Райчел Мид - Vampyrų akademija

– O už gerą elgesį tavęs nepaleis? – pajuokavo jis.

Eidama prie savo suolo pasistengiau kuo vylingiau nusišypsoti.

– Žinoma, – pasakiau atsigręžusi. – Jei tik kada nors gerai elgsiuos.

Šeštas

Lisos ir Kristiano susitikimas nedavė man ramybės, bet pakišo stebuklingą mintį.

– Kirova... Tai yra, direktore Kirova! – Stovėjau jos kabineto tarpdury nė nepasivarginusi susitarti dėl susitikimo. Ji pakėlė akis nuo popierių ir aiškiai susierzino mane pamačiusi.

– Klausau, panele Hetavėj.

– Ar mano namų areštas draudžia eiti ir į bažnyčią?

– Ką sakei?

– Jei neturiu pamokų ir treniruočių, privalau likti bendrabutyje. O kaip pamaldos sekmadieniais? Manau, nesąžininga apriboti mano religinius... poreikius. – Teisingiau, atimti iš manęs galimybę pabūti su Lisa – kad ir koks trumpas ir nuobodus būtų tas susitikimas.

Direktorė kilstelėjo akinius.

– Nežinojau, kad tu tikinti.

– Atradau Jėzų, kai buvau išvykusi.

– Ar tavo motina ne ateistė? – paklausė ji skeptiškai.

– O tėvas greičiausiai musulmonas. Bet aš atradau savo kelią, neturėtumėt drausti juo eiti.

Ji lyg ir sukikeno.

– Ne, panele Hetavėj, tikrai ne. Puiku. Galit lankyti sekmadienio pamaldas.

Tačiau pergalės džiaugsmas truko neilgai. Kai po kelių dienų nuėjau į bažnyčią, buvo nykiau, negu tikėjausi. Sėdėjau šalia Lisos, bet jaučiausi nei šiaip, nei taip. Smalsiai stebėjau kitus. Pamaldos mokiniams nebuvo privalomos, bet dauguma buvo kilę iš Rytų Europos, krikščionys ortodoksai, ir lankė pamaldas arba todėl, kad buvo tikintys, arba todėl, kad vertė tėvai.

Kristianas sėdėjo kitoje pusėje ir vaidino dievobaimingą, kaip pats buvo sakęs. Kad ir kaip jo nemėgau, apsimestinis pamaldumas mane prajuokino. Dimitrijus sėdėjo gale, jo veidas skendėjo šešėliuose. Kaip ir aš, jis nepriėmė komunijos. Atrodė toks susimąstęs, kad suabejojau, ar išvis klauso pamokslo. Aš ir pati ne viską girdėjau.

– Eiti Dievo keliu visada sunku, – kalbėjo kunigas. – Net šventąjį Vladimirą, jūsų akademijos globėją, kamavo abejonės. Tačiau jo dvasia buvo didi, ir žmonės dažnai eidavo pas jį norėdami pasiklausyti ar tiesiog pabūti šalia. Pasak senųjų tekstų, jo dvasia buvo tokia didi, kad jis netgi išgydydavo sergančiuosius. Nepaisant šių gebėjimų jo daug kas negerbė. Tyčiojosi, vadino sutrikusiu, suglumusiu.

Mandagiai norima pasakyti, kad Vladimiras buvo beprotis. Tą žinojo visi. Jis buvo vienas iš morojų šventųjų, todėl kunigai dažnai apie jį pasakodavo. Žinojau apie jį viską, buvau girdėjusi tai daugybę kartų. Nuostabu. Jau pati nežinau, kiek sekmadienių iš naujo klausiausi Vladimiro istorijos.

– ...ir su šešėlio pabučiuota Ana.

Staiga pakėliau galvą. Neturėjau supratimo, apie ką kunigas kalba, nes jau kuris laikas nesiklausiau. Tačiau jo žodžiai mane tarsi nudegino. Šešėlio pabučiuota. Buvau girdėjusi tai ir anksčiau, bet nepamiršau šių žodžių. Tikėjausi, kad jis pratęs pasakojimą, bet pamokslas buvo baigtas.

Po pamaldų Lisa atsistojo eiti, bet aš papurčiau galvą.

– Palauk manęs, aš greitai.

Prasibroviau į priekį, kur kunigas kalbėjosi su keliais mokiniais. Nekantriai laukiau savo eilės. Ten buvo ir Natali, klausė, ar nereikia savanorių pagalbos. Gavusi atsakymą pasitraukė, praeidama pasisveikino su manim.

Pamatęs mane kunigas kilstelėjo antakius.

– Sveika, Rouz. Malonu vėl tave matyti.

– Jus irgi, – atsakiau. – Jūs pasakojot apie Aną. Kad ji buvo šešėlio pabučiuota. Ką tai reiškia?

Kunigas susiraukė.

– Pats gerai nežinau. Ji gyveno labai seniai. Tais laikais buvo įprasta prie žmogaus vardo pridėti epitetą, atspindintį jo gyvenimą. Gal taip ją vadino dėl atkaklumo.

Pasistengiau nuslėpti nusivylimą.

