Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Baigęs Stenas perdavė aplanką Albertai.

– Dabar, – pasakė ji, – šauksiu po vieną ir sakysiu, kuris morojus jums skiriamas. Išgirdę savo pavardę prieikite, ir sergėtojas Čeisas duos aplanką su informacija apie jūsų morojaus dienotvarkę, laisvalaikį ir visa kita.

Jai sklaidant puslapius, tvyrojo įtampa. Per salę nuvilnijo šnabždesys. Edis sunkiai atsiduso.

– Tikiuosi, negausiu kokio kvailio, – sumurmėjo. – Mažiausiai norisi šešių savaičių pragaro.

Ramindama spustelėjau jam ranką.

– Gausi, – sušnibždėjau. – Tai yra gausi ne kvailį. Nebus jokio pragaro.

– Rajenas Eilesvortas, – garsiai perskaitė Alberta. Edis krūptelėjo, ir iškart supratau kodėl. Anksčiau pirmąją visada perskaitydavo Meisono Ešfordo pavardę. Daugiau to nebus. – Tu skiriamas Kamilei Kontai.

– Velnias, – sumurmėjo kažkas už nugaros, matyt, tikėjęsis gauti Kamilę.

Rajenas buvo vienas iš subinlaižių pirmoje eilėje ir, eidamas atsiimti savo aplanko, plačiai šypsojosi. Kontos – viena perspektyviausių šeimų, sklido gandai, kad, atėjus laikui paskelbti paveldėtoją, karalienė pasirinks kurį nors iš jų. Be to, Kamilė labai graži. Joks vaikinas neprieštarautų paskui ją sekioti. Rajenas atrodė pasipūtęs ir baisiai savim patenkintas.

– Dinas Barnesas, – perskaitė kitą pavardę Alberta. – Tu skiriamas Džesiui Zeklui.

– Fuuu... – lengviau atsidusome abudu su Edžiu. Jei Džesiui būtų paskyrę mane, jam prireiktų dar vieno sergėtojo. Saugoti nuo manęs.

Albertai vieną po kitos skaitant pavardes pastebėjau, kad Edį išpylė prakaitas.

– Maldauju, skirkit man normalų morojų, – murmėjo jis.

– Viskas bus gerai, pamatysi, – raminau.

– Edisonas Kastilas, – perskaitė Alberta. Edis sunkiai nurijo seilę. – Tu skiriamas Vasilisai Dragomir.

Mudu su Edžiu suakmenėjome, paskui jis šiaip ne taip atsistojo. Nueidamas dar metė į mane greitą, išsigandusį žvilgsnį, kuris tarsi sakė: Prisiekiu, nežinojau!

­ Ką gi, tai buvo staigmena ne jam vienam. Prieš akis viskas pradėjo plaukti. Alberta toliau skaitė pavardes, bet aš nieko negirdėjau. Ką visa tai reiškia? Kažkas aiškiai suklydo. Lisai turėjo skirti mane. Tapsiu jos sergėtoja, kai baigsiu Akademiją. Nieko nesupratau. Edis priėjo prie Čeiso – gavo aplanką ir pratybų kuolelį. Jis iškart žvilgtelėjo į popierius tarsi tikrindamas, ar neįvyko klaida. Kai pakėlė akis ir pažvelgė į mane, supratau, kad ten įrašytas Lisos vardas.

Giliai įkvėpiau. Nusiramink. Dar anksti panikuoti. Kažkas tiesiog suklydo, ir tai netrukus paaiškės. Kai perskaitys mano ir Lisos pavardes, jie susipras, kad vieno morojaus pavardė kartojasi du kartus, ir Edžiui skirs ką nors kitą. Ko jau ko, o morojų netrūksta. Jų Akademijoje daugiau negu dampyrų.

– Rozmari Hetavėj. – Visa įsitempiau. – Tu skiriama Kristianui Ozerai.

Žiūrėjau į Albertą. Ne. Negali būti. Man tik pasigirdo. Visi, pastebėję, kad nesikeliu, pradėjo gręžiotis. Bet aš ir toliau sėdėjau. Negali būti. Naktinis Meisono vaiduoklis staiga pasirodė tikresnis negu išgirsta naujiena. Po kelių akimirkų ir Alberta suprato, kad tebesėdžiu savo vietoje. Ji susierzinusi pakėlė akis.

– Rouz Hetavėj!

Kažkas mane niūktelėjo. Sunkiai atsistojau ir nuėjau vilkdama kojas. Tai klaida. Aiški klaida. Eidama prie Čeiso, jaučiausi kaip už siūlelių tampoma marionetė. Čeisas padavė aplanką ir pratybų kuolelį, turintį „nužudyti“ mus puolantį sergėtoją, ir aš pasitraukiau užleisdama vietą kitam.

Vis dar netikėdama perskaičiau ant aplanko užrašytą pavardę. Kristianas Ozera. Atvertus aplanką atsiskleidė jo gyvenimas. Nuotrauka. Pamokų tvarkaraštis. Genealoginis medis. Biografija. Net tragiška jo tėvų istorija, kaip jie tapo strigojais ir žudė kitus, kol buvo nugalabyti patys.

