L Smith - Kova. Vampyrės dienoraštis

Bonė stebeilijo į žvakės liepsną. Tuščiu veidu, išplėstomis akimis, kaip ir anksčiau, kai per ją prabildavo šis balsas. Dabar nereginčios akys nukrypo į Eleną.

– Tavo mirtis, – tarė balsas. – Elena, tavęs laukia mirtis. Ji…

Bonė, rodos, paspringo. Paskui sukniubo ant stalo, vos ne į savo lėkštę.

Akimirką visi buvo priblokšti, paskui sujudo. Robertas pašoko, suėmė Bonę už pečių ir pakėlė. Bonės oda buvo melsvai balta, akys užmerktos. Aplink tupinėjo Džudita, šluostė jai veidą drėgna servetėle. Deimonas žiūrėjo susimąstęs, prisimerkęs.

– Viskas gerai, – atsitiesęs su aiškiu palengvėjimu pasakė Robertas. – Turbūt ji tik nualpo. Gal koks isterijos priepuolis.

Bet Elena nekvėpavo, kol Bonė atsimerkė ir paklausė, ko visi į ją spokso.

Taip vakarienė ir baigėsi. Robertas pareikalavo, kad Bonė būtų tuoj pat parvežta namo, ir per visą tą sumaištį Elena ištaikė progą šnipštelėti Deimonui:

– Nešdinkis!

Jis kilstelėjo antakius.

– Ką?

– Sakiau, nešdinkis! Tuoj pat! Drožk. Antraip visiems pasakysiu, kad tu žudikas.

Deimonas priekaištingai pažvelgė.

– Ar nemanai, kad svečias nusipelno didesnės pagarbos? – paklausė, bet išvydęs Elenos išraišką gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.

– Ačiū, kad pakvietėte vakarienės, – garsiai padėkojo jis tetai Džuditai – ji nešė į automobilį antklodę. – Tikiuosi, kada nors atsilyginsiu tuo pačiu. – Elenai jis pridūrė: – Pasimatysim.

Kurgi ne, pamanė Elena, Robertui išvažiuojant su paniurusiu Metu ir apsnūdusia Bone. Džudita kalbėjosi telefonu su ponia Makalou.

– Ir aš nesuprantu, kas toms mergaitėms, – skundėsi ji. – Iš pradžių Vikė, dabar Bonė… ir Elena pastaruoju metu lyg nesava…

Tetai kalbantis, Margaritai ieškant Snieguolės, Elena žingsniavo pirmyn atgal.

Reikia paskambinti Stefanui. Nėra kitos išeities. Dėl Bonės ji nesijaudino; anksčiau ji greit atsipeikėdavo po tokių priepuolių. O Deimonas šiąnakt turės kitų rūpesčių ir nepuls Elenos draugių.

Jis ateis jos, ateis atlygio už padarytą „paslaugą“. Elena neabejojo, kad tai jis turėjo galvoje tardamas paskutinius žodžius. Vadinasi, ji turės viską iškloti Stefanui, kad šiąnakt jis būtų šalia ir ją apgintų.

Bet ką gi Stefanas padarys? Kad ir kaip ji maldavo ir įtikinėjo praėjusią savaitę, jis atsisakė gerti jos kraują. Tvirtino, kad Galios sugrįš ir taip, bet Elena žinojo, kad šiuo metu jis tebėra pažeidžiamas. Ar būdamas čia jis galėtų sutramdyti Deimoną?

Bonės namai nesaugūs. O Mereditė išvažiavusi. Niekas negali padėti, nėra kuo kliautis. Bet mintis, kad šiąnakt teks vienai laukti Deimono, buvo nepakeliama.

Ji išgirdo tetą Džuditą dedant ragelį. Kojos pačios nešė į virtuvę, o galvoje sukosi Stefano numeris. Elena stabtelėjo ir lėtai atsigręžė į svetainę.

Pažvelgė į grindis, į stoglangius ir įmantrų židinį su dailiais raižiniais. Šis kambarys buvo dalis senojo namo, beveik visiškai sudegusio per Pilietinį karą. Jos pačios miegamasis įrengtas tiesiai virš jo.

Elenai toptelėjo puikus sumanymas. Ji pažvelgė į lipdinius prie lubų, kur svetainė pereina į modernų valgomąjį. Lėkte nulėkė prie laiptų smarkiai tuksinčia širdimi.

– Džudita? – Teta stabtelėjo ant laiptų. – Pasakyk man kai ką. Ar Deimonas buvo įėjęs į svetainę?

– Ką? – Moteris nesusigaudydama sumirksėjo.

– Ar Robertas buvo nusivedęs Deimoną į svetainę? Prisimink, teta Džudita! Man svarbu žinoti.

– Kam? Ne, nemanau. Ne, nebuvo. Jie įėjo ir pasuko tiesiai į valgomąjį. Elena, kas po galais?.. – Elena netikėtai puolė jai į glėbį.

– Atleisk, teta. Aš tiesiog labai laiminga, – atsakė Elena.

Šypsodamasi ji grįžo prie laiptų.

