Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

Kartais kildavo pagunda paplepėti su kitais novicais, ypač tada, kai morojai dirbdavo savarankiškai ar šnekėdavosi tarpusavyje. Bet susilaikydavome. Taisyklėms nusižengti neleido pirmosios dienos stresas ir adrenalinas.

Po biologijos mudu su Edžiu pradėjome taikyti porinio saugojimo techniką. Aš buvau artimoji sergėtoja ir ėjau šalia Lisos su Kristianu, pasirengusi bet kada juos apginti. Edis, tolimasis sergėtojas, ėjo priekyje ir žvalgė teritoriją.

Šį metodą taikėme visą dieną iki paskutinės pamokos. Kai Lisa pakštelėjo Kristianui į skruostą, supratau – jie skirstosi.

– Jums ne ta pati pamoka? – nusivylusi paklausiau, traukdamasi iš kelio skubantiems mokiniams. Edis taip pat suprato, kad jie skirstosi, tad priėjo prie mūsų. Nežinojau, kiek Lisos ir Kristiano grafikai sutampa šį semestrą.

Pajutusi mano nusivylimą, Lisa užjaučiamai nusišypsojo.

– Atleisk. Po pamokų mokysimės kartu, bet dabar man kūrybinis rašymas.

– O man, – išdidžiai pareiškė Kristianas, – kulinarijos mokslas.

– Kulinarijos mokslas? – sušukau. – Pasirinkai kulinarijos mokslą? Bet juk tai pati bukiausia pamoka!

– Visai ne, – paprieštaravo. – O net jei ir taip... juk paskutinis semestras, tiesa?

Sunkiai atsidusau.

– Liaukis, Rouz, – nusijuokė Lisa. – Tik viena pamoka. Nebus taip jau...

Ją nutraukė koridoriaus gale kilęs triukšmas. Visi nutilo ir sužiuro į tą pusę. Nežinia iš kur atsiradęs strigojumi persirengęs vienas iš mano mokytojų, Emilis, puolė moroję. Jis ją sučiupo, prispaudė prie savęs ir galvą palenkė taip, tarsi rengtųsi kąsti. Neįžiūrėjau, kas ji, bet jos sergėtojas buvo Šeinas Rejesas. Užpuolimo nesitikėjo – jis buvo pirmas tą dieną, – bet svyravo tik akimirką. Jis nustūmė Emilį šalin ir išvadavo merginą. Emilis su Šeinu sustojo vienas priešais kitą. Visų akys buvo nukreiptos į juos, kai kurie net švilpė ir šūkavo, palaikydami Šeiną.

Tarp šaukiančiųjų buvo ir Rajenas Eilesvortas. Jis taip užsižiūrėjo į dvikovą – ją, išsitraukęs pratybų kuolelį, ką tik laimėjo Šeinas, – kad nepastebėjo kitų sergėtojų, prisėlinusių prie jo ir Kamilės. Mudu su Edžiu padėtį perpratome akimirksniu, bet atsispyrėme instinktui pulti į pagalbą.

– Saugok juos, – paliepė Edis, o pats nuskubėjo prie Rajeno su Kamile, kurie ką tik suprato, kad yra užpulti. Rajeno reakcija buvo vangesnė nei Šeino, be to, juos užpuolė dviese. Vienas sergėtojas atitraukė Rajeno dėmesį, kitas – dabar jau mačiau, kad tai Dimitrijus – sugriebė Kamilę. Ji suklykė, baimė buvo tikra. Matyt, Dimitrijaus glėbys jos nejaudino taip kaip manęs.

Edis prisėlino Dimitrijui iš užpakalio ir kumščiu trenkė į smilkinį. Ir nors smūgis jo neišjungė, vis tiek buvau apstulbusi. Per treniruotes man retai kada pavykdavo jam suduoti. Edžio puolimas privertė Dimitrijų paleisti Kamilę ir atsigręžti į naują priešininką. Jis apsisuko – grakščiai kaip šokėjas – ir puolė Edį.

Tuo metu Šeinas „pribaigė“ savo „strigojų“ ir šoko padėti Edžiui, puolė Dimitrijų iš kitos pusės. Stebėjau iš susijaudinimo sugniaužusi kumščius. Mane domino ne tik pati kova, bet ir Dimitrijus. Ar nenuostabu, kad toks mirtinai pavojingas žmogus yra toks gražus? Gailėjausi, kad negaliu kovoti, tačiau turėjau stebėti teritoriją, jei pasirodytų koks „strigojus“.

Bet daugiau jų nepasirodė. Šeinas ir Edis sėkmingai „pribaigė“ Dimitrijų. Aš netgi nuliūdau – norėjau, kad Dimitrijus visada būtų geriausias. Tiesa, Rajenas mėgino kautis, bet Dimitrijus techniškai jį „nužudė“. Savotiškai pasidžiaugiau, kad Dimitrijus – neprilygstamas strigojus. Jiedu su Emiliu pagyrė Šeiną už greitą reakciją, o Edį už tai, kad jis puolimą suprato kaip grupinę grėsmę, o ne kaip asmeninę dvikovą. Aš sulaukiau pritariamo linktelėjimo, kad saugojau Lisą ir Kristianą, Rajeną išbarė, jog nekreipė dėmesio į savo moroję.

