Райчел Мид - Vampyrų akademija

Turėjau atskirą kambarį, nes novicų buvo nedaug, ypač merginų. Kambarys buvo mažas ir paprastas, jame stovėjo dvi lovos ir stalas su kompiuteriu. Keletas mano daiktų, parsiųsti iš Portlando, gulėjo dėžėse. Perknisau jas ieškodama marškinėlių, su kuriais paprastai miegu. Aptikau keletą nuotraukų. Vienoje jų mudvi su Lisa futbolo varžybose Portlande, kitoje – mano atostogos su jos šeima likus metams iki avarijos.

Pasistačiau nuotraukas ant stalo ir įsijungiau kompiuterį. Kažkas iš IT skyriaus paslaugiai įdavė lapą su instrukcijom, kaip atstatyti elektroninio pašto adresą ir pasikeisti slaptažodį. Padariau tai džiaugdamasi, kad niekas nesusiprato, jog šitaip galėsiu bendrauti su Lisa. Buvau pernelyg pavargus, kad jai rašyčiau, jau norėjau išjungti kompiuterį, kai pamačiau, kad man atsiųsta žinutė. Nuo Dženinos Hetavėj. Žinutė buvo trumpa.

Džiaugiuosi, kad grįžai. Tavo elgesys nepateisinamas.

– Myliu tave, mama, – sumurmėjau išjungdama kompiuterį.

Tada atsiguliau ir užmigau nespėjusi padėti galvos ant pagalvės. Kai pabudau kitą rytą, jaučiausi dešimtkart prasčiau, kaip ir buvo sakęs Dimitrijus. Gulėdama lovoje svarsčiau pabėgimo pliusus. Paskui prisiminiau, kaip gavau į kaulus, ir supratau, kad jei noriu to išvengti, kankynę teks kęsti.

Nors raumenis žvėriškai skaudėjo, rytinę treniruotę su Dimitrijum ir pamokas ištvėriau neatsijungdama ir nealpdama.

Per pietus nusitempiau Lisą nuo Natali stalo ir Kirovos stilium atskaičiau paskaitą apie Kristianą – ypač išbariau, kad išdavė mūsų kraujo paslaptį. Jei sužinos kiti, mus atstums, o Kristianu visai nepasitikėjau.

Tuo tarpu Lisai ramybės nedavė kas kita.

– Vėl buvai mano mintyse? – sušuko ji. – Kaip ilgai?

– Juk aš netyčia, – gyniausi. – Tiesiog taip nutiko. Bet ne tai svarbiausia. Ar ilgai dar su juo buvai?

– Neilgai. Man buvo... smagu.

– Na, daugiau taip nedaryk. Jei kiti sužinos, kad su juo mataisi, tave nukryžiuos. – Įtariai ją nužvelgiau. – Tikiuosi, jis nekrito tau į akį?

Lisa nusijuokė.

– Ne. Aišku, ne.

– Tai gerai. Jei tau reikia vaikino, susigrąžink Aroną. – Sutinku, jis nuobodus, bet nepavojingas. Kaip Natali. Kodėl visi nepavojingi tokie mėmės? Gal tai saugumo apibrėžimas?

Ji sukikeno.

– Mija iškabins man akis.

– Su ja susitvarkysim. Be to, Aronas vertas geresnės negu ta mažvaikė.

– Rouz, negražu taip kalbėti.

– Tik sakau tai, ko neišdrįsti pasakyti pati.

– Ji tik metais jaunesnė, – priminė Lisa. Paskui nusikvatojo. – Negaliu patikėti – manai, kad aš pridarysiu mums rūpesčių.

Kai šypsodamos pasukom klasės link, pašnairavau į ją.

– Aronas labai simpatiškas, ar ne?

Lisa nusišypsojo, bet vengė mano žvilgsnio.

– Taip, visai nieko.

– Na, matai. Turėtum susitikinėti su juo.

– Man geriau, kai esam tik draugai.

– Draugai, kurie kadaise be perstojo laižydavosi.

Lisa nusivaipė.

– Na, gerai, – toliau erzinau ją. – Aronas gali likti daržely. Tik nesiartink prie Kristiano, jis pavojingas.

– Perdedi. Jis netaps strigojum.

– Jis daro blogą įtaką.

Lisa nusijuokė.

– Manai, man gresia pavojus tapti strigoje?

Nelaukdama mano atsakymo ji žengė į gamtos mokslų klasę. Kurį laiką stovėjau kaip įkasta ir virškinau jos žodžius, paskui nusekiau iš paskos. Klasėje supratau, kad ji visiškai atgavusi kilmingosios statusą. Keletas vaikinų – pritariamai kikenant merginoms – erzino vėplą morojų. Gerai jo nepažinojau, tik tiek, kad jis neturtingas ir nekilmingas. Kankintojai naudojo oro magiją – nupūtę nuo jo stalo popierius skraidino po klasę, o jis beviltiškai mėgino juos sugauti.

