Райчел Мид - Vampyrų akademija

Jei atvirai, man pačiai visa tai nebuvo prie širdies. Troškau kaip ir anksčiau lankytis kilmingųjų vakarėliuose ir dalyvauti jų pašėlusiose linksmybėse. Taip gyvenom ne vienerius metus, iki Lisos tėvų ir brolio žūties. Šeimos titulą turėjo paveldėti Andrė, todėl jis atitinkamai elgėsi. Gražus ir draugiškas žavėjo visus pažįstamus ir buvo visų kilmingųjų klubų lyderis. Po jo mirties Lisa nusprendė, kad jos pareiga užimti jo vietą.

Į jos pasaulėlį patekau ir aš. Man buvo paprasčiau, nereikėjo paisyti jų intrigų. Buvau graži dampyrė, kuri nebijo linksmintis ir krečia pašėlusias išdaigas. Tapau garsi, kilmingieji kviesdavosi mane į vakarėlius, kad būtų smagiau.

Tuo tarpu Lisa turėjo galvoti apie kitką. Dragomirai buvo viena iš dvylikos valdančių šeimų. Morojų visuomenėje jos padėtis buvo ypatinga, tad kilmingieji norėjo gerai su ja sutarti. Netikri „draugai“ pradėjo sukti jai galvą ir nuteikinėti prieš kitus. Kilmingieji galėjo papirkti ar suvaryti peilį į nugarą nė nesudvejoję – netgi tarpusavy. O su dampyrais ir nekilmingaisiais išvis nesiskaitydavo.

Lisai jų intrigos buvo atgrasios. Ji gera ir nuoširdi. Man buvo gaila, kad ji taip kankinasi. Po avarijos ji tapo labai pažeidžiama, jokie vakarėliai neatrodė verti jos kančių.

– Na, gerai, – pasakiau. – Pažiūrėsim, kaip mums seksis. Bet jei kas nors atsitiks, vėl pabėgsim. Be jokių kalbų.

Lisa linktelėjo.

– Rouz?

Abi pakėlėm akis į Dimitrijų. Tikiuosi, jis nenugirdo, kad ketinam bėgti.

– Vėluoji į treniruotę, – ramiai pasakė jis. Mandagiai linktelėjo Lisai. – Sveika, princese.

Eidama galvojau apie Lisą ir svarsčiau, ar gerai padarėm čia pasilikdamos. Per mus siejantį ryšį nepajutau nieko pavojingo, tik daugybę jausmų. Sutrikimą. Ilgesį. Baimę. Laukimą. Ir visi jie buvo nepaprastai stiprūs.

Kaip anąkart lėktuve, pajutau trauką. Lisos jausmai taip sustiprėjo, kad „įtraukė“ mane į jos mintis nespėjus pasipriešinti. Dabar mačiau ir jaučiau tą patį, ką ir ji.

Ji lėtai ėjo į rusų ortodoksų bažnytėlę, kurią lankė dauguma akademijos mokinių. Lisa reguliariai lankė pamaldas. Aš – ne. Su Dievu buvau sudariusi vienpusę sutartį – pripažinsiu jo egzistavimą, jei tik jis leis man išsimiegoti sekmadieniais.

Tačiau Lisai įžengus vidun supratau, kad ji atėjo ne melstis. Ji turėjo kitą tikslą. Lisa apsidairė – bažnyčia buvo tuščia.

Prasmukusi pro galines duris girgždančiais laiptais pradėjo kilti į palėpę. Tenai buvo tamsu ir dulkėta. Pro didelį tamsinto stiklo langą skverbėsi blausi šviesa, silpni saulėtekio atspindžiai krito ant spalvotų akmeninių grindų.

Nė nenutuokiau, kad palėpė – nuolatinė Lisos slėptuvė. Supratau tai iš jos prisiminimų – ji dažnai ateidavo čia pabūti viena ir pamąstyti. Patekus į jaukią aplinką jos nerimas atslūgo. Ji susirangė ant palangės, priglaudė galvą prie stiklo ir paskendo šviesoje ir tyloje.

Kitaip nei strigojai, morojai pakenčia saulės šviesą, tik negali degintis saulėje. Ten sėdėdama Lisa įsivaizdavo besikaitinanti saulėje, tamsintas stiklas saugojo ją nuo tiesioginių spindulių.

Kvėpuok, giliai kvėpuok, paliepė ji sau. Viskas bus gerai. Rouz viskuo pasirūpins.

Ji, kaip visada, šventai tuo tikėjo. Ta mintis dar labiau ją nuramino.

Iš tamsos pasigirdo žemas balsas:

– Gal tau ir priklauso akademija, bet ši palangė – ne.

Lisa išsigandusi nušoko žemėn, širdis daužėsi kaip pašėlus.

– Kas ten?

Iš už dėžių krūvos išniro balso savininkas. Jis žengė žingsnį į priekį ir silpnoje šviesoje išryškėjo pažįstami bruožai. Susivėlę juodi plaukai. Žydros akys. Visada kandus vypsnys.

Kristianas Ozera.

