L Smith - Kerėtoja

– Jei paaiškintum, kaip tai svarbu, gal jos tau padėtų suvaldyti Blezę, – tarė Danė. – Norėtum su jomis pasišnekėti? Jos dabar vidaus kiemelyje šalia kavinės – paprastai mes ten kartu valgome.

– Hm... – Tėja abejojo. Vargu, ar iš pokalbio su jomis bus naudos. Kita vertus, ji nieko geresnio nesugalvojo. – Kodėl gi ne.

Pakeliui į kavinę ji kai ką išvydo ir sustojo lyg įbesta. Ant tinkuotos sienos buvo priklijuotas milžiniškas sviestinio popieriaus lapas oranžiniais ir juodais pakraščiais. Viduryje buvo nupiešta komiška būtybė: senutė juoda suknele, sušiauštais baltais plaukais ir piktu karpotu veidu. Ji stovėjo apsižergusi šluotą ir buvo užsimaukšlinusi smailą skrybėlę. Užrašas po piešiniu skelbė: ARTĖJA SPALIO 31 DIENA... DIDŽIAUSIAS HELOVINO VAKARĖLIS.

Įsisprendusi rankomis į šonus Tėja sušuko:

– Ar kada jie supras, kad raganos visai nenešioja smailų skrybėlių?

Danė prunkštelėjo, dailus veidelis tapo stulbinamai grėsmingas.

– Žinai, gal tavo pusseserė ir teisingai daro.

Tėja nustebusi pažvelgė į ją.

– Na, jie tikrai žemesnė rūšis. Turi tai pripažinti. Gal tai panašu į išankstinę nuostatą, bet jie juk patys jų apsčiai beturį. – Danė pasilenkė arčiau prie Tėjos. – Žinai, netgi dėl odos spalvos .

Ji ištiesė ranką. Tėja pažvelgė į tobulą tamsiai rudą Danės odą.

– Jie sakytų, kad mes priklausome skirtingoms rasėms, – priglaudusi ranką prie Tėjos rankos tarė Danė. – Ir kad viena rasė galbūt geresnė už kitą.

Tėja negalėjo to neigti. Tik kvailai išlemeno:

– Ką gi, dvi klaidos viena kitos nepanaikina...

– Bet trys gali viską ištaisyti! – Danė užbaigė seną raganų dainelę. Tada pratrūko juokais ir nusivedė Tėją į kiemelį.

– Pažiūrėkim, jos turėtų būti štai ten... Oho. Ak!

Ak, pamanė ir Tėja.

Vivjena ir Selenė sėdėjo prie nuošalaus staliuko kiemelio gale. Su jomis buvo Blezė.

– Turėjau susiprotėti, kad ji pirma jas ras, – burbtelėjo Tėja. Trys merginos sėdėjo sukišusios galvas, ir tai, ko gero, rodė, kad rūpesčiai jau bręsta.

Tėjai su Dane prisiartinus prie staliuko, Blezė pakėlė galvą.

– Kur buvai? – grasindama pirštu paklausė ji. – Noriu tave pristatyti.

Visos pasisveikino. Tėja atsisėdo ir apžiūrėjo kitas dvi merginas.

Vivjena rudais kaip lapės plaukais netgi sėdėdama atrodė aukšta. Jos veidas buvo gyvas, ji trykšte tryško energija. Šviesūs Selenės plaukai atrodė kaip platina, o mėlynos akys žvelgė mieguistai. Ji buvo žemesnė, judėjo lėtai ir grakščiai.

Kaipgi man dabar mandagiai paprašyti: „Būkit geros, padėkit sutramdyti pusseserę?“ – susimąstė Tėja. Jau dabar buvo matyti, kad iš tų šiaudų nebus grūdų. Blezė, regis, buvo jau spėjusi pakerėti Vivą ir Selę – jos kas sekundę atsigręždavo į ją tarsi laukdamos pritarimo. Danė žvelgė į Blezę pagarbiai susižavėjusi.

Taip, dažniausiai Blezė darė žmonėms tokią įtaką.

– Mes čia kaip tik šnekučiavomės apie vaikinus, – tarė Selenė, vangiai sukiodama šiaudelį šaltos arbatos buteliuke.

Tėjai apmirė širdis.

– Apie berniukus žaisliukus, – žaviu melodingu balsu patikslino Vivjena.

Tėja pajuto siaubingai įskaustant galvą.

Nenuostabu, kad Blezė išsišiepusi ligi ausų, pamanė ji. Šios merginos panašios į ją kaip du vandens lašai . Buvo tokių mačiusi ir kitose mokyklose – jaunų raganų, regis, žaidžiančių su Nakties pasaulio įstatymais, viliojančių vaikinus antgamtinėmis galiomis.

– Ar čia nėra mūsiškių vaikinų? – Tai buvo paskutinė Tėjos viltis.

Vivjena užvertė akis.

