L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Tai stebuklas. Jau praradę viltį jie vis dėlto buvo išgelbėti.

Paskui jos žvilgsnis užkliuvo už dar vienos tamsios galvos minioje.

Deimonas stovėjo atsirėmęs į šiaurinę sieną. Lūpose žaidė kreiva šypsenėlė, jis drąsiai sutiko Elenos žvilgsnį.

Meras Dolis ragino Eleną žengti į priekį, tildė ir mėgino nuraminti minią. Bergždžiai. Elena monotoniškai perskaitė tekstą žiūrovams, kurie nėmaž nekreipė į ją dėmesio. Jos mintys irgi klaidžiojo kitur; nė pati nesuprato, ką skaito. Vis žvilgčiojo į Deimoną.

Baigus pasigirdo pavieniai, padriki plojimai ir meras paskelbė kitus popietės renginius. Elena galėjo eiti kur panorėjusi.

Ji nukėblino nuo scenos nesuvokdama, kur eina, bet kojos pačios nešė prie šiaurinės sienos. Tamsi Deimono galva pradingo už šoninių durų, ir ji nusekė įkandin.

Išėjus iš spūsties kieme buvo maloniai vėsu, dangumi plaukė sidabriniai debesys. Deimonas jos laukė.

Elena sulėtino žingsnį, bet nesustojo. Prisiartino per metrą ir įbedė į Deimoną tiriamą žvilgsnį.

Galop paklausė:

– Kodėl?

– Maniau, tau bus įdomiau kaip. – Jis reikšmingai patapšnojo per striukę. – Šįryt buvau pakviestas kavos, nes aną savaitę užmezgiau pažintį.

– Bet kodėl ?

Jis gūžtelėjo pečiais, ir akimirką dailiuose jo bruožuose lyg ir šmėkštelėjo baimė. Elenai pasirodė, kad jis nė pats nenutuokia, kodėl – arba nenori prisipažinti.

– Turiu savų sumetimų, – nusivaipė.

– Nemanau. – Elena pajuto tokią stiprią trauką, kad nusigando. – Nemanau, kad apskritai yra kokia nors priežastis.

Tamsios akys pavojingai blykstelėjo.

– Elena, nespausk manęs.

Deimonas priėjo dar arčiau, beveik prisilietė, ir pažvelgė jai į akis.

– Man atrodo, – tarė ji, – tave reikia paspausti.

Deimono veidas buvo vos už kelių centimetrų, bet Elena taip ir nesužinojo, kas būtų įvykę, nes išgirdo balsą.

– Vis dėlto atvykot ! Taip džiaugiuosi!

Tai buvo teta Džudita. Elena pasijuto lyg nublokšta iš vieno pasaulio į kitą. Apkvaitusi sumirksėjo, žengė atbula ir iškvėpė orą, kurį nejučia buvo sulaikiusi.

– Taigi išgirdot, kaip Elena skaito, – džiugiai čiauškėjo teta. – Elena, puikiai pasirodei, tik nesupratau, kas atsitiko Karolinai. Šio miesto merginos pastaruoju metu kaip nesavos.

– Nervai, – rimtu veidu pareiškė Deimonas.

Eleną suėmė juokas, paskui susierzinimas. Jautėsi dėkinga Deimonui, kad juos išgelbėjo, bet juk jis ir užvirė visą velniavą. Deimonas padarė nusikaltimus, kuriais Karolina norėjo apkaltinti Stefaną.

– O kur Stefanas? – sunerimo Elena. Kieme ji matė tik Bonę su Meredite.

Tetos Džuditos veide atsispindėjo nepritarimas.

– Nemačiau jo, – tarstelėjo. Tada meiliai nusišypsojo. – Turiu sumanymą. Deimonai, gal užsuktum pas mus vakarienės? O po to galbūt judu su Elena…

– Baik! – Elena sušuko Deimonui. Šis žvelgė mandagiai susidomėjęs.

– Ką? – nusistebėjo teta Džudita.

– Baik! – pakartojo Elena. – Pats žinai ką. Tuoj pat!

15

– Elena, kokia tu šiurkšti! – Teta supykdavo retai, bet dabar įsiuto. – Esi per didelė šitaip elgtis.

– Aš ne šiurkšti! Tu nesupranti…

– Puikiausiai suprantu. Elgiesi taip pat, kaip tada, kai Deimonas buvo atėjęs vakarienės. Ar nemanai, kad svečias nusipelno didesnės pagarbos?

Eleną apėmė neviltis.

– Net nežinai, ką šneki, – atkirto. To jai buvo per daug. Iš tetos Džuditos lūpų išgirsti Deimono žodžius… buvo nepakeliama.

– Elena! – tetos skruostus išmušė raudonos dėmės. – Aš pasibaisėjusi tavim! Ar bereikia pridurti, kad taip vaikiškai elgiesi nuo tada, kai ėmei susitikinėti su tuo vaikinu.

