L Smith - Kerėtoja

Jautėsi siaubingai pavargusi ir išsekusi. Dabar Rendį išveš, bet vargu ar kas nors dar gali jam padėti. Jis tikrai per toli nuėjo.

Tą akimirką ji susigėdo, kad yra ragana.

– Nagi, žmonės, – kalbėjo ponas Adkinsas. – Pasitraukite iš čia. Padarykite vietos. – Jis pažvelgė į Blezę, palinkusią virš sėdinčio Kevino ir laikančią nosinę jam prie skruosto. – Judu galite likti. – Tada uždėjo ranką Blezei ant peties. – Kaip jautiesi?

Blezė pakėlė į jį plačias, liūdnas pilkas akis.

– Regis, neblogai, – narsiai atsakė ji.

Ponas Adkinsas nugurkė seiles. Spustelėjo Blezei petį. Tėja išgirdo jį murmant kažką panašaus į „vargšą vaikutį“.

Ak, neerzinkit manęs, pamanė Tėja. Vis dėlto savanaudei jos daliai palengvėjo. Dėl šito Blezei nekils bėdų; jų neišmes. Senelei neteks patirti gėdos prieš Vidinį Ratą.

Blezė tikrai atrodė sunerimusi dėl Kevino. Ji vėl susirūpinusi pasilenkė prie jo. Tarsi jis jai iš tiesų rūpėtų.

Tėja pralindo po ištiesta mokytojo ranka.

– Ar gerai jauties? – sušnibždėjo Blezei.

Blezė paslaptingai pažvelgė į ją. Tik dabar Tėja pastebėjo ją servetėlėje slepiant buteliuką. Jau sklidiną kraujo.

– Tu... – Tėja nerado žodžių.

Blezė išsiviepė, ir tai turėjo reikšti – žinau ; vis dėlto proga buvo pernelyg gera , kad praleisčiau .

Tėja pasitraukė ir nulėkė prie Eriko. Jis raminamai apglėbė ją.

– Ar Blezei nieko blogo?

– Jai viskas gerai. O man reikia nešdintis iš čia.

Erikas pažvelgė jai į akis. Atrodė baisokai: susivėlęs, akys tamsios. Teištarė:

– Eime.

Jie praėjo pro Vivjeną ir Selenę. Tėja turėjo pripažinti: abi atrodė sukrėstos ir nuliūdusios. Tik kažin, ar ilgam?

Danė stovėjo automobilių aikštelėje su Džonu Finkelšteinu.

– Važiuoju namo, – reikšmingai tarė ji Tėjai ir kažką švystelėjo į erškėčius.

Tai buvo tuščias buteliukas.

Tėjai bent kiek palengvėjo. Ji švelniai palietė Danei ranką.

– Ačiū.

Danė atsigręžė į kavinę.

– Įdomu, ką jis taip norėjo sužinoti? – sumurmėjo ji.

Kaip tik tada pro apšviestas duris, tarsi atsakymas į klausimą, ataidėjo riksmas – tarsi ne žmogaus, veikiau kenčiančio gyvūno.

– Kodėėėėėėl ?

Tėja ūmiai apsisuko ir vos neatsitrenkė į Eriko visureigį.

Jiems važiuojant tamsiomis gatvėmis, Erikas tyliai paklausė:

– Spėju, jis jos ankstesnis vaikinas.

– Praeito mėnesio.

Erikas pažvelgė į ją.

– Vargšelis, gerokai pasimaišęs.

Dar ir kaip, mintyse pritarė Tėja. Visam gyvenimui. Tikrai vargšelis.

– Tokia jau ta Blezė, – tarė ji. Neketino apie tai su juo šnekėtis, bet žodžiai savaime veržėsi iš gerklės, atrodė, ji sprogs, jeigu jų neišleis. – Ji nuolat taip elgiasi, ir aš negaliu jos sulaikyti. Amžinai medžioja vaikinus, jie ją įsimyli, o tada ji juos meta.

– Įsismyli? Hm, – numykė Erikas.

Tėja apstulbusi pažvelgė į jį.

Jis žiūrėjo tiesiai prieš save, ilgais lanksčiais pirštais tvirtai laikydamas vairą.

Ką gi. O aš maniau, kad tu naivuolis. Galbūt suvoki daugiau, nei man atrodo.

– Tai tokia meilės rūšis, – tarė ji. – Žinai, senovės Graikijoje buvo garbinama deivė Afroditė – meilės deivė, pasižyminti žiaurumu. – Tėja papurtė galvą. – Kartą mačiau spektaklį apie karalienę, vardu Fedra. Afroditė ją privertė įsimylėti savo posūnį, o spektaklio gale beveik visi veikėjai žuvo. O Afroditė tik šypsojosi. Juk ji elgėsi taip, kaip elgiasi deivės – kaip viesulas nuneša namus arba kaip liepsna sudegina mišką.

Ji nutilo. Skaudėjo krūtinę, trūko kvapo. Tačiau tam tikra prasme ji jautėsi geriau, tarsi nusimetusi naštą.

