L Smith - Kerėtoja

Liaukis, ūmiai paliepė ji sau. Tai darbas , o jis kirminas . Pavartojusi šį žodį, nors ir mintyse, Tėja pajuto gėdą. Bet reikėjo ko nors griebtis. Nejučia prisiartino prie jo ir pažvelgė tiesiai į akis. Dabar juos teskyrė keletas centimetrų, ir jai gerokai sukosi galva.

– Man jau laikas. Pasimatysime vėliau, – suniurnėjo ji ir prisivertė atbula atsitraukti.

– Vėliau, – tebešvytėdamas pakartojo jis.

Tėja spruko.

Trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį stengėsi nekreipti į jį dėmesio. Vengė jo koridoriuose, kiek įmanydama dėjosi užsiėmusi. Rodos, Erikas suprato ir nelindo. Tėja tetroško, kad jis neatrodytų toks svajingas ir laimingas .

Ir dar buvo Blezė. Ji jau turėjo porą augalotų futbolininkų, visur sekiojančių iš paskos, – Baką ir Diuaną, – bet nė vieno nekvietė į šokius. Blezės būdas rinktis partnerį buvo savitas. Ji visiems liepdavo nešdintis.

– Aš tau nepatinku, – tarė ji žaviam iš Azijos kilusiam amerikiečiui su auskaru.

Buvo ketvirtadienio pietų pertrauka, ir raganos užsiėmė visą staliuką. Vienoje pusėje susėdo Vivjena, Selenė ir Blezė, kitoje – Danė ir Tėja. Žavusis vaikinas stovėjo užsikėlęs kelį ant kėdės ir atrodė labai susijaudinęs.

– Kevinai, negali sau leisti prasidėti su manimi. Aš tave sužlugdysiu. Verčiau dink iš čia, – kalbėjo Blezė, vis pakeldama pilkas akis, kuriose ruseno liepsna.

Kevinas pasimuistė.

– Bet aš turtingas. – Jis tai ištarė paprastai, nesimaivydamas.

– Kalbu ne apie pinigus, – paprieštaravo Blezė. Priekaištingai šyptelėjo. – Be to, nemanau, kad tau rūpiu.

– Gal juokauji? Einu iš proto dėl tavęs. Kaskart, kai pamatau tave... Nežinau – man tiesiog pasimaišo.

Jis dirstelėjo į kitas merginas, ir Tėja suprato, kad jam nejauku apie tai šnekėti kitiems girdint.

– Viską dėl tavęs padaryčiau.

– Nemanau. – Blezė žaidė žiedu ant kairiojo smiliaus.

– Kas čia? – atsainiai pasiteiravo Vivjena.

– Hm... Ak, tai tik deimančiukas, – atsakė Blezė. Ištiesė ranką, ir akmenėlis sutvisko. – Šįryt padovanojo Stiuartas Makridis.

Kevinas vėl pasimuistė.

– Galiu tau nupirkti tuziną žiedų.

Tėjai jo pagailo. Atrodė visai nieko vaikis, buvo girdėjusi jį kalbant, kad nori tapti muzikantu. Iš ilgos savo patirties ji žinojo, kad maža naudos siūlyti jam trauktis. Tik dar labiau užsispirtų.

– Bet iš tavęs aš nenoriu žiedo, – švelniai papriekaištavo Blezė. – Stiuartas man jį padovanojo, nes tai buvo vienintelis jo mamos atminimas. Žiedas jam reiškė viską – todėl panoro, kad aš jį mūvėčiau.

– Ir aš padarysiu taip pat, – pažadėjo Kevinas.

Blezė tik papurtė galvą.

– Nemanau.

– Tikrai padarysiu.

– Ne. Tau svarbiausias yra automobilis, o tu jo nieku gyvu neatsisakysi.

Tėja buvo mačiusi jo automobilį. Sidabrinį poršė. Kas rytą aikštelėje Kevinas jį meiliai šluostydavo zomšiniu skudurėliu.

Dabar jis atrodė sutrikęs.

– Bet... tas automobilis ne visai mano. Jis tėvų. Jie tik leidžia man juo naudotis.

Blezė supratingai linktelėjo.

– Matai? Sakiau, kad nepadarysi. Tai gal dabar būsi geras berniukas ir droši sau?

Kevinas atrodė sugniužęs. Nė nekrustelėdamas maldaujamai žvelgė į Blezę. Galop Blezė pasigręžė į kitus futbolininkus.

– Eime, žmogau, – tarė vienas jų; Tėja spėjo, kad Diuanas.

Vaikinai suėmė Keviną už pečių ir nusivedė. Kevinas vis žvalgėsi atgal.

Blezė spragtelėjo pirštais.

Selenė atmetė šviesius plaukus ir numykė:

– Kaip manai, nepagailės automobilio?

– Na... – Blezė šypsojosi. – Man atrodo, į šokius turėsiu kuo nuvažiuoti. Žinoma, dar nenusprendžiau, ar jį priimsiu...

