L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

– Dinkit. Jūs čia nereikalingos.

Mereditė jo neklausė.

– Stefanai, ar galiu su tavim šnektelėt?

– Tuojau. Tai ar atsakysi į jos klausimą? Ką paėmiau? – Stefanas įdėmiai žiūrėjo į Tailerį.

– Žinoma, atsakysiu. Tik pirma atsakysiu į tavąjį. – Taileris, sugniaužęs sunkų kumštį, artinosi prie Stefano. – Sumalsiu tave į miltus, Salvatore.

Keli niekšeliai prunkštelėjo.

Bonė norėjo pasakyti: „Eime iš čia“, bet tarė:

– Tiltas.

Nuskambėjo ganėtinai keistai, ir visi sužiuro į Bonę.

– Ką? – paklausė Stefanas.

– Tiltas, – nenorom pakartojo Bonė. Jos akys iš išgąsčio išsprogo. Girdėjo iš savo gerklės sklindantį balsą, bet negalėjo jo valdyti. Paskui merginos akys dar labiau išsiplėtė, ji prasižiojo ir suriko:

– Tiltas, o Dieve, tiltas! Ten Elena! Stefanai, turim ją išgelbėti… Paskubėkim!

– Bone, ar tikrai žinai?

– Taip, o Dieve… štai kur ji nuvažiavo. Ji skęsta! Greičiau!

Bonę užliejo tirštos tamsos bangos. Bet dabar ji negalėjo alpti; reikėjo surasti Eleną.

Stefanas su Meredite padvejojo, paskui Stefanas prasibrovė pro mušeikų būrį – nušveitė juos kaip skiedras. Stefanas ir Mereditė nudūmė per lauką į stovėjimo aikštelę, tempdamiesi Bonę. Taileris leidosi iš paskos, bet sustojo, kai į veidą visu smarkumu bloškėsi vėjas.

– Kam jai važiuoti per tokią audrą? – sušuko Stefanas, šokdamas į Mereditės automobilį.

– Ji buvo susijaudinusi; Metas sakė, kad ji išvažiavo jo automobiliu, – riktelėjo Mereditė tyliame salone. Ji spėriai išvairavo ir pavojingai didindama greitį nulėkė prieš vėją. – Ji sakė važiuosianti į pensioną.

– Ne, ji prie tilto! Meredite, važiuok greičiau! O Dieve, mes pavėluosim! – Bonės veidu riedėjo ašaros.

Mereditė iki pat žemės spaudė pedalą. Automobilis siūbavo mėtomas vėjo su šlapdriba. Per visą košmarišką kelionę Bonė kūkčiojo, įsitvėrusi priekinės sėdynės atlošo.

Stefanas perspėjo Mereditę, kad neatsitrenktų į medį. Išsiropštus iš automobilio juos išsyk ėmė čaižyti vėjas.

– Jis per didelis, nenustumsim! Gausim eiti pėsčiom! – sušuko Stefanas.

Žinoma, jis per didelis nustumti, pritarė Bonė jau keberiodamasi per didžiulį ąžuolą. Bet ledinis viesulas iššlavė jai iš galvos visas mintis.

Netrukus ji sustiro, atrodė, jie pėdina valandų valandas. Mėgino bėgti, bet vėjas bloškė atgal. Vos įžiūrėjo kelią ir, jei ne Stefanas, būtų įkritę upėn. Bonė svirduliavo lyg girta. Vos laikėsi ant kojų, kai priekyje išgirdo šaukiant Stefaną.

Mereditė stipriau ją apglėbė, ir jos klupčiodamos pasileido bėgti. Bet priartėjusios prie tilto sustojo kaip įbestos.

– O Dieve… Elena! – suklykė Bonė.

Iš Vikerio tilto tebuvo likusios nuolaužos. Turėklas vienoje pusėje išgriautas, o lentos prasiskyrusios, lyg į jas būtų trenkęs milžiniškas kumštis. Apačioje virš lūženų krūvos sūkuriavo juodi vandenys. Tarp jų beveik paskendęs riogsojo Meto automobilis, tik priekiniai žibintai švietė virš vandens.

Mereditė irgi šaukė, bet Stefanui:

– Ne! Neik ten!

Šis nė neatsigręžė. Nėrė nuo kranto, ir jam virš galvos susiliejo vanduo.

Laimė, vėliau Bonė prisimins šią valandą miglotai. Ji prisimins, kaip siautėjant vėtrai laukė Stefano. Prisimins, kaip galų gale iš vandens iškilo susikūprinusi žmogysta. Išvydus suglebusį kūną, kurį Stefanas paguldė ant šlaito, ją apėmė ne nusivylimas, o tik begalinis, nenusakomas sielvartas.

Dar ji prisimins Stefano veidą.

Prisimins, kaip jis atrodė, kai jie bandė gelbėti Eleną. Tik ten gulėjo ne Elena, o vaškinė lėlė Elenos bruožais, nepanaši į gyvą būtybę, nerodanti jokių gyvybės ženklų. Bonė pamanė, kad kvaila ją baksnoti ir purtyti, mėginant išspausti iš plaučių vandenį. Vaškinės lėlės nekvėpuoja.

