Райчел Мид - Vampyrų akademija

– Neįsivaizduoju. – Mėginau nusivesti ją prie maisto, bet ji papurtė galvą. – Man reikia pas maitintojus.

Mane apėmė keistas jausmas. Taip pripratau būti jos kraujo donore, kad mintis, jog ji grįžo prie morojų papročių, mane nustebino. Nors taip neturėtų būti. Kasdienis kraujo gėrimas – morojų gyvenimo dalis, bet, kai gyvenom vienos, negalėjau jai to pasiūlyti. Padėtis buvo sunki – aš jausdavausi silpna tomis dienomis, kai duodavau kraujo, jinai – kai jo negaudavo. Turėčiau džiaugtis, kad viskas grįžo į senas vėžes. Prisiverčiau nusišypsoti.

– Žinoma.

Nuėjom į kraujo kambarį, kuris buvo šalia valgyklos. Jis buvo padalytas į kabinas. Prie įėjimo mus pasitiko tamsiaplaukė morojė. Ji peržvelgė sąrašą, kažką pasižymėjo ir rankos mostu pakvietė Lisą sekti iš paskos. Į mane pasižiūrėjo klausiamai, bet netrukdė eiti kartu.

Mus palydėjo į vieną iš kabinų, ten apkūni vidutinio amžiaus moteris vartė žurnalą. Ji žvilgtelėjo į mus ir nusišypsojo. Jos akys buvo svajingos ir stiklinės – kaip daugumos maitintojų. Sprendžiant iš to, kaip buvo apdujusi, spėjau, kad jos duodamo kraujo norma jau eina į pabaigą.

Atpažinusi Lisą ji nusišypsojo.

– Sveika sugrįžusi, princese.

Morojė išėjo, Lisa atsisėdo prie moters. Supratau, kad ir ji jaučiasi nesmagiai – tiesa, kiek kitaip nei aš. Ji irgi buvo nuo to atpratusi, galų gale, praėjo nemažai laiko. Tuo tarpu maitintojos tokios dvejonės nekamavo. Jos veide suspindo nekantrumas – ji priminė narkomanę, laukiančią eilinės dozės.

Mane apėmė pasišlykštėjimas. Senas, daug metų slopintas instinktas. Maitintojai buvo gyvybiškai svarbi morojų gyvenimo dalis. Tai buvo žmonės, savanoriškai pasisiūlę būti reguliariais kraujo donorais, visuomenės atstumtieji, paaukoję savo gyvenimą slaptam morojų pasauliui. Nors gaudavo gerą atlygį, giliai širdyje jie tebuvo narkomanai, priklausomi nuo morojų seilių ir įkandimo sukeliamo malonumo. Morojai ir sergėtojai į šią priklausomybę žvelgė su panieka, nors antraip morojams būtų tekę puldinėti žmones. Tikra veidmainystė.

Maitintoja atlošė galvą, kad Lisai būtų lengviau įsisiurbti į kaklą. Jos oda buvo nusėta randų – kasdienių įkandimų žymės. Mano kraują Lisa gerdavo nereguliariai, tad kaklas buvo gražus, žymės išnykdavo po dienos ar dviejų.

Lisa pasilenkė prie moters ir suleido iltis jai į kaklą. Maitintoja užsimerkė ir sudejavo iš malonumo. Žiūrėdama, kaip Lisa geria, sunkiai nurijau seilę. Kraujo nemačiau, bet viską įsivaizdavau kuo aiškiausiai. Mane užplūdo ilgesys ir savotiškas pavydas. Nudelbiau akis į grindis ir mintyse save išbariau.

Kas tau yra? Kodėl turėtum to ilgėtis? Darydavai tai tik kartą per porą dienų. Dar nesi pripratusi. Ir nenori priprasti.

Bet nieko negalėjau padaryti: negalėjau pamiršti malonumo, kurį sukelia vampyro įkandimas.

Paskui grįžom į valgyklą ir atsistojom į eilę prie maisto. Mokinių buvo nedaug, nes iki pamokos buvo likę tik penkiolika minučių. Prisikroviau į lėkštę gruzdintų bulvyčių ir apvalių kąsnio dydžio vištienos kukulių. Lisa pasiėmė tik jogurto. Morojams reikėjo maisto kaip dampyrams ir žmonėms, bet išgėrę kraujo jie dažnai prarasdavo apetitą.

– Kaip pamokos? – paklausiau.

Ji truktelėjo pečiais. Jos skruostai pagaliau raustelėjo, akys sužibo.

– Gerai. Tik visi spokso. Klausinėja, kur buvom. Šnabždasi.

– Nekreipiu į tai dėmesio, – atsakiau. Mes patraukėm ieškoti laisvo stalo. Pašnairavau į Lisą. – O kaip tu? Tavęs tai neerzina?

– Ne, viskas gerai. – Tačiau jos jausmai prieštaravo žodžiams. Supratusi, kad galiu tai pajusti, Lisa pakeitė temą pakišdama savo pamokų tvarkaraštį. Peržvelgiau jį.

