Райчел Мид: Šešėlio pabučiuota

Richelle Mead

ŠEŠĖLIO PABUČIUOTA

Trečioji ciklo „Vampyrų akademija“ knyga

Iš anglų kalbos vertė

Rūta Razmaitė

Versta iš: Richelle Mead

Shadow Kiss, Vampire Academy, Book 3

Razorbill, Penguin Group,

Penguin Young Readers Group, New York, 2008

ISBN 9786090106105

Copyright © 2008 Richelle Mead

Cover design by Emilian Gregory; copyright 2007 Michael Frost

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Redaktorė Ona Balkevičienė

Korektorės Gražina Stankevičienė,

Simona Kaziukonytė ir Indrė Petrėtytė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Albertas Rinkevičius

Maketavo Jurga Morkūnienė

Mano sūnėnams Jordanui ir Austinui

PIRMAS

Jo rankos, liesdamos pirštų galiukais, slydo mano nugara, bet nuo tų prisilietimų liepsnojo visas kūnas. Lėtai lėtai pirštai perbraukė šonus ir nurimo ant klubų. Pajutau, kaip jo lūpos prisispaudžia prie mano kaklo šiek tiek žemiau ausies. Bučinys, paskui kitas ir dar kitas...

Jo lūpos slinko mano kaklu, skruostu, kol galiausiai susirado lūpas. Bučiavomės, vis smarkiau spausdamiesi vienas prie kito. Man kraujas kaito, ir tą akimirką jaučiausi gyvesnė nei kada nors anksčiau. Mylėjau Kristianą, mylėjau taip karštai, kad...

Kristianą?

O ne.

Pasąmonėje supratau, kas dedasi, ir pasiutau. Deja, kūnas tebegyveno tais prisilietimais, lyg mane pačią būtų glamonėję ir bučiavę. To pamiršti negalėjau. Per daug susitapatinau su Lisa – ką jautė ji, jaučiau ir aš.

Ne , pasakiau sau griežtai. Tai susiję ne su tavimi. Dink iš ten.

Bet kaip paklausyti proto balso, kai kūnas degte dega?

Tu – ne ji. Tu – tik jos mintyse. Dink iš ten.

Jo lūpos. Pasaulyje egzistavo tik jo lūpos.

Tai ne jis. Dink iš ten.

Bučiniai tokie patys kaip jo...

Jis ne Dimitrijus! Dink iš ten!

Dimitrijaus vardas perliejo kaip šaltas vanduo. Išsilaisvinau.

Atsisėdau lovoje sunkiai gaudydama kvapą. Pamėginau nuspirti antklodę, bet kojos tik dar labiau susipainiojo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kelis kartus giliai įkvėpiau, norėdama nusiraminti ir grįžti į tikrovę.

Laikai iš tikrųjų pasikeitė. Kadaise iš miego žadindavo Lisos košmarai. Dabar – jos aistra. Tai ne vienas ir tas pat. Kai nemiegodavau, jų romantinių interliudijų pavykdavo išvengti, bet šįkart Lisa su Kristianu, kad ir nenorėdami, mane pergudravo. Miegant gynyba susilpnėdavo, ir jausmų gaivalas pasiekdavo per ryšį, siejantį mane su geriausia drauge. To nebūtų nutikę, jei jie kaip visi normalūs žmonės būtų buvę lovoje. Sakydama lovoje turiu omeny miegotų.

„Dieve“, – sumurmėjau nuleisdama kojas per lovos kraštą. Tada plačiai nusižiovavau. Negi Lisa su Kristianu negali pakentėti iki ryto nesigrabinėję?

Blogiau už tai, kad pažadino, buvo jutimas. Nors tai vyko ne man – lietė ne mano kūną, bučiavo ne mano lūpas – kūnas jautė netektį. Buvau pamiršusi glamonių skonį! Kūnas degė ir dilgčiojo. Kvaila, bet staiga beviltiškai užsinorėjau, kad mane kas nors paliestų – bent jau apkabintų. Aišku, ne Kristianas. Prisiminiau lūpų prisilietimą – per miegus buvau tikra, kad bučiuoja Dimitrijus.

Nerami ir nusiminusi virpančiomis kojomis atsistojau ant grindų. Liūdna ir tuščia. Norėdama atsikratyti keistos nuotaikos, apsivilkau chalatą, įsispyriau į šlepetes ir koridoriumi nušlepsėjau į vonią. Apsišlaksčiau veidą šaltu vandeniu ir pasižiūrėjau į veidrodį. Į mane žvelgė padaras susivėlusiais gaurais ir paraudusiomis akimis. Jaučiausi neišsimiegojusi, bet grįžti į lovą nenorėjau. Nenorėjau rizikuoti užmigti. Reikėjo, kad mane kas pažadintų ir padėtų viską pamiršti.