– Na, džiaugiuosi, kad bent vienas yra laimingas po tokios vakarienės. Nors ir tas žavus vaikinas, Deimonas, regis, buvo patenkintas. Elena, man pasirodė, kad tu jam patinki, nors ir siaubingai elgeisi.

Elena atsigręžė.

– Na, ir kas?

– Galėtum suteikti jam progą. Tokį malonų jaunuolį mielai priimčiau savo namuose.

Elena išpūtė akis ir nurijo seilę tramdydama isterišką juoką. Teta siūlė Stefaną iškeisti į Deimoną… nes Deimonas nepavojingas. Toks jaunuolis patiktų kiekvienai tetai.

– Teta Džudita, – žiopčiodama išlemeno ji, bet paskui suprato, kad tai beprasmiška. Papurtė galvą, pasiduodama iškėlė rankas ir akimis nulydėjo aukštyn lipančią tetą.

Paprastai Elena miegodavo užsidariusi. Bet šiąnakt paliko duris atviras ir gulėdama spoksojo į tamsų koridorių. Kartais dirstelėdavo į šviečiančius laikrodžio ant naktinio staliuko skaičius.

Žinojo neužmigsianti. Slenkant minutėms ji bemaž panoro nugrimzti į sapną. Laikas judėjo kankinamai lėtai. Vienuolika valandų… pusė dvylikos… vidurnaktis. Pirma. Pusė antros. Dvi.

Po dviejų dešimt ji išgirdo garsą.

Tebegulėdama įsiklausė į tylų šnaresį apačioje. Žinojo, kad panorėjęs Deimonas suras, kaip įeiti. Jei pasiryžo, jo nesulaikys jokia spyna.

Galvoje suskambo muzika iš sapno, regėto tą naktį viešint pas Bonę. Graudžios, sidabrinės natos. Jos kėlė keistus jausmus. Lyg per sapną Elena pakilo ir atsistojo prie slenksčio.

Koridoriuje buvo tamsu, bet jos akys per ilgą laiką buvo apsipratusios su tamsa. Ji išvydo juodą siluetą, kopiantį laiptais aukštyn. Užlipus veide šmėkštelėjo nuožmi šypsena.

Elena nesišypsodama palaukė, kol jis priėjo arčiau ir sustojo priešais – juos teskyrė metras kietmedžio grindų. Name buvo visiškai tylu. Kitoje koridoriaus pusėje miegojo Margarita; gale ramiai sapnavo teta Džudita nenumanydama, kas dedasi už durų.

Deimonas tylėjo, tik žiūrėjo į Eleną, į jos ilgus baltus naktinius aukštu, nėriniuotu kaklu. Elena šiąnakt išsirinko pačius kukliausius naktinius; matyt, Deimonui jie pasirodė žavūs. Mergina prisivertė stovėti ramiai, tik lūpos išdžiūvo, o širdis dunksėjo. Laikas. Po minutės viskas paaiškės.

Ji atsitraukė, nekviesdama jo nei gestu, nei žodžiu, duris paliko atviras. Išvydo, kaip jo bedugnėse akyse plykstelėjo liepsna, stebėjo, kaip jis nekantriai žengia artyn. Ir sustoja.

Deimonas sustojo prie pat durų aiškiai sutrikęs. Vėl pamėgino žengti žingsnį, bet nepavyko. Kažkas, rodos, neleido įeiti. Nuostabą veide pakeitė sumišimas, o paskui pyktis.

Jis pakėlė galvą, apžiūrėjo durų sąramą, apmetė akimis lubas šiapus ir anapus slenksčio. Tik tada suprato, iššiepė dantis ir suurzgė.

Būdama saugi savo pusėje Elena tyliai nusijuokė. Pavyko.

– Mano kambarys ir svetainė apačioje – viskas, kas liko iš senojo namo, – paaiškino ji Deimonui. – Tai kitas būstas. Į jį tavęs nekvietė ir niekada nepakvies.

Deimono krūtinė kilnojosi iš pykčio, šnervės išsiplėtė, akys paklaiko. Nuo jo sklido juodos pykčio bangos. Iš įniršio jis gniaužė pirštus, atrodė, įtūžęs tuoj ims ardyti sienas.

Nuo džiaugsmo ir palengvėjimo Elena apsvaigo.

– O dabar drožk sau, – paliepė. – Čia tau nėra ką veikti.

Dar kurį laiką varstęs Eleną grėsmingu žvilgsniu, Deimonas nusigręžė. Bet ne į laiptus. Jis žengė prie Margaritos kambario durų.

Elena, nenutuokdama, ką daro, puolė į koridorių. Tarpdury sustojo ir sunkiai šniokštuodama įsitvėrė staktos.

Deimonas pasuko galvą ir žiauriai išsišiepė. Paspaudė durų rankeną. Jo akys, lyg skysto juodmedžio ežerai, liko įsmeigtos į Eleną.

– Tau rinktis, – tarė jis.

Elena jautėsi lyg sustingusi į ledą. Margarita dar kūdikis. Jis turbūt nerimtai. Joks pabaisa nenuskriaus keturmetės.