1 pamoka Rusų kalba 2

2 pamoka Kolonijinės Amerikos literatūra

3 pamoka Elementų valdymo pagrindai

4 pamoka Senovės poezija

Pietūs

5 pamoka Gyvūnų elgsena ir fiziologija

6 pamoka Integralai ir diferencialai pažengusiesiems

7 pamoka Morojų kultūra 4

8 pamoka Slavų menas

– Kalikė, – paerzinau. – Jei lankytum tokias matematikos pamokas kaip aš, popietės užsiėmimai sutaptų. – Dar kartą žvilgtelėjau į lapelį. – Kodėl tau elementų valdymo pagrindai? Jie skirti antrakursiams.

Ji pašnairavo į mane.

– Visi aukštesniųjų klasių mokiniai lanko specializacijos pamokas.

Abi nutilom. Morojai naudojo elementų magiją. Tai buvo vienas požymių, skyrusių mirtinguosius vampyrus morojus nuo strigojų, nemirtingųjų vampyrų. Morojams magija buvo dovana, jų sielos dalis, ryšys su mūsų pasauliu.

Kadaise morojai magiją naudodavo atvirai, valdydavo gamtos stichijas, susikurdavo maisto ir vandens. Mūsų laikais to prireikdavo kur kas rečiau, bet magija tebebuvo jų kraujyje. Ji skatino valdyti žemę ir naudoti savo galias. Akademija turėjo išmokyti morojus suvaldyti magiją ir pritaikyti ją šiuolaikiniame pasaulyje. Magijos naudojimas buvo apribotas taisyklių. Jos buvo parašytos prieš daugelį amžių, bet jų vis dar buvo griežtai paisoma.

Morojai gebėjo valdyti visus elementus, o sulaukus mūsų amžiaus išryškėdavo kurio nors elemento – žemės, vandens, ugnies ar oro – dominavimas. Tai buvo vadinama specializacija. Be jos buvai lyg nesubrendęs.

O Lisa dar neturėjo specializacijos.

– Kas dėsto? Karmak? Ką ji sakė?

– Liepė nesijaudinti. Viskam savas laikas.

– Ar pasakei jai apie?..

Lisa papurtė galvą.

– Žinoma, ne.

Daugiau tos temos nebelietėm. Galvojom dažnai, bet retai apie tai kalbėdavom.

Žingsniavom per valgyklą. Kai kurie mokiniai žvelgė į mus su neslepiamu smalsumu.

– Lisa! – suskambo balsas šalia. Apsidairiusios pamatėm mums mojančią Natali. Mudvi su Lisa susižvelgėm. Natali buvo lyg ir Lisos pusseserė, nes Viktorą vadino dėde, bet iš tiesų ne per daug su ja bendravom.

Lisa truktelėjo pečiais ir pasuko prie jos stalo.

– Kodėl ir ne?

Nenoriai sekiau iš paskos. Natali buvo miela, bet viena nykiausių mano pažįstamų. Dauguma kilmingųjų buvo populiarūs, bet Natali prie jų nepritapo. Ji buvo pernelyg paprasta, nesidomėjo akademijos politika, o gal ir buvo per kvaila ją suprasti.

Natali draugės stebėjo mus su tyliu smalsumu, o ji savo jausmų neslėpė – puolė prie mūsų išskėstomis rankomis. Kaip ir Lisos, jos akys buvo nefrito žalumo, tačiau plaukai juodi kaip varno sparnas. Anksčiau tokios spalvos buvo ir Viktoro plaukai.

– Grįžai! Žinojau, kad grįši! Visi kalbėjo, kad nebegrįši, bet aš žinojau, kad mūsų nepaliksi. Kur buvai? Sklandė tiek gandų! – Natali tarškant mudvi su Lisa susižvelgėm. – Kamilė sakė, kad pastojai ir išvažiavai darytis aborto, bet aš netikėjau. Dar kažkas sakė, kad pabėgai pas Rouz mamą, bet direktorė Kirova ir tėtis taip nesijaudintų, jei tai būtų buvus tiesa. Ar žinai, kad galbūt gyvensime viename kambaryje? Kalbėjau su...

Natali be perstojo plepant vis pasirodydavo iltys. Mandagiai šypsojausi palikusi Lisai kęsti šį antpuolį, kol Natali uždavė pavojingą klausimą:

– Kur gaudavai kraujo, Lisa?

Visas stalas sužiuro į mus. Lisa suakmenėjo, ir tada įsikišau aš, melas lengvai išslydo iš lūpų.

– Tai labai paprasta. Daugelis žmonių nori duoti kraujo.

– Tikrai? – išplėtusi akis paklausė viena Natali draugių.

– Taip. Tokių gali sutikti net vakarėliuose. Jie ieško malonumo, kai kurie net nesupranta, kad prasidėjo su vampyru – būna tokie nusitašę, kad nieko neprisimena. – Mano fantazija išseko, todėl pasistengiau kuo abejingiau truktelėti pečiais. Vargu ar kuri nors morojų žino, kas dedasi tikrame pasaulyje. – Kaip jau sakiau, tai visai paprasta. Net lengviau nei su mūsų maitintojais.