Mudu su Edžiu vienas kitam nusišypsojome – buvome gerai įvertinti per patį pirmą išbandymą. Nebūčiau prieštaravusi, jei man būtų tekęs svarbesnis vaidmuo, bet pradžia nebloga. Sukirtome rankomis, tai pamatęs Dimitrijus nueidamas palingavo galvą.

Kai viskas nurimo, mūsų ketvertas išsiskirstė. Nueidama Lisa nusišypsojo ir per mūsų ryšį palinkėjo „smagaus kulinarijos mokslo“. Pavarčiau akis, bet ji su Edžiu jau buvo pradingusi už kampo.

„Kulinarijos mokslas“ tebuvo įmantrus maisto ruošos pamokos pavadinimas. Nors ir erzinau Kristianą pasirinkus pačią bukiausią pamoką, man ji būtų buvusi ne iš lengvųjų – vandenį, ir tą ne visada sugebėdavau užvirinti. Kita vertus, ji neprilygo kūrybiniam rašymui ar debatams, todėl nusprendžiau, kad Kristianas ją pasirinko tikėdamasis patinginiauti, o ne todėl, kad ateityje ketintų tapti virtuvės šefu. Na, bent jau pasismaginsiu žiūrėdama, kaip daro tortą. Gal jį net privers užsirišti prijuostę.

Pamokoje dalyvavo dar trys morojus saugantys novicai. Kadangi kabinetas buvo erdvus ir su daugybe langų, mums reikėjo sugalvoti, kaip apsaugoti patalpą. Pastaraisiais metais stebėdama kitus, dėmesį kreipiau tik į kovos techniką, todėl neišmaniau nei komandinio darbo, nei strateginio planavimo. Teoriškai turėjome saugoti tik savo morojus, bet nutiko taip, kad teko saugoti visą klasę.

Man teko postas prie atsarginio išėjimo, vedusio į lauką. Laimė, Kristiano darbo vieta buvo visai šalia. Paprastai per kulinarijos pamokas visi dirbdavo poromis, bet tąkart klasėje buvo nelyginis skaičius mokinių. Užuot prisidėjęs prie kitų dviejų, Kristianas nutarė dirbti vienas. Niekas neprieštaravo. Dauguma – kaip ir Džesis – tebebuvo nusistatę prieš jį ir jo šeimą. Mano nusivylimui, Kristianas gamino ne tortą.

– Kas čia? – paklausiau žiūrėdama, kaip jis iš šaldytuvo išima dubenį maltos mėsos.

– Mėsa, – atsakė, dėdamas ją ant medinės lentelės.

– Pati matau, kad mėsa, kvaily. Kokia?

– Malta jautiena. – Jis išėmė dar vieną dubenį, paskui dar. – Čia veršiena, o čia kiauliena.

– Laikai dinozaurą, kurį turi šerti?

– Tik tave. Kepsiu mėsos kukulius.

Išverčiau akis.

– Iš trijų rūšių mėsos?

– Kokia prasmė gaminti mėsos kukulius, jei juose nebus mėsos?

Pakraipiau galvą.

– Ir tai tik pirma diena su tavimi...

Kristianas pradėjo minkyti mėsą.

– Viską per daug sureikšmini. Nejaugi tikrai manęs taip nekenti? Girdėjau, per paskirstymą paleidai gerklę.

– Visai ne... Neapykantos tau nebejaučiu, – prisipažinau.

– Vadinasi, išsilieji ant manęs, kad negavai Lisos.

Neatsakiau. Jis buvo arti tiesos.

– Žinai, – toliau kalbėjo Kristianas, – gal ir gera mintis tau skirti ką nors kitą.

– Žinau. Ir Dimitrijus taip sako.

Kristianas sudėjo mėsą į dubenį ir pradėjo berti prieskonius.

– Tai ko tada siunti? Belikovas žino, ką daro. Tikiu viskuo, ką jis sako. Negerai, kad jis paliks Akademiją mums baigus mokslus, bet man bus ramiau, jei jis saugos Lisą.

– Ir man.

Jis nutilo ir pažvelgė į mane. Abu nusišypsojome iš nuostabos, kad pagaliau dėl kažko sutarėme. Kristianas grįžo prie darbo.

– Tu irgi gera, – pripažino nenoriai. – Tai, kaip susitvarkei...

Sakinio nebaigė, bet apie ką jis kalba, supratau – apie Spokaną. Kai nužudžiau strigojus, Kristiano šalia nebuvo, tačiau jis padėjo mums pabėgti. Panaudojęs ugnies magiją, padėjo man pritvoti sargybinius. Pamiršę priešiškumą, tapome šaunia komanda.

– Matyt, turime geriau ką veikti, nei amžinai rietis, – nusišypsojau. Pavyzdžiui, galvoti apie Viktoro Daškovo teismą, staiga dingtelėjo. Vieną akimirką jau norėjau papasakoti Kristianui, ką sužinojau. Jis buvo su mumis tą vakarą, kai Viktoras pagrobė Lisą. Bet nutariau dar kurį laiką nieko nesakyti. Lisa turi sužinoti pirma.