Instinktyviai panorau kažko griebtis, kam nors duoti į nosį. Bet juk negalėjau muštis su visais, kurie mane erzindavo – juo labiau su kilmingaisiais, ypač tais, kurių reikėjo vengti Lisai. Todėl tik mečiau jiems paniekos kupiną žvilgsnį ir nuėjau prie savo suolo. Kažkas nutvėrė mane už rankos. Džesis.

– Ei, – paerzinau jį. Laimė, jis nedalyvavo toje kankynėje. – Prekės rankomis neliesti.

Jis nusišypsojo, bet rankos nepaleido.

– Rouz, papasakok Polui, kaip pradėjai muštynes per Karp pamoką.

Pažvelgiau į jį ir šelmiškai nusišypsojau.

– Per jos pamokas esu pradėjusi ne vienas muštynes.

– Tas su krabu atsiskyrėliu ir smiltpele.

Prisiminusi prunkštelėjau.

– Ak, tas. Įmečiau smiltpelę į krabo akvariumą. Pamatę mane jie taip susijaudino, kad pradėjo vienas kitą ėsti.

Šalia sėdintis Polas, kurio gerai nepažinojau, sukikeno. Jis atėjo mokytis pernai ir šitos istorijos dar nebuvo girdėjęs.

– Ir kas laimėjo?

Susimąsčiusi pažvelgiau į Džesį.

– Neprisimenu. O tu?

– Ne. Tik prisimenu, kaip persigando Karp. – Jis pasisuko į Polą. – Seni, jei būtum matęs tą beprotę. Įsikalė į galvą, kad ją kažkas persekioja, kliedėdavo visokias nesąmones. Klajodavo po miestelį, kai visi sumigdavo.

Sausai šyptelėjau, lyg man būtų buvę juokinga. O išties galvojau apie Karp stebėdamasi, kad per šias dienas prisiminiau ją jau du kartus. Džesis teisus – kai ji čia dirbo, tikrai dažnai klajodavo po miestelį. Man tai keldavo šiurpą. Kartą atsitiktinai su ja susidūriau.

Lipau pro savo bendrabučio langą – buvau sutarus susitikti su draugais. Buvo vėlu, visi seniai turėjo miegoti. Man tai buvo įprastas, gerai įvaldytas pabėgimo būdas.

Tačiau tąkart nukritau. Mano kambarys buvo antrame aukšte, ir ranka netikėtai slystelėjo. Norėdama sušvelninti smūgį beviltiškai grabaliojau orą ieškodama, už ko užsikabinti. Netašyti sienos akmenys draskė odą, bet skausmo nejaučiau. Tėškiausi ant žolės ir kurį laiką negalėjau atgauti kvapo.

– Prasta forma, Rozmari. Turėtum būti atsargesnė. Tavo mokytojai tavim nusiviltų.

Pro užkritusius ant akių plaukus pamačiau Karp, kuri susimąsčiusi žvelgė į mane. Tą pačią akimirką pajutau skausmą visame kūne.

Stengdamasi nekreipti dėmesio šiaip ne taip atsistojau. Būti su Beprote Karp klasėje, kur pilna mokinių, viena. Likti su ja akis į akį – visai kas kita. Jos akys visada keistai žibėjo ir man nuo to žvilgsnio šiurpdavo oda.

Be to, baiminausi, kad ji nutemps mane į Kirovos kabinetą ir aš būsiu nubausta. O tai dar baisiau.

Bet ji man tik nusišypsojo ir ištiesė rankas. Krūptelėjau, bet leidau jai prisiliesti. Pamačiusi nubrozdinimus ji gąstelėjo. Paskui tvirčiau suėmė mano rankas ir susiraukė. Oda švelniai dilgčiojo, paskui apėmė malonus svaigulys ir staiga žaizdos užsitraukė. Man trumpam apsvaigo galva. Išpylė karštis. Kraujas išnyko, o su juo ir skausmas kojoje.

Išsigandusi ištraukiau rankas. Buvau regėjusi nemažai morojų magijos, bet tai buvo visai kas kita.

– Ką... Ką jūs padarėt?

Ji keistai nusišypsojo.

– Grįžk į bendrabutį, Rouz. Čia dedasi negeri dalykai. Niekada negali žinoti, kas tave seka.

Tebežiūrėjau į savo rankas.

– Bet...

Dar kartą pažvelgiau į ją ir smilkiniuose pastebėjau randus. Lyg kas būtų suleidęs nagus. Karp mirktelėjo.

– Niekam nesakysiu, jei ir tu niekam nesakysi.

Pabudau iš prisiminimų, bet negalėjau pamiršti Karp. Tuo tarpu Džesis pasakojo apie vakarėlį.

– Pasistenk šįvakar ištrūkti. Pusę devynių renkamės miške. Markas atsineš žolės.

Ilgesingai atsidusau, prisiminimų sukeltą šaltį pakeitė apgailestavimas.

– Nieko neišeis. Mane saugo rusų katorgininkas.

Jis nusivylęs paleido mano ranką ir persibraukė bronzinius plaukus. Taip. Baisiai gaila, kad negalėsiu su juo susitikti. Reikia kažką daryti.