L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Stefanas, pastvėręs už žalių kaspinų, pastatė Karoliną ant kojų. Ši aimanavo ir vartė akis. Stefano ranka paniro jos kaštoniniuose plaukuose, atlošė galvą, apnuogindama kaklą. Rengėsi kirsti, bet Karolina suklykė ir apalpo.

Stefanas ją paleido. Ir taip užteko. Pilvas, atrodė, sprogs nuo kraujo, kaip perpenėto žąsiuko.

Dabar Deimono eilė.

Iš vagonėlio Stefanas išėjo taip pat, kaip buvo atėjęs. Tik ne žmogišku pavidalu. Pro langą šovė ir pakilo į dangų sakalas.

Naujasis pavidalas buvo nuostabus. Stiprus… ir žiaurus. Skvarbiomis akimis. Jis sklendė virš ąžuolų. Stefanas žvalgėsi laukymės.

Ir surado. Vėjas čaižė jį, bet jis spirale leidosi žemyn, graudžiai ūkaudamas. Kai sakalas nėrė ant Deimono, šis, stovintis laukymėje žmogišku pavidalu, saugodamasis pakėlė rankas prie galvos.

Stefanas iki kraujo perrėžė broliui rankas, išgirdo, kaip Deimonas iš skausmo ir pykčio suriko.

Aš nebesu tavo silpnasis broliukas. Jis pasiuntė Deimonui mintį su pribloškiančiu Galios pliūpsniu. Šįkart aš atėjau tavo kraujo.

Jis pajuto iš Deimono sklindant neapykantą, bet balsas jo mintyse skambėjo pašaipiai. Tai taip atsidėkoji, kad išgelbėjau tave ir tavo sužadėtinę?

Stefanas suglaudė sparnus ir vėl smigo žemyn, visas pasaulis susitraukė į vieną tikslą. Nužudyti. Jis taikėsi Deimonui į akis, o Deimono pakelta lazda švilptelėjo šalia. Nagais pradrėskė Deimonui skruostą, pasruvo kraujas. Puiku.

Verčiau nebūtum palikęs manęs gyvo, tarė jis Deimonui. Reikėjo iškart mus abu pribaigti.

Mielai ištaisysiu klaidą! Deimonas nebuvo pasiruošęs, bet dabar Stefanas juto, kaip brolis kaupia jėgas, ginkluojasi, rengiasi. Tik pasakyk man, ką šįkart neva nužudžiau.

Sakalo smegenys nepajėgė susidoroti su audringais jausmais, kuriuos sukėlė pašaipus klausimas. Klykte klykdamas jis vėl krito ant Deimono, bet šįkart gavo sunkia lazda. Sužeistas, palaužtu sparnu sakalas nukrito Deimonui prie kojų.

Stefanas iškart atgavo savo pavidalą, sulaužytos rankos skausmo beveik nejuto. Sugriebė nespėjusį atsigręžti Deimoną, sveikosios rankos pirštais sugniaužė kaklą ir atsuko jį į save.

Prabilo beveik švelniai:

– Eleną, – sušnabždėjo jis ir kirto Deimonui į kaklą.

Buvo tamsu, labai šalta, kažkas sužeistas. Kažkam reikėjo pagalbos.

Bet ji jautėsi siaubingai pavargusi.

Elenos vokai virptelėjo, ji atsimerkė, bet matė tik tamsą. O dėl šalčio… ji buvo sušalusi į ledą, sustirusi, sužvarbusi iki kaulų smegenų. Nenuostabu, jei visa apsnigta.

Giliai širdyje suprato, kad kažkas ne taip.

Kas atsitiko? Ji buvo namie, miegojo – ne, šventė Įkūrėjo dieną. Buvo valgykloje, ant scenos.

Kažkieno veidas atrodė juokingai.

Minčių buvo per daug; Elena nepajėgė jų apdoroti, apskritai neįstengė mąstyti. Priešais akis šmėkščiojo bekūniai veidai, ausyse skambėjo sakinių nuotrupos. Ji jautėsi visiškai sutrikusi.

Ir baisiai pavargusi.

Taigi geriausia būtų dar numigti. Ledas ne toks jau šaltas. Jau ketino gultis, bet vėl išgirdo riksmus.

Girdėjo juos ne ausimis, bet mintimis. Pykčio ir skausmo riksmus. Nuoskaudos riksmus.

Elena sėdėjo tyliai, mėgindama atsitokėti.

Akies kampučiu išvydo krustelint. Tai buvo voverė. Ji užuodė žvėrelį; keista, anksčiau neužuosdavo voverių. Voveraitė dirstelėjo į ją juodomis blizgančiomis akutėmis ir nuliuoksėjo į gluosnį. Elena suvokė, kad gaudė voverę ir suleido nagus į žievę.

Tikrai juokinga. Kam, po galais, jai voverė? Kiek pasvarstė ir išsekusi atsigulė.

Riksmai nesiliovė.

Ji pabandė užsikimšti ausis, bet tai negelbėjo. Kažkas buvo sužeistas, nuskriaustas, vyko kova. Štai kas. Čia vyko kova.

