L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Teta Džudita dar pasigailės. Ir Robertas supras, kaip klydo. Bet Elena niekada jiems neatleis. Niekada.

Jai pačiai nieko nereikia. Mažų mažiausiai pasiges tos kvailos mokyklos, kur per vieną dieną iš žvaigždės galima virsti raupsuotąja vien dėl to, kad myli ne tą žmogų. Jai nereikia jokios šeimos, jokių draugų…

Sulėtinusi greitį prieš posūkį į vingiuotą pensiono keliuką, Elena pajuto, kad ir mintys sulėtėjo.

Na… ne ant visų draugų ji pyksta. Bonė su Meredite nepadarė nieko blogo. Ir Metas. Metas visai nieko. Tiesą sakant, gal jis pats ir nereikalingas, bet jo automobilis tikrai pravertė.

Netikėtai Elenai iš gerklės prasiveržė juokas. Vargšas Metas. Visi nuolat skolinasi jo plerpiantį dinozaurą. Turbūt jis mano, kad jiedu su Stefanu – patrakėliai.

Juokiantis vėl ištryško ašaros, Elena jas šluostėsi ir purtė galvą. O Dieve, kaip viskas pasisuko. Na, ir dienelė. Užuot džiūgavusi, kad jie nugalėjo Karoliną, ji verkia vienui viena Meto automobilyje.

Vis dėlto Karolina velniškai apsikvailino. Elena net tirtėjo nuo beveik isteriško juoko. O, koks buvo jos veidas. Galėjo kas nors ir nufilmuoti.

Nustojusi kūkčioti ir kikenti, Elena pasijuto išvargusi. Parimo ant vairo, stengdamasi nieko negalvoti, paskui išlipo iš automobilio.

Nueis ir palauks Stefano, tada abu sugrįš ir atsiprašys namiškių. Prisidirbau, vangiai pamanė Elena. Vargšė teta Džudita. Elena aprėkė ją girdint pusei miesto.

Ir ko ji šitaip susinervino? Vis dėlto, pamačiusi, kad pensiono durys užrakintos ir paskambinus niekas neatidaro, ji vėl apniuko.

Nuostabu, pamanė ji, kai vėl ėmė perštėti akis. Ponia Flauers irgi išėjo švęsti Įkūrėjo dienos. Elenai beliko kiūtoti automobilyje arba stypsoti vėtroje…

Tik dabar ji pastebėjo, koks oras, ir sunerimusi apsižvalgė. Jau rytą buvo debesuota ir žvarbu, bet dabar palei žemę driekėsi rūkas, tarytum iškvėptas aplink plytinčių laukų. Debesys ne šiaip plaukė, o tiesiog sukosi. Vėjas stiprėjo.

Jis aimanavo ąžuolų šakose, plėšė paskutinius lapus ir bloškė gūsiais. Ūžė vis stipriau, veikiau staugė, nei aimanavo.

Neramino dar šis tas. Ne vėjas, bet pats oras. Slėgio, grėsmės, neįsivaizduojamos jėgos pojūtis. Jis telkėsi, artėjo, stiprėjo.

Elena atsigręžė į ąžuolus.

Už namo augo nedidelis ąžuolynas, pereinantis į girią. Dar toliau tekėjo upė ir buvo kapinės.

Kažkas… ten yra. Kažkoks… baisus blogis.

– Ne, – sukuždėjo Elena. Ji nematė, bet juto – tarsi virš jos būtų dunksojęs milžiniškas pavidalas, temdantis dangų. Ji jautė blogį, neapykantą ir žvėrišką pyktį.

Kraujo troškimą. Stefanas vartojo šį žodį, bet Elena jo nesuprato. Dabar ji pajuto šį kraujo troškimą… jos kraujo.

– Ne!

Blogis augo ir stiprėjo. Elenai atrodė, kad skleidžiasi ir nusitęsia iki horizonto didžiuliai sparnai. Nesuvokiama Galia nori ją pražudyti…

– Ne! – Elena pasileido prie automobilio, bet toji jėga ją griūte užgriuvo. Mergina grabaliojo durų rankenos, karštligiškai ieškojo raktelių. Vėjas kaukė, staugė, rovė nuo galvos plaukus. Aštrūs ledukai kapojo akis, akino, bet galop raktelis pasisuko, ir Elena atplėšė duris.

Ji saugi! Užtrenkė dureles ir kumščiu užspaudė užraktą. Tada pasilenkė per sėdynę patikrinti užrakto kitoje pusėje.

Lauke vėjas riaumojo tūkstančiais balsų. Automobilis ėmė siūbuoti.

– Baik! Deimonai, baik! – Plonas jos balselis paskendo garsų kakofonijoje. Elena uždėjo rankas ant prietaisų skydelio, lyg norėdama suvaldyti automobilį, bet šis dar smarkiau lingavo daužomas ledukų.

Tada ji kai ką išvydo. Galinis langas užtemo, bet ji įžiūrėjo neryškų siluetą, panašų į didžiulį paukštį iš rūko ar sniego. Aiškiai buvo matyti tik milžiniški plasnojantys sparnai… Tas paukštis norėjo jos.