– Manai, Blezė tokia?

– Taip. Tarsi gamtos gaivalas, negalintis susivaldyti. Ar tai beprotiška mintis?

– Tikrai ne. – Erikas šyptelėjo. – Gamta žiauri. Vanagai medžioja triušius. Liūtai pjauna liūtukus. Džiunglių įstatymai.

– Bet jie nieko nepateisina. Galbūt tai tinka deivėms ir gyvūnams, bet ne žmonėms. – Tik po akimirkos ji susigaudė, ką pasakė: „žmonėms“.

– Na, juk žmonės nedaug kuo skiriasi nuo gyvūnų, – atsargiai priminė Erikas.

Tėja atsirėmė į atlošą. Tebesijautė sutrikusi ir liūdna, bet labiausiai ją gąsdino stiprus poreikis apie tai kalbėtis su Eriku. Atrodo, jis taip gerai ją supranta ... geriau už visus kitus pažįstamus. Ir ne tik supranta, jam tai rūpi.

– Žinau, ko tau reikia, – staiga nušvitęs tarė Erikas. – Norėjau pasiūlyti nuvažiuoti į Haros barą, bet sumaniau šį tą geresnio.

Dirstelėjusi į laikrodį Tėja pamatė, kad jau beveik vienuolika.

– Ką?

– Gyvūnėlių terapiją.

– Ką ?

Jis tik šyptelėjo ir pasuko visureigį į pietus. Sustojo prie kuklaus pilko pastato su užrašu: SAN SIČIO GYVŪNŲ GYDYKLA.

– Tai tu čia dirbi.

– Aha. Galėsime anksčiau paleisti Pilarą, – lipdamas iš automobilio ir darydamas pagrindines pastato duris kalbėjo Erikas. – Eime.

Pro langelį į juos pažvelgė žavi mergaitė tamsiais iki pečių plaukais. Tėja atpažino Pilarą Osorio iš savo mokyklos – tylią mergaitę, pažiūrėti puikią mokinę.

– Kaip šokiai? – pasiteiravo ji.

Tėjai pasirodė, kad tai sakydama ji ilgesingai pažvelgė į Eriką.

Erikas gūžtelėjo.

– Tiesą sakant, klaiku. Kilo muštynės, ir mes išėjome. – Tėja pastebėjo, kad jis nepaminėjo prisidėjęs prie jų numalšinimo.

– Kaip baisu, – užjaučiamai tarė Pilara. Bet Tėjai pasidingojo, kad ji ne itin apgailestauja, jog šokiai buvę prasti.

– Taigi. O kaip mūsų berniukas?

– Gerai – tik mažumėlę siautėja. Vėliau galėsi išvesti pasivaikščioti. – Pilara pasiėmė striukę. Mandagiai linktelėjusi Tėjai ji patraukė prie durų. – Iki pirmadienio.

Jai patinka Erikas.

Durims užsidarius, Tėja apsidairė po laukiamąjį.

– Vadinasi, klinika nedirba.

– Ne, bet kas nors turi čia pasilikti pernakt su gyvūnais. – Jis vėl išsišiepė. – Eik paskui mane.

Erikas per apžiūros kabinetą ją nusivedė koridoriumi į šunidę. Tėja susidomėjusi dairėsi. Jai dar niekada neteko lankytis gyvūnų gydykloje.

Čia stovėjo keli šunų voljerai. Iš paskutiniojo sklido garsus inkštimas.

Erikas šelmiškai pažvelgė į ją.

– Trys, du, vienas...

Ir atidarė voljerą. Išpuolė nemenkas labradoriukas, energingai vizgindamas uodegą. Jis buvo nuostabių spalvų – nuo tamsios auksinės ant nugaros iki beveik baltos ant kojų ir letenėlių.

– Labas, Badi, – sušuko Erikas. – Sveikas, biče, ar buvai geras? – Jis išdidžiai pažvelgė į Tėją. – Tai pats meiliausias šunytis.

Tėja atsisėdo ant linoleumo ir išskėtė rankas.

– Oi... tavo suknelė... – švelniai tarė Erikas, bet šunytis jau lėkė oru. Tėja jį sugavo, šuniukas uždėjo letenėles jai ant pečių ir kvėptelėjo šilto oro į ausį.

– Man regis, įsimylėjau, – aiktelėjo Tėja, laikydama pilną glėbį šilto, sunkaus šuniuko meilumo.

Ją apėmė džiaugsmas. Nereikėjo stengtis susilieti su šuniuko mintimis; galima sakyti, jis ją paėmė jėga. Visos jo mintys buvo gražios, visos sukosi apie dabartį . Apie tai, kaip nuostabiai viskas kvepia, kaip malonu, kai kas nors kaso blusos įkąstą vietą už ausies.

Geri jausmai , džiaugsmas ... Man tikrai patinka šitas didžiulis plikas šuo ... Įdomu , kuris mūsų viršesnis ?