Ji prisimins Stefano veidą, kai jis galiausiai pasidavė. Prisimins, kaip Mereditė grūmėsi su juo ir šaukė, kažką vapėjo apie valandą vandenyje ir pažeistas smegenis. Žodžių garsas pasiekė Bonę, bet prasmė – ne. Jai tik pasirodė juokinga, kad Mereditė ir Stefanas rėkia vienas ant kito ir abu verkia.

Galų gale Stefanas liovėsi. Tik sėdėjo apglėbęs Elenos lėlę. Mereditė dar šūkavo, bet jis nesiklausė. Tiesiog sėdėjo. Ir Bonė niekada neužmirš jo išraiškos.

Tada Bonei kažkas smilktelėjo, ji atgijo, pajuto klaiką. Įsikibo Mereditės ir ėmė žvalgytis. Siaubo… Artėjo kažkoks siaubas. Jau buvo čia pat.

Stefanas, regis, irgi tai pajuto. Jis sukluso, įsitempė kaip vilkas, uosdamas kvapą.

– Kas yra? – sušuko Mereditė. – Kas jums negerai?

– Eikit! – Stefanas pakilo, nepaleisdamas iš glėbio suglebusio kūno. – Bėkit iš čia!

– Ką čia paistai? Mes negalim tavęs palikti…

– Galit! Sprukit iš čia! Bone, išvesk ją!

Dar niekada niekas nebuvo liepęs Bonei kuo nors pasirūpinti. Paprastai žmonės rūpindavosi ja. Bet dabar ji griebė Mereditę už rankos ir ėmė tempti. Stefanas teisus. Jie niekuo negali padėti Elenai, o jei liks, tas, kas nužudė Eleną, nugalabys ir jas.

– Stefanai! – nesuprasdama, kodėl Bonė ją tempia, riktelėjo Mereditė.

– Paguldysiu ją po medžiais. Po gluosniais, ne po ąžuolais, – šūktelėjo jis įkandin.

Kodėl jis dabar tai sako? nusistebėjo tolima Bonės smegenų kertelė, dar neapimta baimės ir nepaliesta vėtros.

Atsakymas buvo paprastas, jis iškart iškilo galvoje. Nes vėliau jis nebegalės to pranešti.

16

Labai seniai tamsiose Florencijos gatvelėse išbadėjęs, išsigandęs ir išsekęs Stefanas davė priesaiką. Tiesą sakant, kelias priesaikas apie Galių, kurias jis jautėsi turįs, panaudojimą, apie tai, kaip elgtis su silpnesnėmis, klystančiomis, bet vis dėlto žmogiškomis būtybėmis.

Dabar jis nusprendė jas visas sulaužyti.

Pabučiavo šaltą Elenos kaktą ir paguldė po gluosniu. Jei galės, po visko sugrįš pas ją amžiams.

Jam taip svarstant, Galios srautas paliko Bonę su Meredite ir nusekė paskui jį, tada susilpnėjo, atsitraukė ir ėmė laukti.

Stefanas nevers ilgai laukti.

Palikęs Elenos kūną jis pasileido lengvais plėšrūno šuoliais tuščiu keliu. Šlapdriba ir vėjas nebetrukdė. Medžiotojo juslės buvo stipresnės.

Stefanas visus jutimus nukreipė ieškoti grobio. Dabar apie Eleną negalvojo. Vėliau, kai viskas bus baigta.

Taileris su draugais tebekiūtojo vagonėlyje. Puiku. Jie taip ir nesužinojo, kas čia buvo, kai lango stiklas virto skriejančiomis stiklo šukėmis, ir į vidų įsisuko audra.

Sugriebęs Tailerį už sprando ir suleidęs iltis, Stefanas ketino jį pribaigti. Viena jo priesaikų liepė nežudyti, ir dabar jis norėjo ją sulaužyti.

Bet, jam dar nespėjus išsiurbti viso Tailerio kraujo, šovė kita mintis. Vienas Tailerio draugelis nemėgino gelbėti nugalėto vado, tik stengėsi pasprukti. Deja, pasimaišė Stefanui po kojomis. Stefanas pargriovė jį ir nekantriai įsisiurbė į veną.

Karštas geležies skonis jį atgaivino, sušildė, sruvo gyslomis it ugnis. Jis užsigeidė dar daugiau.

Galios. Gyvybės. Jie jų turi; jam jos reikalingos. Pilnas jėgų nuo jau išgerto kraujo Stefanas lengvai juos apsvaigino. Ėjo nuo vieno prie kito, godžiai siurbdamas ir mesdamas šalin. Tarsi būtų atidarinėjęs alaus butelių kamštelius.

Kai dorojo paskutinį, pastebėjo kampe susigūžusią Karoliną.

Krauju varvančiomis lūpomis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Žalios akys, paprastai primerktos, baltavo kaip išgąsdinto arklio. Iš blyškiais brūkšneliais virtusių lūpų sklido begarsiai maldavimai.