– Nebijok, neįkąsiu. Bent jau ne taip, kaip bijai. – Ir jis nusijuokė iš savo sąmojo.

Lisai tai nepasirodė juokinga. Ji buvo visiškai pamiršusi Kristianą. Aš, beje, irgi.

Kad ir kas nutiktų mūsų pasaulyje, vampyrai turi kelias elementarias taisykles. Morojai gyvi, strigojai nemirę. Morojai mirtingi, strigojai nemirtingi. Morojais gimstama, strigojais tampama .

Tapti strigoju galėjai dviem būdais. Vieninteliu įkandimu strigojai galėjo paversti jais žmones, dampyrus ar net morojus. Morojai, susigundę nemirtingumu, patys galėjo tapti strigojais, jei gerdami kraują tyčia nužudytų auką. Tačiau tai buvo žema, netgi iškrypėliška, didžiausia iš visų nuodėmių, prieštaraujanti morojų gyvenimo būdui ir prigimčiai. Pasirinkę tamsos kelią, morojai prarasdavo magiškąsias galias ir nebegalėdavo pakęsti saulės.

Taip nutiko Kristiano tėvams. Jie tapo strigojais.

Penktas

Tiksliau, buvo strigojais. Sergėtojai juos susekė ir nužudė. Pasak gandų, mažylis Kristianas visa tai matė savo akimis. Jis pats nebuvo strigojus, bet kai kas manė, kad gali pasirinkti šį kelią. Jis visad rengdavosi juodai ir su niekuo nebendravo.

Strigojus ar ne, aš juo nepasitikėjau. Jis buvo keistuolis, todėl mintyse liepiau Lisai bėgti. Aišku, ji manęs neišgirdo. Kvailas vienpusis ryšys.

– Ką čia veiki? – paklausė ji.

– Grožiuosi vaizdais. Ta kėdė itin žavi šiuo metų laiku. Dar sena dėžė su palaimintojo pamišėlio šv. Vladimiro rašliava. Ir, žinoma, nepamirškim dailaus stalo kampe.

– Aišku, – Lisa išraiškingai kilstelėjo antakius ir pasuko durų link, bet Kristianas pastojo jai kelią.

– O tu? – pasišaipė jis. – Ką čia veiki? Ko nesilinksmini vakarėliuose, negriauni kitiems gyvenimų?

Lisa tarsi pabudo iš miego.

– Kaip juokinga. Ar aš naujas atpirkimo ožys? „Eik ir sunervink Lisą, kad įrodytum, koks esi šaunus.“ Šiandien mane aprėkė mergina, kurios nė nepažįstu, o dabar tu. Ką daryti, kad mane paliktų ramybėj?

– Tai štai ką čia veiki. Gailiesi savęs.

– Aš rimtai. – Jutau, kad Lisa pradeda siusti. Nerimas virto pykčiu.

Jis truktelėjo pečiais ir atsišliejo į sieną.

– Man irgi patinka savęs gailėtis. Dėl ko nori paaimanuoti pirmiausia? Kad prireiks visos dienos, jog vėl taptum populiari ir mylima? Kad teks laukti kelias savaites, kol „Hollister“ atsiųs naujų skudurų? Užsisakyk skubią siuntą, nereikės tiek laukti.

– Leisk man išeiti, – pasakė ji piktai stumdama jį šalin.

– Palauk, – išgirdo Lisa pasiekusi duris. Sarkazmo jo balse nebebuvo. – Kaip... ten viskas atrodo?

– Kur ten? – pyktelėjo ji.

– Ten. Už akademijos ribų.

Prieš atsakydama ji kurį laiką dvejojo, atrodė sutrikusi, kad Kristianas mėgina palaikyti pokalbį.

– Ten šaunu. Ten niekas nežino, kas esu. Buvau viena iš daugelio. Ne morojė. Ne kilminga. Niekas. – Ji nudelbė akis. – O čia visiems atrodo, kad mane pažįsta.

– Taip, sunku ištrinti praeitį, – karčiai pasakė jis.

Tą akimirką Lisai – o kartu ir man – dingtelėjo, kaip sunku turėtų būti Kristianui. Dauguma elgėsi taip, tarsi jo nė nebūtų, tarsi jis nė neegzistuotų, tarsi būtų vaiduoklis. Nekalbėjo nei su juo, nei apie jį. Jo tiesiog nepastebėdavo. Tėvų nusikaltimas metė šešėlį ant visos Ozerų šeimos.

Kita vertus, jis erzino ją, ir ji neketino jo gailėtis.

– Ir ką girdžiu? Ėmei gailėtis savęs?

Jis kone pritariamai nusikvatojo.

– Čia jau daug metų mano savigailos kambarys.

– Atleisk, – atkirto Lisa. – Ateidavau čia dar prieš pabėgimą. Taigi jis mano.

– Siūlau dalytis. Be to, turiu laikytis kuo arčiau bažnyčios, kad visi žinotų, jog netapau strigojum... kol kas. – Jo balse vėl pasigirdo kartėlis.

– Mačiau tave pamaldose. Ar tik dėl to ten eini? Kad kiti manytų tave esant dorą?