– Aišku. O kas ji tokia buvo?

Šįkart kunigas susiraukė ne dėl to, kad susimąstė – klausimas jam nepatiko.

– Sakiau tai ne vieną kartą.

– Tikriausiai neišgirdau.

Jo nepasitenkinimas augo, jis nusigręžė.

– Palauk čia.

Kunigas pradingo duryse už altoriaus, pro jas Lisa buvo užlipusi į palėpę. Jau norėjau dėti į kojas, bet Dievas už tai gali mane nutrenkti. Mažiau nei po minutės kunigas grįžo su knyga ir padavė ją man. „Morojų šventieji“.

– Galėsi apie ją pasiskaityti. O kai kitąkart ateisi, norėsiu išgirsti, ką sužinojai.

Susiraukiau. Net kunigas uždavė namų darbų.

Prie įėjimo į bažnyčią pamačiau Lisą, besišnekučiuojančią su Aronu. Ji buvo laiminga, bet neatrodė įsimylėjusi.

– Negali būti! – sušuko ji.

Jis papurtė galvą.

– Gali.

Pamačiusi mane atsigręžė.

– Rouz, tai bent naujiena! Pažįsti Ebę Badiką? Ir Ksanderį? Jų sergėtojas nori atsistatydinti. Ir vesti kitą sergėtoją.

Va čia tai naujiena. Tikras skandalas.

– Rimtai? Jie ketina pabėgti?

Ji linktelėjo.

– Jie susirado namą. Dirbs žmonėms.

Žvilgtelėjau į Aroną. Mane pamatęs jis staiga susidrovėjo.

– O ką mano Ebė ir Ksanderis?

– Sutrikę. Jiems tai atrodo kvailystė. – Paskui jis prisiminė, su kuo šneka. – Aš nenorėjau...

– Tiek to, – prisiverčiau nusišypsoti. – Tai tikrai kvaila.

Oho. Net aš apstulbau. Esu iš prigimties maištinga, todėl mėgau istorijas apie „pasipriešinimą sistemai“. Bet šiuo atveju jie priešinosi mano sistemai, kuria tikėti buvau mokoma visą gyvenimą.

Dampyrus su morojais siejo keistas susitarimas. Dampyrai atsirado morojams susiporavus su žmonėmis. Nelaimė, dampyrai negalėjo daugintis nei vieni su kitais, nei su žmonėmis. Keista genetika. Man sakė, kad taip pat yra ir su mulais, bet man šis palyginimas visai nepatiko. Tuo tarpu dampyrai su morojais galėjo susilaukti vaiko, kuris – dar viena genetikos keistenybė – būdavo dampyras su puse žmogaus ir puse vampyro genų.

Kadangi dampyrai daugintis galėjo tik su morojais, turėjome laikytis šalia jų. Taigi mums tapo gyvybiškai svarbu, kad morojai neišnyktų. Be jų mums galas. Strigojai puldinėjo morojus, todėl privalėjome juos saugoti.

Taip atsirado sergėtojai. Dampyrai negalėjo užsiimti magija, bet buvo puikūs kariai. Iš vampyrų paveldėjom aštresnius pojūčius ir refleksus, iš žmonių – jėgą ir ištvermę. Taip pat mūsų nevaržė kraujo troškimas ar saulės baimė. Žinoma, nebuvom tokie stiprūs kaip strigojai, bet gerai pasirengę sergėtojai puikiai saugojo morojus. Dauguma dampyrų manė, kad verta rizikuoti gyvybe, jog susilauktume vaikų ir mūsų rūšis gyvuotų toliau.

Morojai norėjo auginti grynakraujus morojus, todėl morojų ir dampyrų romanai ilgai netrukdavo. Ypač mažai morojų merginų prasidėdavo su dampyrais. Bet daugumai morojų vaikinų patikdavo kvailioti su dampyrėmis, nors galiausiai jie vesdavo morojes. Daug dampyrių tapdavo vienišomis motinomis, bet jos buvo kietos ir susitvarkydavo.

Kita vertus, nemažai dampyrių atsisakydavo sergėtojų pareigų, kad galėtų auginti vaikus. Kartais jos turėdavo „normalius“ darbus pas morojus ar žmones, kai kurios gyveno bendruomenėse. Tos bendruomenės turėjo nekokį vardą. Sklandė gandai, kad morojų vyrai ten dažnai lankydavosi dėl sekso ir kad kai kurios dampyrės leisdavo gerti savo kraują. Kraujo kekšės.

Beveik visi sergėtojai yra vyrai, vadinasi, morojų yra daugiau nei sergėtojų. Dauguma dampyrų susitaikė su mintimi, kad neturės vaikų. Jų pareiga sergėti morojus, o vaikus gimdė jų seserys ir pusseserės.

Kai kurios dampyrės, tokios kaip mano mama, manė, kad jų pareiga būti sergėtojom – net jei tektų atsisakyti savo vaiko. Ji atidavė mane auginti morojams. Morojai su dampyrais pradeda mokytis dar visai maži, taigi akademija tapo mano namais, kai buvau ketverių.