L Smith - Kerėtoja

Staiga Erikas sudejavo ir ranka užsidengė akis. Tėja suprato, ką jis dabar jaučia. Jam silpna, jį pykina, jis netenka orientacijos. Jai buvo jo gaila, bet, kad jis apdujęs, tai išeis tik į naudą.

Ji prispaudė ranką prie žaizdelių, tarp suglaustų pirštų paslėpusi karneolį. Tada ėmė vos girdimai niūniuoti vaizduodamasi, ko trokšta. Brangakmeniai patys savaime neveikia. Jie tėra priemonė psichinėms galioms sustiprinti ir sutelkti į tam tikrą tikslą.

Surask nuodus, apsupk, atskirk. Išvalyk ir sunaikink. Tada sustiprink natūralią kūno apsaugą. Galiausiai pašalink patinimą ir raudonį, varyk kraują ten, kur jis turi būti.

Klūpodama ir pakaušiu jausdama saulę Tėja staiga prisiminė, kad dar niekada to nedarė. Ji gydė gyvūnus, – šunyčius, apsinuodijusius rupūžėmis, vorų įgeltas kates, – bet niekada negydė žmogaus. Įdomiausia, kad ji tarsi žinojo, jog pasiseks. Manė kone privalanti tai padaryti.

Tėja atsisėdo ant kulnų ir įsikišo į kišenę brangakmenį.

– Kaip jautiesi?

– Hm... – Erikas atsidengė akis. – Atsiprašau, regis, minutę buvau išsijungęs.

Puiku, pamanė Tėja.

– O kaip dabar jautiesi?

Erikas pažvelgė į ją tarsi labai stengdamasis būti malonus. Jau buvo bepradedąs aiškinti, kad žmonės, kuriems įkerta barškuolė, jaučiasi blogai. Paskui jo išraiška pasikeitė.

– Jaučiuosi... keista... tikriausiai nutirpo. – Jis abejodamas dėbtelėjo į blauzdą.

– Ne, tau tiesiog pasisekė. Gyvatė nesuleido nuodų.

– Ką ? – Erikas pasilenkė ir aukščiau atsiraitojo klešnę. Kurį metą tik žiopsojo. Oda buvo lygi, be jokių žymių, gal vos paraudusi. – Aš tikrai...

Jis pakėlė akis į Tėją.

Tik dabar Tėja gavo progą pažvelgti į jį. Atrodo žavus vaikinas, lieknas, smėlio spalvos plaukais, mielo veido. Ilgakojis. O tos akys... sodriai žalios su pilkais taškeliais. Dabar jos žvelgė įdėmiai ir atrodė suglumusios kaip apstulbusio vaiko.

– Kaip tu tai padarei? – sušuko jis.

Tėja prarado amą.

Jis neturėjo to klausti. Kas čia ne taip? Atgavusi žadą atsakė:

– Aš nieko nedariau.

– Tikrai darei, – laikėsi savo jis, akys buvo giedros ir atviros, sklidinos keisto atkaklumo. Staiga jo veide atsirado lyg ir nuostaba.

– Tu... tu kažkokia kitokia.

Erikas lėtai, tarsi apimtas transo, pasilenkė. O tada... Tėja pajuto keistą dvilypumą. Buvo pratusi regėti save gyvūnų akimis – didelį beplaukį padarą su netikra oda, o dabar išvydo tokią, kokią matė Erikas. Klūpančią mergaitę geltonais, laisvai ant pečių krentančiais plaukais, švelniomis rudomis akimis. Mergaitės veidas buvo pernelyg mielas ir smarkiai susirūpinęs.

– Tu... graži, – vis dar stebėdamasis ištarė Erikas. – Tokios dar nesu matęs... bet atrodo, lyg tave gaubtų migla. Tu tokia paslaptinga...

Atrodė, kad virš dykumos kabo milžiniška virpanti tyla. Tėjos širdis taip smarkiai daužėsi, kad visas kūnas virpėjo. Kas čia dedasi ?

– Tarsi būtum visa ko dalis, – išmintingu vaikišku balsu kalbėjo jis. – Gamtos dalis. Ir tiek ramybės...

– Ne , – sušuko Tėja. Joje nebuvo nė kruopelės ramybės. Jautėsi persigandusi. Nesuprato, kas darosi, tik žinojo turinti nešdintis.

– Neišeik, – jai sujudėjus paprašė Erikas. Atrodė palaužtas tarsi sielvartaujantis šunytis.

O tada... jis ištiesė į ją ranką. Švelniai prilietė riešą. Paglostė ranką; Tėjai atsitraukus, jo pirštai nuslydo.

To užteko. Nuo šio lengvo prisilietimo Tėjai ant dilbio pasišiaušė plaukeliai. Dar kartą pažvelgusi į tas pilkai taškuotas akis suprato, kad ir jis jaučia tą patį.

Tarsi kokį veriamą švelnumą, svaiginamą džiaugsmą. Ir tarpusavio ryšį. Atrodė, jie perduoda vienas kitam kai ką daugiau nei žodžiais perteikiama.

