Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Lisa sėdėjo viena ir su baltu megztiniu atrodė tarsi angelas. Šviesūs plaukai krito ant pečių. Man artinantis pakėlė galvą, ir per mūsų ryšį pajutau džiaugsmą.

Ji išsišiepė.

– Jūs tik pažvelkite į jos veidą. Vadinasi, tai tiesa? Tau tikrai paskyrė Kristianą?

Sužaibavau akimis.

– Galėtum ir nevaidinti šventosios kankinės, – pasakė Lisa laižydama nuo šaukštelio braškinį jogurtą. Žvilgsnis buvo griežtas, nors akys šypsojosi. – Galų gale, jis mano draugas. Visą laiką būnu su juo. Ne taip jau blogai.

– Tada tu tikra šventoji, – subambėjau klestelėdama į kėdę. – Be to, su juo nebūni septynias dienas per savaitę.

– Nereikės ir tau, užteks šešių.

– Tas pats, kaip būtų dešimt.

Ji susiraukė.

– Nesupratau...

Numojau ranka į savo kvailą pastabą ir apsidairiau. Visi susijaudinę aptarinėjo pratybas, kurios prasidės iškart po pietų. Geriausiai Kamilės draugei skirtas geriausias Rajeno draugas, ir dabar jie visi kartu sėdėjo spindinčiais veidais, tarsi jų lauktų šešias savaites truksiantis dvigubas pasimatymas. Bent jau kas nors džiaugiasi. Atsidusau. Kristiano, mano globotinio, nebuvo matyti. Jis pas maitintojus – žmones, savanoriškai duodančius kraujo morojams.

Per mūsų ryšį pajutau, kad Lisa nori kažką pasakyti. Ji dvejojo, nes buvau bjaurios nuotaikos, o jai reikėjo mano palaikymo. Nusišypsojau.

– Dėl manęs nesijaudink. Pasakok.

Ji nusišypsojo neapnuogindama ilčių.

– Gavau leidimą.

– Kokį leidimą? – Atsakymą jos mintyse išgirdau anksčiau, nei jį ištarė balsu. – Ką? Tau nebereikės vartoti vaistų?

Dvasia suteikė nepaprastų galių, kurias dar tik pradėjome atrasti, tačiau turėjo ir bjaurų šalutinį poveikį – skatino depresiją ir beprotybę. Viena iš priežasčių, kodėl Adrianas taip gėrė (be jo prigimties), buvo ta, kad šitaip mėgino nuslopinti šalutinį dvasios poveikį. Lisa tai darė kur kas sveikiau. Ji vartojo antidepresantus, bet jie, deja, nuslopino ir magiškas galias. Jai nepatiko, kad nebegali valdyti dvasios, bet tai geriau, nei kuoktelėti. Bent jau aš taip maniau. Ji aiškiai buvo kitos nuomonės, jei nutarė pradėti šį beprotišką bandymą. Žinojau – ji nori naudoti magiją, bet nemaniau, kad tam ryšis – juolab kad jai kas nors leis.

– Turėsiu kasdien susitikti su mokytoja Karmak ir reguliariai lankytis pas psichologą, – tardama paskutinius žodžius, Lisa nusivaipė, bet šiaip ji buvo nusiteikusi puikiai. – Nekantrauju pradėti mokytis su Adrianu.

– Adrianas tau daro blogą įtaką.

– Jis manęs nevertė, Rouz, pati nusprendžiau. – Kai nieko nepasakiau, palietė man ranką. – Klausyk, tau nėra dėl ko nerimauti. Jaučiuosi daug geriau, bet to, mane prižiūrės.

– Visi, išskyrus mane, – pasakiau liūdnai.

Atsidarė dvigubos durys, ir įėjo Kristianas. Laikrodis rodė, kad iki priešpiečių pabaigos liko penkios minutės.

– O varge. Tuoj prasidės.

Kristianas prisitraukė kėdę prie mūsų stalo, bet apsuko ir atsisėdęs parėmė smakrą į aukštą atkaltę. Nuo mėlynų akių nusibraukė tamsius plaukus ir kreivai nusišypsojo. Jam pasirodžius Lisa apsidžiaugė.

– Laukiu nesulaukiu, kada prasidės spektaklis, – pasakė jis. – Mums bus labai smagu, Rouz. Dekoruosime namus, vienas kitam dažysime plaukus, pasakosime vaiduoklių istorijas...

Užuomina apie vaiduoklius buvo nemaloni. Nesužavėjo ir siūlymas dekoruoti namus ar dažyti Kristiano plaukus.

Papurčiau galvą ir atsistojau.

– Turite kelias paskutines minutes pabūti vieni.

Jie nusijuokė.

Atsistojau į eilę tikėdamasi rasti nuo pusryčių likusių spurgų. Deja, buvo likę tik kruasanai, pyragėliai ir keptos kriaušės. Užuomina į restorano valgiaraštį? Riebalais varvančios spurgos, ir tos jau nebegali gauti. Priešais mane stovėjo Edis. Atsigręžęs kaltai šyptelėjo.

– Rouz, man labai gaila...

Numojau ranka.

– Tu dėl to nekaltas. Tik pažadėk, kad gerai ją saugosi.

