėje už namo sustojo limuzinas. Tėja pastebėjo jį pro langą ir išsigandusi nudūmė laiptais žemyn.

Senelei išlipti padėjo du vampyrai mandagiais veidais be jokios išraiškos. Tjerio tarnai.

– Senele, kas atsitiko?

– Nieko neatsitiko. Užėjo šioks toks silpnumas, ir viskas. – Ji trinktelėjo vienam vampyrui lazda. – Aš pati susitvarkysiu, sūneli!

– Ponia, – tarė vampyras, gal tris ar keturis kartus vyresnis už senelę. Jis kreipėsi į Tėją: – Tavo senelė buvo nualpusi – kurį laiką ji gana prastai jautėsi.

– O tas niekam tikęs mano mokinys taip ir nepasirodė, – sušuko senelė, kėblindama prie užpakalinių durų.

Tėja atsisveikindama linktelėjo vampyrams.

– Senele, tai aš kalta dėl Tobijo. Aš jam daviau laisvadienį. – Pilvas, visą dieną buvęs suspaustas lyg kumštis, dar labiau susigniaužė. – Ar tu rimtai sergi?

– Dar kelerius metus pratempsiu. – Ji ėmė pūškuoti laiptais. – Tiesiog vampyrai nežino, kas toji senatvė.

– Ko ten važiavai?

Senelė sustojo atsikosėti.

– Ne tavo reikalas. Turėjau dėl kai ko susitarti su Tjeriu. Jis sutiko per Sauiną savo žemėse priimti Vidino Rato narius.

Užlipusi į viršų Tėja virtuvėlėje užplikė žolelių arbatos. Senelei su arbata gulint lovoje, ji sukaupė drąsą.

– Senele, kai seniūnai per Sauiną iššaukia dvasias – kaip jas grąžina atgal ?

– Kam tau žinoti? – piktai paklausė senelė. Tėja tylomis žvelgė į ją, tad galop ji ėmė pasakoti. – Iššaukiant dvasias sakomi tam tikri burtažodžiai – neklausk, kokie, – o norint jas grąžinti atgal, jie tariami atbulai. Iškvietusi dvasią ragana turi ją ir išvaryti.

Vadinasi, tik aš galiu tai atlikti.

– Ir viskas? – pasiteiravo Tėja.

– Žinoma, ne. Reikia ilgai kurstyti ugnį ir berti žoleles – bet jei viską atliksi teisingai, apsupsi dvasią stačių akmenų ratu, tai grąžinsi ten, iš kur ji atėjo. – Senelė murmėjo toliau, bet Tėjai užkliuvo pirmesni žodžiai.

– Stačių akmenų ratu?.. – išlemeno ji.

– Dvasią reikia apsupti stačiais akmenimis. Na, mąstyk, Tėja! Jei nebūtų rato, sulaikančio dvasią, ji tik zvimbt , – senelė mostelėjo ranka, – ir išlėktų. Kaip tada ją rastum? Kaip tik to šiandien ir važiavau pas Tjerį, – garsiai sriūbtelėjusi arbatos pridūrė ji. – Mums reikia tokios vietos, kad iš smiltainio susidarytų natūralus ratas... Be abejo, viską organizuoti teks man... – tyliai suburbėjo ji.

Tėjai pasidarė bloga.

– Ar, norėdamas ją grąžinti atgal, turi būti šalia?

– Žinoma. Turi būti per spjūvio atstumą. Tik nemanyk, kad nesuprantu, kam viso to klausinėji.

Tėja sulaikė kvapą.

– Jūs ką nors kuriate Sauinui – ir veikiausiai tai Blezės sumanymas. Judvi labai panašios į Mają ir Helevaizę. Verčiau užmirškite tai – šie burtai seniūnams, o ne mergiotėms. – Ji nutilo ir sukosėjo. – Nesuprantu, ko taip trokštate tapti senolėmis, iki galo nepabuvusios mergelėmis. Turėtumėte džiaugtis jaunyste, kol dar laikas...