Mums buvo liepta susipažinti su dokumentais, susikrauti kuprines ir per priešpiečius susitikti su savo morojais. Alberta toliau skaitė pavardes, kiti, jau gavę užduotis, aptarinėjo su draugais. Mindžikavau šalia vienos grupelės tikėdamasi pasikalbėti su Alberta ir Dimitrijumi. Tai, kad iškart nepuoliau prie jų reikalaudama viską paaiškinti, bylojo išsiugdytą kantrybę. Būčiau galėjusi užsipulti iškart, bet laukiau, kol bus perskaityti sąrašai. Atrodė, tai niekada nesibaigs. Viešpatie, kiek reikia laiko perskaityti pavardžių sąrašą?

Kai paskutiniam novicui buvo paskirtas morojus, perrėkdamas triukšmą Stenas liepė susipažinti su užduotimis ir išvarė iš salės. Per minią prasibroviau prie Dimitrijaus ir Albertos, kurie, laimė, stovėjo greta. Jie aptarinėjo kažkokius reikalus ir mane pastebėjo ne iškart.

Kai pagaliau pažvelgė, parodžiau aplanką ir paklausiau:

– Kas čia?

Alberta sutriko, bet iš Dimitrijaus veido supratau, kad tokio klausimo tikėjosi.

– Tavo užduotis, Hetavėj, – atsakė Alberta.

– Ne, – iškošiau pro sukąstus dantis. – Čia kažkieno kito užduotis.

– Čia rinktis negali, kaip ir negalėsi rinktis tikrame gyvenime, – griežtai atrėžė Alberta. – Negali pagal savo užgaidas spręsti, ką nori sergėti, – nei dabar, nei baigusi Akademiją.

– Bet baigusi tapsiu Lisos sergėtoja! – sušukau. – Visi tai žino. Todėl ir per pratybas man turėjo skirti ją.

– Visi mano, kad, baigusi Akademiją, tapsi jos sergėtoja, bet nėra jokių taisyklių, kad per pratybas tau turi būti skirta ji ar kas kitas. Imi, ką gauni.

– Bet Kristianas! – Aplanką trenkiau ant žemės. – Kuoktelėjote, jei manote, kad jį saugosiu!

– Rouz! – nesusilaikęs įsikišo Dimitrijus. Jo balsas buvo toks griežtas, kad net sumirksėjau ir akimirką pamiršau, ką norėjau pasakyti. – Peržengei visas ribas. Nedrįsk taip kalbėti su mokytojais.

Nemėgstu, kai mane bara. Ypač jis. Ir ypač tada, kai jis teisus. Bet negalėjau susivaldyti. Siutau, o ir miego trūkumas darė savo. Nervai įtempti, ir iš kantrybės mane būtų išvedusi netgi smulkmena, o tai buvo ne smulkmena.

– Atsiprašau, – nenoriai nusileidau. – Bet tai kvaila. Beveik taip pat kvaila, kaip neleisti mums dalyvauti Viktoro Daškovo teisme.

Alberta nustebusi sumirksėjo.

– Kaip sužinojai? Tiek to. Apie tai pasikalbėsime vėliau. O dabar turi ką veikti.

Staiga išgirdau supratimo kupiną Edžio balsą. Nė nepastebėjau, kada priėjo.

– Klausyk... Man tas pat... Jei nori, galime susikeisti...

Alberta perliejo jį lediniu žvilgsniu.

– Ne, negalite. Tau paskirta Vasilisa Dragomir. – Ji pasisuko į mane. – O tau – Kristianas Ozera. Kalba baigta.

– Bet tai kvaila, – pakartojau. – Kodėl turiu gaišti laiką su Kristianu? Baigusi Akademiją saugosiu Lisą. Jei norite, kad tapčiau gera sergėtoja, pratyboms turėjote skirti ją.

– Ją ir taip apsaugosi, – pasakė Dimitrijus. – Tu ją pažįsti, judvi sieja ryšys. Bet kada nors tau gali tekti saugoti ir nepažįstamą morojų. Turi išmokti saugoti tą, su kuo neturi patirties.

– Bet aš turiu patirties su Kristianu, – suniurzgiau. – Tai ir yra bėda. Negaliu jo pakęsti. – Čia gerokai perdėjau. Kristianas mane erzino, tačiau jam tikrai nejaučiau neapykantos. Tas nutikimas su strigojais daug ką pakeitė. Už mane kalbėjo miego trūkumas ir susierzinimas.

– Juo geriau, – atkirto Alberta. – Ne visi, kuriuos saugosi, bus tavo draugai. Ne visi tau patiks. Taigi pratinkis.

– Turėčiau kovoti su strigojais, – pasakiau. – To mokiausi per treniruotes ir... – kozirį buvau pasilikusi pabaigai, – ...ir pritaikiau praktikoje.

– Sergėtojo darbas – ne vien kovos technika, Hetavėj. Tai ir darbas su pačiu morojumi, nors Akademijoje to nemoko. Mokome kovoti su strigojais, o tvarkytis su morojais paliekame patiems. O tau ypač reikia išmokti bendrauti su nemėgstamais žmonėmis.