L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Bonė žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį ir atsigręžė.

– Tavo karieta.

Elena pasižiūrėjo. Du balti žirgai traukė gatve dailų vežimaitį. Jo ratai buvo perpinti krepinu, sėdynės papuoštos paparčiais, o užrašas ant didžiulės vėliavos šone skelbė: Fels Čerčo Dvasia.

Elena vos spėjo perduoti paskutinę žinią.

– Stebėkit ją, – paliepė ji. – Ir jei bent akimirką liks viena… – Ir nuvažiavo.

Bet per visą ilgą, klaikų rytą Karolina nė sykio neliko viena. Ją supo minios žiūrovų.

Elenai paradas buvo tikra kankynė. Ji sėdėjo vežimaityje prie mero ir jo žmonos, mėgindama šypsotis ir atrodyti linksma. Bet širdį spaudė baimė.

Kažkur priekyje, tarp žygiuojančio orkestro, išmuštruotų būrių ir kabrioletų buvo Karolina. Elena užmiršo pasidomėti, kurioje ji karietoje. Galbūt pirmojoje mokyklos; joje daug jaunesnių kostiumuotų vaikų.

Nesvarbu. Kad ir kur būtų Karolina, ją mato pusė miesto.

Paskui gimnazijos valgykloje buvo priešpiečiaujama. Elenai teko sėdėti su meru Doliu ir jo žmona. Karolina valgė prie gretimo stalo; Elena matė kaštoninį žvilgantį jos viršugalvį. Šalia sėdėjo Taileris Smolvudas ir kartais savininkiškai pasilenkdavo prie Karolinos.

Elena iš savo vietos aiškiai matė nedidelę dramą įpusėjus priešpiečiams. Ji išvydo, kaip Stefanas iš pažiūros nerūpestingai prisiartino prie Karolinos stalo.

Užkalbino Karoliną. Elena spoksojo užmiršusi valgį. Bežiūrint širdis nusirito į kulnus. Karolina atsilošė, trumpai atsakė Stefanui ir nusisuko. O Taileris nerangiai atsistojo ir rausdamas ėmė piktai mosikuoti. Atsisėdo, kai Stefanas pasitraukė.

Išeidamas Stefanas pažvelgė į Eleną ir akimirką jų žvilgsniai susitiko.

Jis irgi nieko negali padaryti. Net jei Galios sugrįžo, Taileris neprileis jo prie Karolinos. Elenai taip suspaudė krūtinę, kad vos galėjo kvėpuoti.

Paskui ji sėdėjo apimta sielvarto ir nevilties, kol kažkas kumštelėjo ir pranešė, kad laikas į užkulisius. Ji bemaž abejingai išklausė mero Dolio sveikinimo kalbą. Jis šnekėjo apie neseniai Fels Čerčui tekusius „išmėginimus“ ir apie bendruomenės dvasią, kuri palaikė gyventojus pastaraisiais mėnesiais. Po to buvo teikiami apdovanojimai už mokslą, sportą ir tarnystę bendruomenei. Metas buvo pakviestas atsiimti Geriausio metų sportininko premijos, ir Elena sutiko smalsų jo žvilgsnį.

Tada tęsėsi paradas. Pradinukai kikeno ir griuvinėjo, o vaidindami scenas iš Fels Čerčo įkūrimo ir Pilietinio karo vis užmiršdavo savo vietas. Elena žiūrėjo į juos tuščiomis akimis. Nuo vakar vakaro jautėsi kiek apsvaigusi ir nusilpusi, o dabar atrodė, kad tuoj paguldys gripas. Galva, paprastai pilna planų ir skaičiavimų, neveikė. Ji nesugebėjo mąstyti. Apėmė abejingumas.

Paradas baigėsi fejerverkais ir audringais plojimais. Nuo scenos nulipus paskutiniam sąjungininkų kareiviui, meras Dolis paprašė tylos.

– O dabar, – tarė jis, – mokiniai, dalyvausiantys uždarymo ceremonijoje, pareikškite pagarbą Nepriklausomybės Dvasiai, Ištikimybės Dvasiai ir Fels Čerčo Dvasiai!

Nugriaudėjo dar audringesni plojimai. Elena stovėjo šalia Džono Klifordo, gabaus abituriento, išrinkto Nepriklausomybės Dvasia. Jam iš kito šono stypsojo Karolina. Abejingai, bemaž apatiškai Elena pastebėjo, kad Karolina atrodo žaviai: iškėlusi galvą, spindinčiomis akimis, raustelėjusiais skruostais.

Pirmas turėjo pasisakyti Džonas. Pasitaisė akinius ir mikrofoną, ant pulto pasidėjo sunkią rudą knygą ir ėmė skaityti. Oficialiai abiturientai galėjo laisvai rinktis kūrinį; praktiškai beveik visi skaitydavo M. C. Maršą, vienintelį Fels Čerčo poetą.

Džonas skaitė, bet Karolina jį nustelbė. Šypsojosi žiūrovams, kedenosi plaukus, kilnojo ir meiliai glostė prie juosmens kabantį ridikiulį. Elena nejučia lyg užhipnotizuota spoksojo į jį, įsidėmėjo kiekvieną karoliuką.