– Ak, „su tuo vaikinu“. – Elena dėbtelėjo į Deimoną.

– Taip, su tuo vaikinu! – patvirtino teta Džudita. – Pametusi dėl jo galvą tapai visai kitu žmogum. Nepareiginga, paslaptinga – ir įžūli! Jis nuo pat pradžių darė tau blogą įtaką, ir aš to nebepakęsiu.

– Nejaugi?

Elenai atrodė, kad ji vienu metu kalbasi ir su Deimonu, ir su teta. Jos akys lakstė nuo vieno prie kito. Veržėsi jausmai, kuriuos buvo užgniaužusi pastarosiomis dienomis, savaitėmis ir netgi mėnesiais nuo tada, kai jos gyvenime atsirado Stefanas. Tokios didžiulės potvynio bangos ji nebegalėjo valdyti.

Elena suvirpėjo.

– Ką gi, gaila, nes tau teks tai pakęsti. Aš niekada neatsižadėsiu Stefano. Ir jau tikrai ne dėl tavęs ! – Šie žodžiai buvo skirti Deimonui, bet teta žioptelėjo.

– Gana! – nukirto Robertas. Jis atėjo su Margarita, jo veidas niaukėsi. – Panele, jei tas vaikinas tave skatina šitaip šnekėtis su teta…

– Jis ne „tas vaikinas“! – Elena atsitraukė dar žingsnį, kad matytų juos visus. Atsidūrė visų kieme esančiųjų dėmesio centre. Bet jai tai nerūpėjo. Ji labai ilgai tramdė jausmus, gniaužė nerimą, baimę ir pyktį. Nerimą dėl Stefano, Deimono baimę, mokykloje patirtą gėdą ir pažeminimą – viską laikė giliai širdyje. Bet dabar jausmai išsiliejo. Išsiveržė vienu metu kaip neįtikėtinai smarkus pliūpsnis. Dabar jai svarbiausia buvo įskaudinti aplinkinius, parodyti jiems.

– Jis ne „tas vaikinas“, – šaltu kaip ledas balsu pakartojo ji. – Jis Stefanas, ir jis vienintelis man svarbus. Beje, mes susižadėjom.

– Nebūk juokinga! – sugriaudėjo Robertas.

Tai buvo paskutinis lašas.

– Ar tai juokinga? – Elena atkišo ranką su žiedu. – Mes ketiname tuoktis!

– Tu netekėsi… – prabilo Robertas.

Visi įniršo. Deimonas stvėrė Elenos ranką, pažvelgė į žiedą, ūmai nusigręžė ir nužingsniavo vos tvardydamas įtūžį. Robertas kunkuliavo pykčiu. Teta Džudita puolė bartis.

– Elena, griežtai draudžiu tau…

– Tu man ne mama! – suriko Elena. Iš akių tryško ašaros. Jai reikėjo pabėgti, pabūti vienai arba su mylimais žmonėmis. – Jei Stefanas ieškos, pasakykit, kad aš pensione! – tėškė ji ir ėmė skintis kelią per minią.

Šiek tiek būgštavo, kad Bonė su Meredite seks iš paskos, ir apsidžiaugė, kad jos pasiliko. Stovėjimo aikštelė buvo pilna automobilių, bet žmonių beveik nesimatė. Dauguma šeimų laukė popietės renginių. Netoliese stovėjo apdaužytas fordas sedanas, ir pažįstama žmogysta rakino dureles.

– Metai! Išvažiuoji?

Ji nedelsdama apsisprendė. Buvo per šalta eiti šitokį kelią iki pensiono.

– Ką? Ne, turiu padėti treneriui Limanui nunešti stalus. Tik norėjau pasidėti šitą. – Jis švystelėjo ant priekinės sėdynės geriausio sportininko pažymėjimą. – Ei, ar tau viskas gerai? – Išvydęs Elenos veidą, Metas išplėtė akis.

– Taip… ne. Noriu iš čia ištrūkti. Klausyk, gal galėčiau paimti tavo automobilį? Tik trumpam?

– Na… žinoma, bet… gal geriau tave parvežti? Einu, pasakysiu treneriui Limanui.

– Ne! Aš norėčiau pabūti viena… Tik būk geras, neklausinėk. – Ji bemaž išplėšė raktelius jam iš rankos. – Netrukus grąžinsiu, pažadu. Arba Stefanas parvairuos. Jei sutiksi Stefaną, pasakyk, kad aš pensione. Ačiū.

Nekreipdama dėmesio į Meto prieštaravimus Elena užtrenkė dureles, užvedė variklį ir išvažiavo džergžtelėjusi pavara, nes nebuvo pratusi prie svirtelės. Paliko draugą spoksantį įkandin.

Važiavo nematydama ir negirdėdama nieko aplink, raudojo, pagauta jausmų viesulo. Jiedu su Stefanu pabėgs… Paspruks iš namų… Parodys visiems. Daugiau ji nė kojos nekels į Fels Čerčą.