Išėjusi iš vonios, pasukau prie laiptų ir tylutėliai nusileidau žemyn. Pirmame bendrabučio aukšte – tylu ir tuščia. Buvo beveik vidurdienis – vidurnaktis vampyrams, gyvenantiems naktiniu režimu. Kyštelėjusi galvą pro duris, apžvelgiau vestibiulį. Tuščia, tik prie stalo sėdėjo žiovaujantis morojus. Jis abejingai vartė žurnalą ir iš paskutiniųjų stengėsi neužmigti. Užvertęs paskutinį puslapį, dar kartą nusižiovavo, tada pasisuko su kėde, numetė žurnalą ant stalo ir ištiesė ranką ieškodamas dar ko nors paskaityti.

Jam atsukus nugarą, pasileidau prie dvigubų durų, vedančių į lauką. Melsdamasi, kad jos negirgždėtų, pravėriau tiek, kad galėčiau pralįsti. Jau lauke pasistengiau kuo tyliau uždaryti. Nė garselio. Daugių daugiausia jis pajuto skersvėjį. Jausdamasi kaip nindzė žengiau į dienos šviesą.

Į veidą papūtė šaltas vėjas, bet man kaip tik to ir reikėjo. Plikos šakos siūbavo vėjyje ir, nelyginant ilgi nagai, grabaliojo akmenines bendrabučio sienas. Pro švininius debesis prasiskverbę saulės spinduliai tarsi priminė, kad dabar turėčiau būti lovoje. Markstydamasi nuo šviesos, susisiaučiau chalatą ir pasukau už kampo, trokšdama mažiau kristi į akis. Pažliugusiame sniege šlepetės akimirksniu permirko, bet man buvo nė motais.

Buvo įprasta Montanos žiemos diena – šalta, vėjuota, bet kaip tik šito ir norėjau. Šaltas oras galutinai išvaikė miegus ir virtualios meilės likučius. Be to, neleido nuklysti į Lisos mintis. Geriau drebėti nuo šalčio, negu jausti Kristiano rankas. Žiūrėdama į medžius nieko nematančiomis akimis, nustebau pajutusi pykčio kibirkštį Lisai su Kristianu. Tikriausiai gera – karčiai pamaniau – daryti ką nori. Lisa dažnai kartodavo, kad mane norėtų jausti taip, kaip ją jaučiu aš. Tačiau nė nenumanė, kaip jai pasisekė, kad to negali. Nežinojo, ką reiškia, kai svetimos mintys lenda į taviškes, o svetima patirtis susipina su tavąja. Nežinojo, kaip sunku matyti gražius santykius, kai pats neturi jokių. Nesuvokė, kaip skauda, kai tau krūtinę degina meilė, kurią tik jauti, bet negali parodyti. Savo kailiu patyriau – gniaužti potraukį yra tas pat, kaip gniaužti pyktį. Tas jausmas ėda tavo vidų, ir tau norisi tik rėkti ir viską daužyti.

Ne, Lisa nebūtų to supratusi. Bet to jai ir nereikėjo – turėjo savo romantinį gyvenimą, nors jis veikė ir mane.

Pastebėjau, kad pradedu sunkiai alsuoti; šįkart – iš pykčio. Apėmusį šleikštulį, kurį pajutau įsiterpusi į Lisos su Kristianu meilės sceną, pakeitė įsiutis ir pavydas – neturiu to, kas jai atrodo savaime suprantama. Tokias mintis stengiausi nuvyti – nenorėjau taip galvoti apie savo geriausią draugę.

– Vaikščioji per miegus? – išgirdau balsą už nugaros.

Išsigandusi atsisukau. Dimitrijus į mane žiūrėjo susidomėjęs ir šypsodamasis. Ironiška, bet kol siutau dėl neteisybės, ištikusios mano meilę, užklupo ne kas kitas, o mano dūsavimų objektas. Nė negirdėjau, kaip priėjo. Nebus iš manęs nindzės. Negi buvo sunku prieš išeinant bent persibraukti šepečiu gaurus? Skubiai susiglosčiau plaukus gerai suprasdama, kad tai nieko nepakeis. Sprogimas makaronų fabrike – geriausias mano šukuosenos apibūdinimas.

– Tikrinau bendrabučio apsaugą, – pasakiau. – Visai niekam tikusi.

Jis šyptelėjo. Šaltis smelkėsi kiaurai, ir nejučia pagalvojau, koks turėtų būti šiltas jo odinis apsiaustas. Būčiau nieko prieš į jį susisupti.

Tarsi skaitydamas mano mintis Dimitrijus paklausė:

– Tau tikriausiai šalta? Nori mano apsiausto?

Papurčiau galvą išdidžiai nutylėdama, kad jau nejaučiu kojų.

– Ačiū, ne. O pats ką čia veiki? Irgi tikrini apsaugą?