L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Tada ir paimsim dienoraštį.

Planas pavyks, nes per visą šventę vilkėsime ano meto drabužius. Ponia Grimesbi, bibliotekininkė, padės mums prieš paradą persirengti XIX amžiaus drabužiais, ir mes negalėsime vilkėti nei nešiotis šiuolaikinių daiktų. Jokių rankinių, jokių kuprinių. Jokių dienoraščių! Karolina turės jį kur nors pasidėti.

Mes paeiliui ją seksim. Bonė lauks prie durų ir žiūrės, ką Karolina pasiima iš namų. Aš stebėsiu, kai persirengs pas ponią Grimesbi. Paskui, vykstant paradui, Stefanas su Meredite įsilauš į namus – arba į Forbesų automobilį, jei dienoraštis bus ten – ir atliks savo darbą.

Tikiu, mums pavyks. Negaliu apsakyti, kaip man palengvėjo. Taip gera, kad pasidalijau šiuo rūpesčiu su Stefanu. Išmokau pamoką; daugiau niekada nieko nuo jo neslėpsiu.

Šiandien mūviu žiedą. Jei ponia Grimesbi pasiteiraus, pasakysiu, kad jis dar senesnis nei XIX amžiaus, iš Renesanso laikų Italijos. Norėčiau išvysti jos veidą, kai tai išgirs.

Dabar verčiau pamėginsiu numigti. Gal nieko nesapnuosiu.

14

Bonė, laukdama prie aukšto Viktorijos stiliaus pastato, drebėjo. Rytas išaušo žvarbus, ir nors buvo jau beveik aštunta, saulė taip ir nepasirodė. Dangumi plaukė tiršti pilki ir balti debesys, tad tvyrojo šiurpi prieblanda.

Ji trepsėjo ir trynė rankas, kai atsivėrė Forbesų durys. Pasislėpusi už krūmų, Bonė stebėjo, kaip šeima sėda į automobilį. Ponas Forbesas nešėsi tik kamerą. Ponia Forbes turėjo rankinę ir sulankstomą kėdutę. Danielis Forbesas, jaunesnis Karolinos brolis, irgi nešėsi kėdutę. O Karolina…

Bonė pasilenkė ir patenkinta atsiduso. Karolina mūvėjo džinsus, vilkėjo storą megztinį ir nešėsi baltą virvele užrišamą rankinę. Ne itin didelę, bet mažas dienoraštis būtų tilpęs.

Net sukaitusi iš džiaugsmo Bonė luktelėjo, kol automobilis nuvažiavo. Tada patraukė prie Strazdų gatvės ir Hotorno kelio kampo.

– Teta Džudita, štai ji. Prie kampo.

Automobilis sustojo ir ant galinės sėdynės prie Elenos šmurkštelėjo Bonė.

– Ji turi baltą užrišamą rankinę, – sumurmėjo Elenai į ausį.

Apimta džiugaus jaudulio Elena spustelėjo Bonei ranką.

– Puiku, – sušnabždėjo. – Dabar pažiūrėsim, ar atsineš ją pas ponią Grimesbi. Jei ne, pasakysi Mereditei, kad paliko automobilyje.

Bonė pritariamai linktelėjo ir paspaudė Elenai ranką.

Pas ponią Grimesbi jos atvyko pačiu laiku – kaip tik spėjo pamatyti Karoliną, einančią į vidų su balta rankine ant peties. Dabar Elenos eilė žiūrėti, kur Karolina ją pasidės.

– Ponia Gilbert, aš irgi čia išlipsiu, – tarė Bonė Elenai iššokus iš automobilio. Ji su Meredite lūkuriuos lauke, kol Elena praneš, kur rankinė. Svarbiausia, kad Karolina nieko neįtartų.

Eleną įleido Fels Čerčo bibliotekininkė ponia Grimesbi. Jos pačios namai priminė biblioteką; visur stovėjo knygų lentynos, ant žemės irgi buvo prikrauta knygų. Be to, ji rinko senovinius Fels Čerčo daiktus, taip pat ir drabužius, kurie išliko nuo pirmųjų miesto dienų.

Dabar namuose skambėjo jauni balsai, o kambariuose knibždėjo daugiau ar mažiau apsirengę moksleiviai. Ponia Grimesbi visada ruošdavo drabužius eisenai. Elena jau rengėsi paprašyti, kad ją įleistų į tą patį kambarį, kur nuėjo Karolina, bet neprireikė. Ponia Grimesbi pati lydėjo ją tenai.

Karolina, nusirengusi iki madingų apatinių, atsainiai dirstelėjo į Eleną, bet Elena jos žvilgsnyje pastebėjo piktdžiugą. Žvilgtelėjo į drabužių ryšelį, kurį ponia Grimesbi pakėlė nuo lovos.

– Elena, štai tau. Vieni dailiausių išlikusių – ir viskas autentiška, netgi kaspinai. Manoma, ši suknelė priklausė Honorijai Fel.