Tėja atsistojo. Danė per visus pietus sėdėjo tylomis, o dabar stebėjo Blezę tamsiomis aksominėmis pusiau pasibaisėjusiomis, pusiau susižavėjusiomis akimis.

– Aš dingstu, – reikšmingai tarė Tėja, ir jai palengvėjo, kad Danė liovėsi žiopsojusi į Blezę ir atsistojo.

– Beje, – tarė Blezė, imdama kuprinę. – Pamiršau tau paduoti. – Ji įteikė Tėjai kvepalų mėginio didumo buteliuką.

– Kam jis?

– Šokiams. Supranti, vaikinų kraujui supilti.

PENKTAS SKYRIUS

– Ką ? – nusistebėjo Tėja. Apie tai ji galėjo kalbėtis. – Bleze, gal išprotėjai?

– Tikiuosi, nesakysi, kad nenori burti? – grėsmingai paklausė Blezė.

– Sakysiu, kad nieku būdu negalime pripildyti buteliukų, vaikinams nepastebint. Ką mes jiems sakysime? „Norėčiau šlakelio prisiminimui?“

– Pasitelk išmonę, – dainingai tarė Vivjena, sukiodama rusvai auksinę plaukų sruogą tarp pirštų.

– Jei mus sučiups, galėsime bet kada pasinaudoti Letos taure, – ramiai pridūrė Blezė. – Kad ir ką būtume padariusios, jie neprisimins.

Tėja vos nepargriuvo. Blezės siūlymas prilygo ketinimui pritrėkšti musę atomine bomba.

– Gal tau ne visi namie, – tyliai tarė ji. – Žinai, kad mergelėms nevalia naudotis tokiais burtais, ir mes tikriausiai negalėsime jų pasitelkti net būdamos motinos, o gal ir senolės . Tokie dalykai skirti tik seniūnams . – Ji tol žiūrėjo į Blezę, kol ši nuleido pilkas akis.

– Nepripažįstu tam tikrų burtų draudimo, – išdidžiai tarė Blezė, bet nepažvelgė į Tėją ir nebekalbėjo šia tema.

Su Dane išėjusi iš kiemelio Tėja pastebėjo draugę pasiėmus buteliuką.

– Eisi į šokius?

– Tikriausiai, – gūžtelėjo Danė. – Džonas Finkelšteinas, pasaulio literatūros bendramokslis, mane pakvietė prieš porą savaičių. Dar niekada nesu buvusi jų šokiuose – ko gero, pats laikas pradėti.

Ką tai turėtų reikšti? Tėjai pasidarė nejauku.

– Ir ketini panaudoti prieš jį kerus?

– Turi omeny šitai? – ji pasukiojo buteliuką. – Nežinau. Nusprendžiau dėl visa ko pasiimti... – Ji teisindamasi pažvelgė į Tėją. – Ir tu pasiėmei buteliuką Erikui.

Tėja dvejojo. Ji dar nesikalbėjo su Dane apie Eriką. Viena jos dalis to norėjo, kita bijojo. Beje, ką, tiesą sakant, Danė mano apie pašaliečius?

– Juk jie tik žmonės. – Švelnus Danės veidelis atrodė ramus.

Šeštadienio vakarą Tėja išsitraukė iš spintos suknelę. Ji buvo šviesiai žalia – tokia šviesi, kad atrodė beveik balta, graikiško kirpimo. Raganų drabužiai turi būti ir patogūs, ir gražūs, o ši suknelė buvo minkšta ir lengva, judant dailiai pleveno.

Blezė nevilkėjo suknelės. Su smokingu, pasirišusi raudoną šilkinį kaklaraištį, apsijuosusi plačia juosta ji atrodė fantastiškai.

Ko gero, tai vieninteliai šokiai istorijoje, kai pati populiariausia mergina segi rankogalių sąsagas, pamanė Tėja.

Erikas atvyko tiksliu laiku. Pabeldė į krautuvėlės duris – tas, kuriomis naudodavosi tik pašaliečiai. Nakties žmonės eidavo aplink prie durų, ant kurių buvo užpurkštas didelis grafitas – juodas jurginas.

Puiku, apsidžiaugė Tėja. Prieš atidarydama duris ir jį įleisdama giliai įkvėpė.

Tai darbas, darbas, darbas...

Bet pirmoji akimirka nebuvo tokia nejauki, kaip ji baiminosi. Erikas nusišypsojo ir įteikė baltų orchidėjų puokštelę prisisegti. Tėja pagyrė:

– Gražiai atrodai.

Jo kostiumas buvo blyškiai rudas, laisvas ir patogus.

– Aš? Tai tu gražiai atrodai. Norėjau pasakyti, nuostabiai. Prie šios spalvos tavo plaukai atrodo tiesiog auksiniai. – Tada jis atsiprašomai nužvelgė save. – Deja, retai vaikštau į šokius.