Райчел Мид - Vampyrų akademija

Natali patikėjo ir pakeitė temą. Lisa apdovanojo mane dėkingu žvilgsniu.

Daugiau nebesikišau į pokalbį. Apžvelgiau pažįstamus veidus mėgindama suprasti, kas su kuo draugauja, kaip susiskirstę populiarieji. Meisonas, sėdintis su grupele novicų, pagavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo. Šalia jo buvo įsitaisiusi grupelė kilmingų morojų, jie kvatojosi. Šiai grupei priklausė Aronas su savo šviesiaplauke lėle.

– Klausyk, Natali, – netikėtai ją pertraukiau. Bet ji arba nepastebėjo, arba neprieštaravo. – Kas ta naujoji Arono draugė?

– Ką? Mija Rinaldi. – Matydama mano nustebusį žvilgsnį Natali paklausė:

– Tu jos neprisimeni?

– O turėčiau? Ji buvo čia, kai pabėgom?

– Žinoma, – atsakė Natali. – Ji tik metais jaunesnė už mus.

Klausiamai žvilgtelėjau į Lisą, bet ji tik truktelėjo pečiais.

– Kodėl ji taip mūsų nekenčia? – pasiteiravau. – Mes jos nepažįstam.

– Nežinau, – atsakė Natali. – Gal pavydi Arono. Prieš judviem pabėgant ji su niekuo nesusitikinėjo. O paskui staiga tapo labai populiari. Ji nekilminga, bet pradėjusi susitikinėti su Aronu...

– Aišku, ačiū, – nutraukiau jos tiradą. – Tai ne taip jau ir svarbu.

Pro mūsų stalą kaip tik ėjo Džesis Zeklas. Ak, Džesis. Buvau jį ir pamiršusi. Man patiko flirtuoti su Meisonu ir kitais novicais, bet Džesis buvo visai kas kita. Su novicais flirtuodavau tik norėdama prasiblaškyti. Su Džesiu – tikėdamasi nusimesti drabužius. Jis buvo kilmingas morojus, ir toks karštas, kad privalėjo užsiklijuoti ženklą „Atsargiai – degu“. Džesis pagavo mano žvilgsnį ir šyptelėjo.

– Sveika sugrįžus, Rouz. Vis dar daužai širdis?

– Siūlaisi savanoriu?

Jis nusišypsojo dar plačiau.

– Gal kada susitikim ir išsiaiškinkim? Jei tik tave išleis iš bendrabučio.

Džesis nuėjo sau, o aš susižavėjusi žvelgiau jam įkandin. Natali su draugėm spoksojo į mane su pagarbia baime. Gal aš ir ne dievas kaip Dimitrijus, bet jų grupelėje mudvi su Lisa buvom dievaitės.

– Dieve mano! – sušuko viena mergina. Neprisiminiau jos vardo. – Juk tai Džesis!

– Taip, – atsakiau šypsodamasi. – Džesis.

– Jei tik atrodyčiau taip kaip tu, – atsiduso morojė.

Visų akys susmigo į mane. Tiesą sakant, buvau pusiau morojė, bet labiau panėšėjau į žmogų. Todėl pabėgus lengvai pavyko apsimesti vienu iš jų. Čia, tarp lieknų plokščiakrūčių morojų, aiškiai išsiskyriau puikia figūra, turėjau nuostabias krūtis ir klubus. Žinojau, kad esu graži, bet vaikinams morojams mano kūnas buvo daugiau nei gražus – jis buvo pavojingai seksualus. Dampyrės atrodė egzotiškai, visi vaikinai morojai svajojo jų paragauti.

Ironiška, kad akademijoje tokį pasisekimą turėjo dampyrės, nors lieknos morojės buvo tarsi nuo podiumo nužengusių manekenių kopijos. Daugumai modelių taip ir nepavykdavo pasiekti „idealaus“ lieknumo, tuo tarpu morojės galėjo tik pasvajoti apie apvalesnes formas. Antra vertus, visi nori to, ko negali turėti.

Per bendras popietines pamokas mudvi su Lisa sėdėjom kartu, bet pasišnekėti nepavyko. Kaip ji ir sakė, į mus krypo visų žvilgsniai. Nutariau, kad kuo daugiau bendrauju su kitais, tuo šilčiau jie į mus žiūri. Pamažu mokiniai prisiminė, kas mes tokios, ir naujiena apie mūsų pašėlusį nuotykį pasimiršo. Žinoma, sklandė daugybė gandų.

Turėčiau sakyti, kad mokiniai prisiminė mane. Kalbėjau tik aš. Lisa tik žvelgdavo tiesiai priešais save, klausydavosi, bet pokalbiuose nedalyvaudavo. Jaučiau iš jos srūvantį nerimą ir liūdesį.

– Ką gi, – pasakiau pasibaigus pamokoms. Stovėjom lauke ir aš buvau tikra, kad išėjusi iš akademijos pažeidžiau Kirovai duotą pažadą. – Mes čia neliksim, – pridūriau neramiai dairydamasi aplinkui. – Rasiu būdą, kaip ištrūkti.