Aš tave pažįstu. Matau, ką tu matai...

Beveik nesusigaudydama ką daranti Tėja pakėlė ranką. Praskėtė pirštus lyg ketintų paliesti veidrodį arba vaiduoklį. Erikas irgi iškėlė ranką. Abu žvelgė vienas į kitą.

Tada, prieš susiliečiant jų pirštams, Tėją užplūdo siaubas tarytum ledinis vanduo.

Ką ji daro ? Gal proto neteko?

Staiga viskas tapo aišku – pernelyg aišku. Išvydo savo ateitį, išryškėjo kiekviena smulkmena. Jos laukia mirtis už tai, kad nusižengė Nakties pasaulio įstatymui. Ji stovi Vidinio Rato viduryje ir mėgina paaiškinti nenorėjusi išduoti paslapčių, neketinusi suartėti su žmogumi. Kad tai tebuvusi klaida, tik paikystės akimirka – noras jį išgydyti. Bet jai vis vien paduodama Mirties taurė.

Vaizdas buvo toks ryškus, kad atrodė lyg pranašystė. Tėja pašoko, tarsi žemė po ja būtų prasiskyrusi, ir padarė tai, kas pirmiausia šovė į galvą. Niekinamai sušuko:

– Gal tau ne visi namie ? Ko gero, perkaito smegenys, ar ką?

Erikas vėl suglumo.

Jis žmogus. Vienas jų , priminė sau Tėja. Nutaisė dar pašaipesnį balsą.

– Aš visa ko dalis; aš kažką padariau tavo kojai... kurgi ne! Lažinuosi, tiki ir Kalėdų Seneliu.

Dabar jis atrodė sukrėstas – ir abejojantis. Tėja pasiruošė lemiamam smūgiui.

– O gal šitaip mėginai mane kibinti?

– Ką? Ne , – išlemeno jis. Sumirksėjo ir apsidairė. Dykynė kaip dykynė, pilkai žalia, sukepusi ir plyna. Tada jis pažvelgė į savo koją. Vėl sumirksėjo, lyg mėgindamas iš naujo suvokti tikrovę. – Aš... klausyk, atsiprašau, kad užpykdžiau tave. Nesuprantu, kas man užėjo.

Staiga jis droviai šyptelėjo.

– Gal persigandau, todėl ir pasimaišė protas. Ko gero, nesu toks narsus, kaip maniau.

Tėją užliejo palengvėjimas. Jis patikėjo. Ačiū Izidei, žmonės paikesni už vištas.

– Ir tikrai nebandžiau tavęs kibinti. Aš tik... – jis nutilo. – Nė nežinau, kuo tu vardu .

– Tėja Harman.

– Aš Erikas Rosas. Tu čia naujokė, tiesa?

– Taip. – Baik šnekas ir keliauk , paliepė ji sau.

– Gal galėčiau tau aprodyti apylinkes ar šiaip ką... Noriu pasakyti, mielai vėl su tavimi susitikčiau...

– Ne, – abejingai atsakė Tėja. Galėjo pasitenkinti ir šiuo vienskiemeniu žodeliu, bet nusprendė visiškai išmušti jam iš galvos tokią mintį. – Aš nenoriu su tavim susitikti, – atkirto pernelyg sutrikusi, kad ieškotų malonesnių žodžių.

Tada nusigręžė ir nudrožė sau. Ką daugiau beveikti? Jokiu būdu negalima toliau su juo šnekėtis. Net jeigu jai amžinai knietės, kodėl jis toks kvailas, kad rūpinosi gyvate, nebegalės to paklausti. Nuo šiol jai teks laikytis nuo Eriko kuo toliau.

Tėja nuskubėjo į mokyklą – ir iškart suprato vėluojanti. Aikštelėje buvo tylu. Aplink mūrinius pastatus niekas nevaikščiojo.

Pačią pirmą dieną, dingtelėjo Tėjai. Jos kuprinė gulėjo ant žemės kur nusviesta, šalia ant asfalto mėtėsi sąsiuvinis. Sugriebusi juos ji dumte nudūmė į raštinę.

Tik per fizikos pamoką, įteikusi mokytojui priėmimo raštą ir pro smalsių akių eiles nuėjusi į laisvą vietą kabineto gale, Tėja susigaudė, kad sąsiuvinis ne jos.

Atsivertusi kur pakliuvo, pamatė pasvirą užrašą mėlynu rašalu „Plokščiosios kirmėlės. Įvadas“. Po juo buvo keli piešiniai, pavadinti „Blakstienotųjų kirmėlių klasė“ ir „Siurbikių klasė“. Kirmėlės buvo gražiai nupieštos, nervų sistema ir dauginimosi organai nuspalvinti skirtingais flomasteriais, negana to, piešėjas buvo pavaizdavęs ir veidelius plačiomis šypsenomis. Juokinga ir ganėtinai miela. Tėja pervertė lapą ir išvydo dar vieną piešinį: „Kiaulinio kaspinuočio gyvenimo ciklas“.