– Yra vienas žemesnėje klasėje. Alarikas Bridlavas iš Saulėlydžio Rato. Ir viskas . Ši vieta – tikra dykynė, nors, žinoma, ir šiaip esame dykumoje.

Tėja pernelyg nenustebo. Merginų raganų visada daugiau nei vaikinų – ir, atrodo, niekas nežino, kodėl. Daugiau mergaičių gimsta, daugiau užauga. Kai kuriose vietovėse šis skirtumas itin didelis.

– Taigi neturime kitos išeities, – nutęsė Selenė. – Bet kartais gali būti smagu. Šį šeštadienį vyks absolventų šokiai, ir aš jau išsirinkau vaikiną.

– Taip, – pritarė Blezė, – aš irgi. – Ji reikšmingai dirstelėjo į Tėją.

To Tėjai buvo per daug. Jai sugniaužė gerklę.

– Eriką Rosą, – mėgaudamasi ištarė Blezė. – O Viva ir Selė man viiiiską apie jį papasakojo.

– Eriką? – nusistebėjo Danė. – Tą krepšinio žvaigždę, tiesa?

– Jis dar ir beisbolo žvaigždė, – savo gražiu balsu pridūrė Vivjena. – Ir teniso. Be to, protingas, mokosi sustiprintu lygiu ir dar dirba gyvūnų gydykloje. Ketina stoti į Deiviso universitetą. Suprantat, nori būti veterinaras.

Štai kodėl jam rūpėjo gyvatė, toptelėjo Tėjai. Ir štai kodėl jo sąsiuvinyje plokščiosios kirmėlės.

– O koks jis žavus, – sumurmėjo Selenė. – Taip drovisi merginų, kad beveik negali su jomis šnekėtis. Nė vienai mūsų nepavyko jo suvilioti.

– Todėl, kad naudojotės netinkamais metodais, – prisimerkusi tarė Blezė.

Tėja viduje juto kiaurymę, o galvą skelte skėlė. Nieko kito nesugalvodama ji kreipėsi:

– Bleze, – pažvelgė pusseserei tiesiai į akis maldaujamu žvilgsniu. – Bleze, paklausyk. Retai kada tavęs ko nors prašau, tiesa? O dabar ketinu kai ko paprašyti. Norėčiau, kad paliktum Eriką ramybėje. Ar galėtum tai padaryti – dėl manęs? Vienybės labui?

Blezė lėtai sumirksėjo ir nugėrė didelį gurkšnį šaltos arbatos.

– Tėja, ar tik tu nesinervini?

– Visai ne.

– Nežinojau, kad jis tau rūpi.

– Ne. Žinoma , nerūpi. Bet aš nerimauju dėl tavęs, dėl mūsų visų. Manau... – Tėja nenorėjo to sakyti, bet žodžiai patys išsprūdo: – Jam galėjo kilti įtarimų dėl mūsų. Šįryt jis man pasakė, kad skiriuosi nuo kitų mergaičių... – Jai pavyko susilaikyti ir neištarti, kad Eriko manymu, Tėja jį išgydė. Tai būtų baisiai pavojinga, juolab, kad ji nenumanė, kam Vivjena su Selene gali išpliurpti.

Blezės vyzdžiai išsiplėtė.

– Turi galvoje... manai, jis ekstrasensas?

– Ne, ne. – Tėja žinojo, kad jis ne ekstrasensas. Buvo jo mintyse – jis tikrai nėra iš kokios paklydusios raganų šeimos. Neturi jokių galių. Jis toks pat žmogus, kaip gyvatė yra gyvatė.

– Tai gerai, – pradžiugo Blezė. Sodriai, skambiai sukikeno. – Jis tiesiog mano, kad tu kitokia – ir dėl to kažin ar verta jaudintis. Mes ir stengiamės jiems atrodyti kitokios.

Blezė nieko nesuprato. O Tėja negalėjo paaiškinti, pati dar labiau neįklimpdama.

– Taigi jei neprieštaraujate, sakykime, kad aš pareiškiau į jį teises, – mandagiai tarė Blezė. – Dabar pagalvokime, ką darysime su vaikinais per šokius. Pirmiausia, manau, turėtume nulieti jų kraujo.

– Ko nulieti? – atsitiesdama paklausė Danė.

– Tik truputėlį kraujo, – atsainiai tarė Blezė. – Jo reikės burtams, juk vėliau norėsime kerėti.

– Ką gi, sėkmės, – palinkėjo Danė. – Žmonės nemėgsta kraujo – spruks nuo jūsų kaip triušeliai.

Blezė nužvelgė ją šypsodamasi puse lūpų.

– Aš taip nemanau, – užginčijo ji. – Tu dar ne viską supratai. Jei deramai elgsimės, jie nepaspruks. Išsigąs, apstulbs ir vis dėlto grįš.

Danė pati atrodė apstulbusi – ir vis dar susižavėjusi.

– Bet kodėl norite jiems blogo?