Gerai. Tai ji išsiaiškino. Dabar gali miegoti.

Bet užmigti nepavyko. Šūksniai ją viliojo, traukė. Elena pajuto neįveikiamą poreikį surasti, iš kur jie sklinda.

Paskui jau galės miegoti. Po to, kai pamatys… jį.

Ak, taip, sugrįžo prisiminimai. Elena prisiminė jį. Tą, kuris ją suprato, mylėjo. Su juo ji troško gyventi amžinai.

Mintyse lyg iš rūko išniro jo veidas. Ji su meile pažvelgė į jį. Na gerai. Dėl jo ji atsikels ir žygiuos per šią juokingą šlapdribą, kol suras laukymę. Kol susitiks su juo. Tada jie bus kartu.

Vien nuo minties apie jį Elena, regis, sušilo. Jame liepsnojo ugnis, kurią tik nedaugelis įžiūrėjo. Ji įžiūrėjo. Panaši ugnis degė ir joje.

Atrodo, dabar jis pateko į bėdą. Bent taip galima spręsti iš riksmų. Dabar Elena buvo taip arti, kad girdėjo juos ne tik mintimis, bet ir ausimis.

Štai ten, už senutėlio ąžuolo. Iš ten sklido triukšmas. Ten buvo jis juodomis, bedugnėmis akimis ir paslaptinga šypsena. Jam reikia jos pagalbos. Elena jam padės.

Purtydama iš plaukų ledokšnius, Elena žengė į laukymę.

Nepraleiskite jaudinančio tęsinio

L. J. SMITH

„Vampyrės dienoraštis“

Įniršis ir Tamsi bendrystė

1

Elena žengė į laukymę.

Rudeniniai lapai po kojomis apsitraukė plikšala. Stojo prietema, ir, nors audra rimo, miške darėsi šalčiau. Elena šalčio nejuto.

Ir tamsa jai netrukdė. Vyzdžiai išsiplėtė, kad sugautų mažiausias šviesos daleles, neregimas paprastai akiai. Ji gana aiškiai matė du žmones, besigrumiančius po didžiuliu ąžuolu.

Vieno plaukai buvo stori ir tamsūs, vėjo sušiaušti bangelėmis. Jis buvo aukštėlesnis už antrąjį. Nors Elena nematė jo veido, iš kažkur žinojo, kad jo akys žalios.

Antrasis taip pat turėjo kupetą tamsių plaukų, tik jie buvo ploni ir tiesūs, beveik kaip žvėries kailiukas. Jis buvo pritūpęs kaip pantera, iššiepęs dantis, kūnas lieknas ir grakštus. Akys juodos.

Elena nejudėdama kelias minutes stebėjo jį. Užmiršo, ko čia atėjo, kodėl ją suviliojo kovos atgarsiai mintyse. Iš taip arti jų pykčio, neapykantos ir skausmo bangos bemaž kurtino kaip ir tylūs šūksniai. Jie kovojo mirtiną kovą.

Įdomu, kuris nugalės, mąstė ji. Abu buvo sužeisti ir kraujavo, aukštesniojo kairė ranka karojo nenatūraliai sulenkta. Vis dėlto jis ką tik smogė antrajam gumbuota ąžuolo šaka. Jo įtūžis buvo toks stiprus, kad Elena jį juto, užuodė ir girdėjo, žinojo, kad pyktis jam suteikė neįsivaizduojamą jėgą.

Tada Elena prisiminė, ko atėjo. Ir kaip galėjo užmiršti? Jis sužeistas. Ją čia prišaukė jo mintys, ją skalavo jo įniršio ir skausmo bangos. Ji čia atėjo jam padėti, nes jiems lemta būti drauge.

Dabar abu priešininkai raičiojosi ant suledėjusios žemės ir urgzdami kandžiojosi kaip vilkai. Elena greitai ir tyliai žengė artyn. Tas banguotais plaukais ir žaliomis akimis – Stefanas, sukuždėjo balsas galvoje, – buvo viršuje, laikė suėmęs antrąjį už gerklės. Eleną užliejo pyktis, pyktis ir noras apginti. Ji sugriebė smaugiko ranką ir atgniaužė pirštus.

Jai nė nedingtelėjo, kad gali būti tokia stipri. Ji tikrai buvo stipri. Perkėlė svorį į kitą pusę ir nustūmė užpuoliką. Smarkokai sugniaužė sužeistą ranką ir įmurdė priešą veidu į lapų ir sniego buzą. Paskui ėmė smaugti iš nugaros.

Jos puolimas vaikinui buvo netikėtas, bet jis toli gražu nepasidavė. Smogė jai ir sveikąja ranka sugriebė už gerklės. Nykščiu užspaudė trachėją.

Elena, negalvodama, ką daro, kando į ranką. Protas tylėjo, bet kūnas žinojo, ką daryti. Dantys buvo jos ginklas, jie smigo į mėsą ir ėmė siurbti kraują.