– Ji nuostabi, – pagyrė Elena, poniai Grimesbi išlanksčius ploną baltą audinį. – Kokia čia medžiaga?

– Moravijos muslinas ir šilkinis gazas. Šiandien šaltoka, tad ant viršaus galėsi apsivilkti šį aksominį švarkelį. – Bibliotekininkė parodė į pilkšvai rausvą drabužį ant kėdės atlošo.

Elena vogčia dirstelėjo į besirengiančią Karoliną. Taip, štai ta rankinė prie Karolinos kojų. Svarstė, ar jos nepagriebus, bet ponia Grimesbi vis dar mindžikavo kambaryje.

Muslino suknelė buvo labai paprasta, laisvai krintanti medžiaga po krūtine sujuosta šviesiai rausvu kaspinu. Kiek papūstos iki alkūnių rankovės surištos tos pačios spalvos kaspinais. Devyniolikto amžiaus pradžioje mada buvo ganėtinai laisva, ir tie patys drabužiai puikiai galėjo tikti dvidešimto amžiaus merginai – jei tik ši buvo liekna. Kai ponia Grimesbi nuvedė Eleną prie veidrodžio, ši nusišypsojo.

– Ar ji tikrai buvo Honorijos Fel? – paklausė ji, prisiminusi marmurinį tos ponios atvaizdą ant kapo sugriuvusioje bažnyčioje.

– Taip kalbama, – atsakė ponia Grimesbi. – Ji tokią suknelę mini savo dienoraštyje, tad galime beveik neabejoti.

– Ji rašė dienoraštį? – apstulbo Elena.

– Taip. Laikau jį dėžėje, svetainėje; prieš išeinant parodysiu. Dabar švarkelis – ak, kas gi čia?

Elenai paėmus švarkelį, ant žemės nupleveno violetinė skiautė.

Mergina apmirė. Čiupo lapelį poniai Grimesbi nespėjus pasilenkti ir perskaitė.

Viena eilutė. Prisiminė, kaip ją įrašė dienoraštyje rugsėjo 4, pirmą mokslo metų dieną. Tačiau įrašiusi išbraukė. Lapelyje ryškiai juodavo žodžiai:

Šiandien turi įvykti baisus dalykas.

Elena vos susilaikė neatsigręžusi ir nepakišusi lapelio Karolinai po nosim. Bet taip tik viską sugadintų. Ji prisivertė ramiai suglamžyti popierėlį ir įmetė į šiukšlinę.

– Čia tik šiukšlė, – tarė ir įsitempusi atsigręžė į ponią Grimesbi. Karolina nieko nesakė, bet Elena juto į nugarą įsmeigtą pergalingą žalių akių žvilgsnį.

Na palauk, pamanė ji. Palauk, kol atgausiu dienoraštį. Aš jį sudeginsiu, o paskui mudvi pasišnekėsim.

Poniai Grimesbi Elena pasakė:

– Aš pasirengus.

– Aš irgi, – kukliai tarė Karolina.

Elena šaltai dirstelėjo į buvusią draugę. Blyškiai žalsva Karolinos suknelė, papuošta ilgais žaliais ir baltais kaspinais, nė iš tolo nebuvo tokia graži kaip jos.

– Puiku. Jūs, merginos, eikit ir laukit, kol būsit pakviestos. Ei, Karolina, neužmiršk rankinės.

– Neužmiršiu, – nusišypsojo Karolina ir pakėlė nuo žemės užrišamą krepšelį.

Laimė, ji negalėjo matyti Elenos veido. Ši priblokšta spoksojo, kaip Karolina rišasi prie juosmens krepšelį.

Jos nuostaba neprasprūdo poniai Grimesbi pro akis.

– Tai ridikiulis, šiuolaikinės rankinės protėvis, – maloniai paaiškino moteris. – Damos juose laikydavo pirštines ir vėduokles. Karolina jį pasiėmė prieš kelias dienas, kad galėtų pataisyti nuirusius karoliukus. Labai sumanu.

– Tikrai, – lyg smaugiama išstenėjo Elena. Turėjo nešdintis iš čia, kol neėmė klykti, nepritvojo Karolinos ar nesprogo pati. – Man reikia kvėptelėti gryno oro, – tarė ji ir movė iš kambario.

Bonė su Meredite laukė Mereditės automobilyje. Einant pas jas Elenos širdis keistai dunksėjo. Ji pasilenkė prie lango.

– Karolina mus pergudravo, – sukuždėjo Elena. – Tas krepšys – jos kostiumo dalis, ir ji nešiosis jį visą dieną.

Bonė su Meredite įsistebeilijo į ją, paskui viena į kitą.

– Bet… ką dabar darysim? – paklausė Bonė.

– Neišmanau. – Galų gale Elena su siaubu tai suvokė. – Neišmanau!

– Mes galim ir toliau ją sekti. Gal pietaudama ar šiaip kur nusiims krepšį… – Mereditės balsas skambėjo dusliai. Jos abi žino tiesą, pamanė Elena, tiesą, kad viltis žlugo. Jos pralaimėjo.