Kvailas prašymas, nes Lisai negrėsė joks pavojus, bet aš dėl jos nerimavau nuolatos – ypač dabar, kai ji nustojo vartoti vaistus.

Tačiau Edžiui mano prašymas nepasirodė kvailas. Jis buvo vienas iš nedaugelio, žinančių apie Lisos galias ir šalutinį jų poveikį. Tikriausiai todėl ir paskyrė jį.

– Neleisiu, kad jai kas atsitiktų. Tikrai.

Nepaisydama niūrios nuotaikos, šyptelėjau. Susidūrimas su strigojais Edį privertė į viską žiūrėti rimčiau, palyginti su kitais novicais. Be manęs, jis buvo geriausias kandidatas į Lisos sergėtojus.

– Rouz, ar tiesa, kad trenkei sergėtojai Petrovai?

Atsigręžusi išvydau du morojus – Džesį Zeklą ir Ralfą Sarkozi. Jie užlindo į eilę po mudviejų su Edžiu ir atrodė labiau savimi patenkinti ir erzinantys nei paprastai. Džesis buvo patrauklus ir sumanus, Ralfas – visiškai nepatrauklus ir gana kvailas. Iš visų Akademijos mokinių jų nekenčiau labiausiai už tai, kad apie mane buvo paskleidę šlykščių gandų. Meisonas juos privertė pasakyti tiesą, bet jie man taip ir neatleido.

– Trenkiau Albertai? Nesąmonė.

Buvau benusisukanti, bet Ralfas kalbėjo toliau:

– Girdėjome, sukėlei isteriją sužinojusi, ką turėsi saugoti.

– Isteriją? Kas tu, pensininkas? Aš tiesiog... – nutilau rinkdama žodžius, – ...tiesiog išsakiau savo nuomonę.

– Na, – pastebėjo Džesis, – jei kažkam reikia saugoti tą būsimąjį strigojų, gerai, kad skyrė tave. Esi kiečiausia iš visų.

Jis apsimetė sakąs komplimentą, nors man taip nepasirodė. Daugiau nespėjus išsižioti, atsigręžiau į Džesį. Apie mano savitvardą geriausiai bylojo tai, kad negriebiau jo už gerklės. Džesio akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Su strigojais Kristianas neturi nieko bendro, – pasakiau grėsmingai.

– Bet jo tėvai...

– ...yra jo tėvai. O jis – Kristianas. Jų nepainiok.

Džesis savo kailiu buvo patyręs, kad manęs geriau nesiutinti, todėl dabar baimė susigrūmė su noru pažeminti Kristianą. Keista, bet nugalėjo pastarasis.

– Anksčiau negalėjai jo pakęsti, o dabar gini? Pati žinai, koks jis – amžinai laužo taisykles. Negi tikrai tiki, kad jis netaps strigojumi kaip jo tėvai?

– Taip. Tikiu. Kristianas stos prieš strigojų greičiau nei bet kuris iš čia esančių morojų. – Džesis žvilgtelėjo į Ralfą. – Jis padėjo man kovoti su strigojais Spokane. Jis niekada netaps strigojumi. – Pamėginau prisiminti, kas paskirtas Džesio sergėtoju per pratybas. – Ir jei dar kada išgirsiu panašias nesąmones, net Dinas neapsaugos nuo manęs.

– Arba nuo manęs, – pasakė šalia atsiradęs Edis.

Džesis pasitraukė atatupstas.

– Melagė. Neišdrįsi manęs paliesti. Jei tave nušalins dabar, nebaigsi Akademijos.

Žinoma, jis buvo teisus, bet aš vis tiek nusišypsojau.

– Pagunda per didelė. Verčiau pasisaugok.

Džesis ir Ralfas nutarė, kad stovėti eilėje nebėra prasmės. Jiems nueinant, dar išgirdau kažką panašaus į „pasiutusi kalė“.

– Kvailiai, – sumurmėjau. Staiga mano veidas nušvito. – O, spurgos!

Pasiėmiau spurgą su šokoladiniu glajumi, ir mudu su Edžiu nuskubėjome pas savo morojus. Edis nusišypsojo.

– Jei nežinočiau, sakyčiau – ką tik apgynei Kristiano garbę. Maniau, jis rakštis subinėj?

– Aha, – sumurmėjau nuo pirštų laižydama šokoladą. – Tikrų tikriausia rakštis. Bet artimiausias šešias savaites jis bus mano rakštis.

KETVIRTAS

Pratybos prasidėjo.

Iš pažiūros tarsi niekas nepasikeitė. Pirmą dienos pusę dampyrai su morojais lankė skirtingas pamokas ir susitikdavo tik po pietų. Iš popietinių dalykų Kristianas buvo pasirinkęs tuos, kuriuos lankiau praėjusį semestrą, tad mano grafikas beveik nepasikeitė. Skirtumas tik tas, kad dabar per pamokas buvau nebe mokinė. Nebereikėjo sėdėti suole, klausytis mokytojų. Kartu su kitais morojus saugančiais novicais turėjau stovėti klasės gale, ir tai buvo gan sunku. Po pamokų viskas buvo kaip įprasta. Svarbiausia – morojai. Sergėtojai tebuvo šešėliai.