Džonas nusilenkė ir grįžo prie Elenos. Karolina išpūtė krūtinę ir kaip modelis nutipeno prie pulto.

Šįkart plojimai sumišo su švilpesiu. Bet Karolina nesišypsojo; nutaisė atsakomybės slegiamo žmogaus miną. Išlaukė, kol valgykloje įsiviešpatavo tyla.

– Ketinau šiandien paskaityti M. C. Maršo eilėraštį, – tarė ji, paskui suklususiems žiūrovams pridūrė: – Bet apsigalvojau. Kam skaityti iš čia, – ji iškėlė devyniolikto amžiaus poezijos rinktinę, – jei yra kai kas… svarbesnio… sąsiuvinyje, kurį netyčia suradau?

Norėjai pasakyti, netyčia pavogei, pamanė Elena. Apžvelgė minią ir pamatė Stefaną. Jis stovėjo gale, iš šonų saugomas Bonės ir Mereditės. Tada Elena pastebėjo dar šį tą. Jiems už nugarų per porą metrų lūkuriavo Taileris ir penki bernai. Vyresni, ne mokiniai, iš pažiūros kieti.

Eik, sutikusi Stefano žvilgsnį mintyse patarė Elena. Valios pastangomis mėgino perduoti jam žinią. Stefanai, eik; būk geras, išeik, kol nieko nenutiko. Tuoj pat .

Stefanas vos vos papurtė galvą.

Karolina lyg nekantraudama įkišo ranką į krepšelį.

– Aš paskaitysiu apie šiandieninį Fels Čerčą, o ne apie tokį, koks buvo prieš du šimtus metų, – kalbėjo ji, apimta džiaugsmingos karštligės. – Tai svarbu dabar, nes rašoma apie tą, kas gyvena mūsų mieste. Tiesą sakant, jis dabar yra šioje salėje.

Turbūt Taileris parašė jai kalbą, nusprendė Elena. Praėjusį mėnesį sporto salėje jis pasirodė esąs gabus tokiems dalykams. Ak, Stefanai, ak, Stefanai, man taip baisu… Mintys padrikai sukosi galvoje…

– Manau, išgirdę suprasit, ką turiu omenyje, – Karolina staigiu judesiu ištraukė sąsiuvinį velvetiniais viršeliais ir dramatiškai iškėlė. – Turbūt jis paaiškins daugelį pastarojo meto įvykių Fels Čerče.

Tankiai, negiliai alsuodama ji įbedė žvilgsnį į sąsiuvinį. Karolinai išėmus dienoraštį, Elena vos nenualpo. Akyse mirgėjo šviesūs taškeliai. Svaigulys stiprėjo, atrodė, jis tuoj įveiks Eleną, bet tada mergina šį tą pastebėjo.

Tikriausiai apgauna akys. Ko gero, scenos šviesos ir fejerverkai sutrikdė regėjimą. Ji iš tikrųjų vos nealpo, taigi nenuostabu, kad prastai mato.

Sąsiuvinis Karolinos rankose atrodė žalias, o ne mėlynas.

Turbūt kraustausi iš proto… gal tai sapnas… o gal šviesos efektai. Bet pažiūrėkit į Karolinos veidą!

Karolina išsižiojusi dėbsojo į sąsiuvinį. Regis, visiškai užmiršo žiūrovus. Vartė dienoraštį, apžiūrinėjo iš visų pusių. Skubiai įkišo ranką į ridikiulį, lyg tikėdamasi rasti dar kai ką. Tada paklaikusiu žvilgsniu, tarsi ko ieškodama, apžiūrėjo sceną.

Nekantraujantys žiūrovai ėmė murmėti. Meras Dolis ir mokyklos direktorius suspaudę lūpas ir suraukę antakius susižvelgė.

Nieko neradusi ant grindų Karolina vėl įsispitrijo į sąsiuvinį, lyg į skorpioną. Staiga atvertė, pažvelgė į vidų; regis, dar vylėsi, kad pasikeitė tik viršelis, o viduje liko Elenos žodžiai.

Tada lėtai pakėlė akis nuo sąsiuvinio ir apžvelgė sausakimšą valgyklą.

Vėl stojo tyla, visų akys įsmigo į merginą blyškiai žalia suknele. Kažką neaiškiai burbtelėjusi Karolina apsisuko ir nurūko nuo scenos. Eidama pro šalį įniršusi sudavė Elenai.

Grakščiai, tarytum sklęsdama, Elena pasilenkė ir pakėlė daiktą, kuriuo jai trenkė Karolina.

Karolinos dienoraštį.

Žmonės Elenai už nugaros subruzdo, puolė vytis Karolinos, o priekyje pratrūko komentuoti, ginčytis, aptarinėti. Elena akimis surado Stefaną. Atrodė, ir jį užlieja džiaugsmas. Bet žvilgsnis buvo suglumęs kaip ir Elenos. Kaip ir Bonės su Meredite. Žvelgdama į Stefaną Elena juto dėkingumą ir laimę, bet labiausiai pagarbą.