– Manai, mums pavyks ir antrąkart? – tyliai paklausė Lisa.

– Žinoma, – tariau užtikrintu balsu džiaugdamasi, kad ji nežino, ką jaučiu. Jau pirmąkart buvo labai sunku. Bėgti antrąkart būtų tikra beprotybė, nors nesakau, kad nebandysiu.

– Be abejo, tu rasi būdą pabėgti. – Ji nusišypsojo labiau sau nei man, lyg prisiminusi kažką juokingo. – Žinoma, ką nors sugalvosi. – Ji atsiduso. – Nors nežinau, ar reikėtų. Gal mums verčiau... pasilikti?

Nustebusi sumirksėjau.

– Ką?

Tikrai ne pats iškalbingiausias atsakymas, bet daugiau neišspaudžiau. Ko jau ko, o šito iš jos nesitikėjau.

– Rouz, mačiau, kaip su kitais novicais kalbi apie treniruotes. Tau jų trūko.

– Treniruotės to nevertos, – užginčijau. – Jei tu... jei negalėsiu... – nebaigiau sakinio, nes Lisa buvo teisi. Ji skaitė mano mintis. Aš išties pasiilgau novicų. Net kai kurių morojų. Svarbu ne tik tai. Patyrimo stoka, atsilikimas nuo mokslo draugų didėjo sulig kiekviena diena.

– Gal taip bus geriau, – toliau svarstė ji. – Pastaruoju metu... nieko ypatingo neįvyko. Nejaučiau, kad mus kas stebėtų ar sektų.

Tylėjau. Prieš mums pabėgant Lisai atrodė, kad ją kažkas seka, persekioja. Nors pati nepastebėjau nieko panašaus, kartą nugirdau apie tai šnekant mokytoją Karp. Tai buvo daili morojė, tamsaus gymio, ryškiais skruostikauliais. Buvau tikra, kad jai ne visi namie.

– Niekada negali žinoti, kas tave stebi, – kartodavo ji skubiai eidama per klasę ir nuleidinėdama žaliuzes. – Ar seka. Verčiau pasisaugot. Visada reikia saugotis.

Mes patyliukais šaipydavomės. Visi šaiposi iš ekscentriškų ir paranojiškų mokytojų. Mintis, kad Lisa elgiasi kaip ji, kėlė man nerimą.

– Kas yra? – paklausė Lisa pamačiusi, kad paskendau savo mintyse.

– Ką? Nieko. Tik užsigalvojau, – atsidusau mėgindama suderinti savo norus su tuo, kas būtų geriausia jai. – Na, galim ir pasilikti... Bet yra kelios sąlygos.

Lisa prajuko.

– Rouz ultimatumas.

– Aš rimtai. Noriu, kad laikytumeisi atokiau nuo kilmingųjų. Nekalbu apie Natali ar jos šeimą, turiu omeny populiariuosius. Kamilę. Karlį. Ir jų draugelius.

Jos linksmumas virto nuostaba.

– Kalbi rimtai?

– Žinoma. Vis tiek jie tau nepatinka.

– Užtat patinka tau.

– Ne. Nepasakyčiau. Man patinka tai, ką jie gali pasiūlyti. Vakarėliai ir panašiai.

– O dabar apsieisi be jų? – skeptiškai paklausė Lisa.

– Aišku. Portlande apsieidavom.

– Taip, bet tai buvo kas kita. – Lisos žvilgsnis tarsi nutolo. – Čia... čia be to neapsieisi. Bent jau aš negaliu to išvengti.

– Ir dar kaip gali. Natali nebendrauja su populiariaisiais.

– Natali nepaveldės šeimos titulo, – atkirto Lisa. – O aš jį jau turiu. Taigi privalau dalyvauti vakarėliuose, palaikyti ryšius. Andrė...

– Lisa, – suaimanavau. – Tu – ne Andrė. – Sunku patikėti, kad ji tebesilygiavo į mirusį brolį.

– Jis visur dalyvaudavo.

– Aha, – rėžiau. – Ir dabar jau negyvas .

Lisos veidas suakmenėjo.

– Kartais tu būni labai nedraugiška.

– Aš ir neturiu būti draugiška. Jei tau reikia draugų, yra dešimtys avių, pasiryžusių perkąsti vieni kitiems gerkles dėl draugystės su Dragomirų princese. Aš esu šalia, kad pasakyčiau tiesą. O tiesa tokia. Andrė miręs. Paveldėtoja esi tu ir, be abejo, vykdysi savo pareigas. Bet kol kas nuo kilmingųjų reikia laikytis atokiau. Neišsišokti. Ieškoti aukso vidurio. Jei įsivelsi į jų žaidimus, išeisi...

– ...iš proto? – ji užbaigė mano mintį.

Nusisukau.

– Aš nenorėjau...

– Nieko baisaus, – netrukus pasakė ji. Paskui atsiduso ir palietė man ranką. – Gerai. Liksim akademijoje ir per daug nesireikšim. Laikysimės aukso vidurio. Matyt, teks bendrauti su Natali...