Kišk raktelį į degimo spyną. Pasuk! Dabar važiuok! Galva davė jai nurodymus. Senutis fordas sugargė, o padangos sužviegė garsiau nei vėjas. Pavidalas sekė iš paskos ir vis artėjo.

Važiuok į miestą, važiuok pas Stefaną! Važiuok! Važiuok! Bet birbiant Senuoju keliu ir pasukus į kairę dangų nutvieskė žaibas.

Jei Elena nebūtų ėmusi slysti ir spustelėjusi stabdžių, medis būtų užvirtęs tiesiai ant jos. Smarkus smūgis supurtė automobilį lyg žemės drebėjimas – medis nugriuvo vos už kelių centimetrų nuo priekinio dešinio buferio kampo. Šakos susipynė raizgalynėn, o kamienas užkirto kelią į miestą.

Elena papuolė į spąstus. Vienintelis kelias namo užtvertas. Ji viena, o nuo šios siaubingos Galios niekaip nepaspruks…

Galia. Štai kas; tai raktas. „Kuo stipresnės Galios, tuo labiau saisto tam tikri apribojimai.“

Tekantis vanduo!

Pavažiavusi atbula Elena apsigręžė ir spustelėjo greičio pedalą. Baltas pavidalas puolė ją, bet nepataikė per kelis centimetrus, o Elena nurūko Senuoju keliu į patį vėtros sūkurį.

Pavidalas vis dar sekė įkandin. Dabar Elenos galvoje sukosi tik viena mintis. Ji turi pervažiuoti tekantį vandenį, kad padaras atstotų.

Vėl blykstelėjo žaibas, ji pamatė virstant kitus medžius, bet apvažiavo. Jau netoli. Kairėje pro pūgą matė tviskant upę. Tada išvydo tiltą.

Jai pavyko! Vėjo gūsis drėbė į langą šlapią sniegą, bet įjungusi valytuvą Elena trumpai vėl pamatė tiltą. Posūkis turi būti kažkur čia.

Automobilis pasviro ir čiūžtelėjo mediniu grindiniu. Elena pajuto, kaip slysta ratai ir automobilis darosi nevaldomas. Apimta nevilties pamėgino stabdyti, bet nieko nematė, o vietos buvo maža…

Trenkėsi į turėklus, papuvęs pėsčiųjų tilto medis neatlaikė automobilio svorio. Ji krito, sukosi, supyko širdis, automobilis tėškėsi į vandenį.

Elena išgirdo klyksmus, bet jie atrodė tolimi. Vanduo aplinkui kilo, teliko triukšmas, sąmyšis ir skausmas. Medgalis išdaužė stiklą, paskui išdužo ir kitas. Eleną sėmė tamsus vanduo, o stiklai raižė kaip ledukai. Ji skendo. Akys aptemo, nepajėgė išsikapanoti.

Duso. Pasiklydo šiame pragariškame chaose, nebeliko oro. Trūksta oro. Reikia iš čia nešdintis…

– Stefanai, padėk! – suklykė Elena.

Bet neišleido nė garso. Į plaučius plūstelėjo ledinis vanduo, užliejo ją. Elena daužėsi, blaškėsi lyg paklaikusi, kol galiausiai pasidavė.

Stojo tyla.

Bonė su Meredite nekantraudamos apieškojo mokyklos teritoriją. Matė čia einant Stefaną, sekamą Tailerio ir jo naujų bičiulių. Merginos nudrožė jiems įkandin, bet tada kilo visa ta sumaištis dėl Elenos. Paskui Metas joms pranešė, kad Elena išvažiavo. Tad jos leidosi ieškoti Stefano, bet neberado. Aplink nebuvo jokių pastatų, tik vienišas vagonėlis.

– Ir dar audra artinasi! – tarė Mereditė. – Paklausyk, kaip stūgauja vėjas! Man atrodo, tuoj lis.

– Arba snigs! – nusipurtė Bonė. – Kurgi jie prapuolė ?

– Man vis vien; aš tik noriu po stogu. Na štai, prasideda! – aiktelėjo Mereditė, kai per veidą kirto ledinis lietus, ir abi su Bone nulėkė į artimiausią užuoglaudą – vagonėlį.

Ten jos surado Stefaną. Durys buvo praviros, pažvelgusi vidun Bonė atšoko.

– Šlykšti Tailerio gauja! – sušnypštė ji. – Tik pažiūrėk!

Viduje sėdėjo Stefanas, o nuo durų pusės jį pusračiu supo vaikinai. Kampe tupėjo Karolina.

– Jis turi būti pas jį! Kažkaip jį paėmė; žinau, kad jis tai padarė! – šūkavo ji.

– Ką paėmė? – garsiai paklausė Mereditė. Visi atsigręžė į ją.

Išvydus merginas tarpdury Karolinos veidas persikreipė, o Taileris suniurzgėjo: