L Smith - Kerėtoja

– Nežinau, senele, – tarė ji. – Aš dar galvoju.

– Ką gi, turi laiko – bet ne per daugiausia , – lėtai žengdama artyn tarė senelė. Edžitos Harman veidas atrodė vienos raukšlės, ji buvo kuprota ir vaikščiojo pasiramsčiuodama dviem lazdomis – bet tai visai pridera moteriai, gyvenančiai antrą šimtą metų, turinčiai savo verslą ir galinčiai įsakinėti kiekvienai šalies raganai.

– Nepamiršk, sulaukusi aštuoniolikos turėsi apsispręsti. Judvi su Bleze paskutinės mūsų giminėje – paskutinės tiesioginės Helevaizės įpėdinės. Tai reiškia, kad turite jausti atsakomybę – ir rodyti pavyzdį.

– Žinau. – Sulaukusi aštuoniolikos ji turės pasirinkti ne tik specialybę, bet ir Ratą, kad į jį įstotų visam gyvenimui: Saulėlydžio arba Vidurnakčio. – Aš apie tai pagalvosiu, senele, – pažadėjo ji, laisvąja ranka apglėbdama senutę. – Dar turiu pusę metų.

Senelė gyslota švelnia ranka paglostė Tėjai plaukus. Tai iškart nuvijo visus skausmo likučius. Tebelaikydama maišelį už nugaros ji paklausė:

– Senele, ar tu labai pyksti, kad šiuos mokslo metus praleisime čia?

– Na, jūs per daug valgote ir duše paliekate plaukų, bet, manau, ištversiu. – Senelė nusišypsojo, tada suraukė kaktą. – Tik iki mėnesio pabaigos turite gražiai elgtis.

Štai ir vėl.

– O kas gi bus mėnesio pabaigoje?

Senelė pažvelgė į ją.

– Žinoma, Sauinas! Visų Šventųjų išvakarės.

– Žinau , – atsakė Tėja. Netgi žmonės švenčia Heloviną. Ji pasvarstė, ar tik senelė nepučia miglos jai į akis.

– Sauinas – ir Vidinis Ratas, – staiga paaiškino senelė. – Šių metų ceremonijai parinkta dykuma.

– Dykuma – turi galvoje šią dykumą? Vidinio Rato nariai susirinks čia ? Motina Sibilė, Aradija ir visi kiti?

– Visi, – patvirtino senelė. Staiga jos raukšlėta kakta tapo liūdna. – Ir, dėl oro ir ugnies, nenoriu, kad jos, čia atvykusios, pamatytų jus kvailiojančias. Suprantate, turiu gerą vardą.

Tėja kiek apdujusi linktelėjo.

– Aš... na, nesistebiu, kad nerimauji. Bet mes nepadarysime tau gėdos. Pažadu.

– Puiku.

Tėjai vogčia pasikišus maišelį po pažasčia ir sukant prie laiptų, senutė pridūrė:

– Į tą mišinį įmesk gysločių, kad viską sujungtų.

Tėja pasijuto siaubingai raudonuojanti.

– Ėė... ačiū, senele, – tarė ji ir nuėjo ieškoti gysločių.

Virš krautuvėlės buvo du kambariai ir virtuvėlė. Senelė miegojo viename, Tėja su Bleze – kitame kambaryje. Tobijas, senelės mokinys, buvo išvarytas į dirbtuvę apačioje.

Blezė gulėjo lovoje ir skaitė storą knygą raudonais viršeliais. Poeziją. Nors elgėsi lengvabūdiškai, buvo nekvaila.

– Spėk, ką pasakysiu, – šūktelėjo Tėja ir, nelaukdama Blezės spėjimo, papasakojo apie susirinksiančius Vidinio Rato narius.

Stebėjo, ar ši žinia išgąsdins Blezę – gal bent privers sunerimti ir pergalvoti ketinimus? Bet ši tik nusižiovavo ir pasirąžė kaip įmitusi katė.

– Nuostabu. Galbūt vėl galėsime pasižiūrėti, kaip iššaukiami protėviai. – Ji reikšmingai kilstelėjo antakius. Prieš dvejus metus Vermonte, žmonių pasauliui šėlstant ir kvailiojant, jos, pasislėpusios už klevų, slapčia stebėjo Sauino dvasių iššaukimą. Matė, kaip seniūnai, pasitelkę Hekatės, pačios seniausios raganos, mėnulio, nakties ir burtų deivės, galią, persivedė per uždangą dvasias. Tėja tada bijojo ir jaudinosi, o Blezė tik jaudinosi.

Tėja nebemėgino išgąsdinti Blezės.

Ji pažvelgė į tris žvaigždės pavidalo žiedus ant delno. Paskui vieną po kito suvalgė.

– Dabar sakyk: Ego borago guadia semper ago , – mokė Selenė. – Tai reiškia: „Aš, agurklė, visada suteikiu drąsos.“ Senas romėniškas burtažodis.

Tėja murmėjo žodžius. Jau antrą dieną kiemelyje ji žvilgčiojo į berniuką smėlio spalvos plaukais.

– Griebk jį, tigre, – paragino Blezė. Vivjena su Dane drąsindamos linkčiojo. Tėja pasimuistė ir žengė per kiemelį.

Vos išvydęs ją ateinant, Erikas pabėgo takeliu.

Kvaily tu, mintyse keikė jį Tėja. Pats nežinai, kas tau geriau. O gal atiduoti tave Blezei?

Vis dėlto Tėja nusekė jam įkandin. Erikas stovėjo už pastatų ir žvelgė į tolį. Ji matė tik vaikino profilį – dailų, žavų ir vienišą.

Tėja nurijo seiles, burnoje pajuto užsilikusį agurklės žiedų saldumą. Ką sakyti? Nebuvo pratusi bendrauti su žmonėmis – juolab su žmonių vaikinais.

Aš tik paklausiu, kas atsitiko, elgsiuosi nerūpestingai, nusprendė ji. Bet vos prasižiojusi ištarė:

– Atleisk.

Erikas iškart atsigręžė. Atrodė apstulbęs.

– Tu atsiprašai?

– Taip, dovanok, kad buvau tokia bjauri. Kaip manai, kam atsekiau iš paskos?

Erikas sumirksėjo –Tėjai pasirodė, kad jo įdegę skruostai raustelėjo.

– Maniau, pyksti, kad vis spoksau į tave. Stengiausi dar labiau nesupykdyti.

– Tu spoksojai į mane? – Tėja ir pati pasijuto išraudusi. Tarsi kvapnios žolelės, kuriose ji maudėsi, dabar garuotų per odą.

– Na, stengiausi nespoksoti. Atrodo, pavyko sumažinti rezultatą iki vieno žvilgsnio per trisdešimt sekundžių. – Jis kalbėjo rimtai.

Tėją suėmė juokas.

– Viskas gerai. Aš neprieštarauju, – tarė ji. Taip, dabar ji aiškiai užuodė meilės gėrimo kvapą. Svaigų rožių ir našlaičių dvelksmą su jemonijų šaknų prieskoniu.

Erikas, rodos, ją suprato pažodžiui. Tiesiog įsispitrijo į ją.

– Tai tu atleisk, kad kiauliškai elgiausi. Turiu omeny, su ta gyvate. Tikrai nenorėjau tavęs spausti.

Tėją persmelkė nerimas. Ji nenorėjo prisiminti, kas nutiko dykumoje.

– Taip, žinau, gerai, – tarė ji. Erikas įdėmiai žvelgė į ją sodriai žaliomis akimis. – Na... supranti, nenorėjau su tavim šnekėtis, nes... Žinai, šeštadienį vyks absolventų šokiai. Tai pamaniau, gal galėtume eiti kartu?

Tėja tik paskutinę akimirką prisiminė, kad žmonių visuomenėje paprastai vaikinai kviečia į šokius merginas. Galbūt ji elgiasi pernelyg tiesmukai?

Bet Erikas atrodė be galo patenkintas.

– Juokauji? Rimtai? Eisi su manim?

Tėja tik linktelėjo.

– Juk tai nuostabu! Noriu pasakyti – ačiū . – Jis jaudinosi kaip vaikas laužų šventėje. O paskui jo veidas apniuko.

– Oi, visai pamiršau. Pažadėjau daktarei Selindžer – ji mano viršininkė gyvūnų gydykloje, – ten budėti šeštadienio naktį. Nuo vidurnakčio iki aštuntos ryto. Kas nors turi prižiūrėti gyvūnus, o daktarė Selindžer išvyksta į konferenciją kitame mieste.

– Nesvarbu, – nuramino jį Tėja. – Tai pašoksime iki vidurnakčio. – Jai palengvėjo. Vadinasi, prieš Blezę teks vaidinti trumpiau.

– Sutarta. – Jis tebeatrodė toks laimingas. – Klausyk, Tėja. – Vardą jis ištarė droviai, beveik išgąstingai. – Galbūt... galbūt kada nors galėtume šiaip ką nuveikti? Kur nors nueitume arba tu pasisvečiuotum pas mane...

– Ėė... – Nuo jemonijų kvapo Tėja tikrai jautėsi apsvaigusi. – Ėė... na, šią savaitę... mėginu priprasti prie naujos mokyklos ir visa kita. Gal vėliau.

– Puiku. Vėliau. – Eriko šypsena švieste švietė. Ji perkeitė jo veidą, mielą rimtą drovumą paversdama kerinčiu patrauklumu. – Jei kuo galėčiau pagelbėti, tik paprašyk.

Ką gi, jis gražus, suvokė Tėja. Viduje pajuto trūktelėjimą – kaip paukštis, kerais mėginamas nuvyti nuo medžio. Anksčiau nepastebėjo, koks jis žavus, kaip pilki taškeliai akyse, regis, gaudo saulės šviesą...