Райчел Мид - Šešėlio pabučiuota

– Turi išmokti apsaugoti tą, apie kuriam gresiantį pavojų neperspėja joks ryšys, – pridūrė Dimitrijus.

– Taip, – pritarė Alberta. – Tai tavo Achilo kulnas. Jei nori tapti gera sergėtoja – puikia sergėtoja, – turėsi klausyti mūsų.

Jau norėjau atkirsti, kad, saugodama gerai pažįstamą morojų, puikia sergėtoja tapsiu greičiau, bet Dimitrijus užbėgo man už akių.

– Be to, saugodama kitą morojų, apsaugosi ir Lisą.

Suklusau. Buvo tik vienas būdas priversti mane klausytis, ir jis jį surado.

– Ką nori pasakyti? – paklausiau.

– Lisa taip pat turi savo Achilo kulną – tave. Jei ji nesužinos, ką reiškia apsauga be fizinio ryšio, užpultai kils didesnis pavojus. Sergėtojo darbe svarbiausia abipusis ryšys. Todėl šis paskyrimas svarbus tiek tau, tiek jai.

Jo žodžius apgalvojau tylėdama. Logikos buvo.

– Be to, – pridūrė Alberta, – rinktis negali. Jei atsisakysi, pratybose nedalyvausi.

Nedalyvausiu pratybose? Gal ji kuoktelėjo? Tai ne pamoka, iš kurios galima pabėgti. Be pratybų nebaigsiu Akademijos. Norėjau paprieštarauti, kad tai nesąžininga, bet Dimitrijus mane nutildė be žodžių. Ramus tamsių akių žvilgsnis paragino nuolankiai susitaikyti – na, jei ir ne nuolankiai, tai bent jau susitaikyti.

Nenoriai pakėliau aplanką nuo žemės.

– Gerai, – prakošiau šaltai. – Sutinku. Tačiau turėkite galvoje, kad tai darau prieš savo valią.

– Tiek jau supratome, Hetavėj, – sausai nukirto Alberta.

– Tai kvaila, ir anksčiau ar vėliau patys suprasite.

Apsigręžiau ir jiems nespėjus nieko pasakyti išbėgau iš salės. Supratau, kad elgiuosi kaip mažvaikė, bet jei jie būtų patyrę virtualų seksą, išvydę vaiduoklį ir neišsimiegoję, būtų elgęsi lygiai taip pat. Be to, manęs laukė šešios savaitės su Kristianu Ozera – visada sarkastišku, nesukalbamu ir amžinai laidančiu kandžias pastabas.

Žodžiu, visai tokiu pačiu kaip aš.

Atrodo, mūsų laukia ilgos šešios savaitės.

TREČIAS

– Ko tokia paniurusi, mažoji dampyre?

Truktelėjau nosimi ir užuodžiau gvazdikėlių kvapą. Atsidusau.

– Adrianai, tave dabar noriu matyti mažiausiai.

Prie manęs priėjo Adrianas Ivaškovas. Jis išpūtė dūmų debesėlį, kuris, žinoma, atplaukė man tiesiai į veidą. Pamosavau ranka ir tyčia užsikosėjau. Adrianas buvo kilmingas morojus; su juo susipažinau per slidinėjimo išvyką. Jis buvo keleriais metais vyresnis ir grįžo į Šv. Vladimiro akademiją kartu su Lisa studijuoti dvasios. Be Lisos, jis buvo vienintelis mums žinomas dvasios valdytojas. Jis, išlepintas ir arogantiškas, didžiąją dalį laiko skyrė cigaretėms, alkoholiui ir merginoms. Dabar jis buvo įsimylėjęs mane – bent taip tvirtino norėdamas nusitempti į lovą.

– Matau, – pasakė. – Kai grįžau, beveik nesimatėme. Jei nepažinočiau tavęs geriau, sakyčiau, kad manęs vengi.

– Taip ir yra.

Jis išpūtė dūmus ir persibraukė rudus, visada stilingai sutaršytus plaukus.

– Rouz, tau nebereikia vaidinti nepasiekiamos. Aš jau užkibau ant tavo kabliuko.

Adrianas puikiausiai žinojo, kodėl vaidinu nepasiekiamą, bet mėgavosi mane erzindamas.

– Šiandien aš nenusiteikusi tavo tariamiems kerams.

– Kas nutiko? Taškai visas balas iš eilės, o atrodai taip, lyg norėtum trenkti pirmam pasitaikiusiam.

– Tai ko čia stovi? Nebijai gauti?

– Man netrenksi. Per gražus veidas.

Ne tiek, kad atlygintų šlykščių, kancerogeninių dūmų, pučiamų tiesiai man į veidą, žalą.

– Kaip tu išsisuki? Čia nerūkoma. Kai sugavo Ebę Badiką, nušalino dviem savaitėms.

– Man negalioja taisyklės, Rouz. Nesu nei mokinys, nei mokytojas, tiesiog laisva dvasia, klajojanti po jūsų nuostabiąją Akademiją.

– Tai ir klajok sau.

– Jei nori manęs atsikratyti, pasakyk, kas atsitiko.

Supratau, kad jis neatstos. Galų gale vis tiek sužinos.

– Pratyboms man paskyrė Kristianą.

Adrianas kurį laiką tylėjo, paskui nusikvatojo.

– Oho. Dabar suprantu. Sakyčiau, esi nepaprastai rami.

– Turėjau saugoti Lisą, – suniurzgiau. – Negaliu patikėti, kad sergėtojai taip su manimi pasielgė.

– O kodėl jie taip pasielgė? Ar gali būti, kad, baigusi Akademiją, jos nesaugosi?

– Ne. Jie mano, kad man tai išeis į naudą. Lisos sergėtojais vėliau tapsime abu su Dimitrijumi.

Adrianas pašnairavo.

– Tau bus nelengva.

Niekaip nesupratau, kodėl Lisa nė neįtarė apie mano jausmus Dimitrijui, o Adrianas iškart viską perprato.

– Kaip jau sakiau, šiandien apsieisiu be tavo komentarų.

Bet Adrianas aiškiai nenorėjo su tuo sutikti. Man kilo įtarimas, kad jis išgėręs, nors dar nebuvo dvylikos.

– Ko čia siunti? Kristianas vis tiek visą laiką būna su Lisa.

Tiesa, bet negi dabar pripažinsiu, kad jis teisus? Pasinaudojęs tyla Adrianas mikliai pakeitė pokalbio temą.

– Ar esame kalbėję apie tavo aurą? – Jo balse buvo girdėti dvejonė, o gal smalsumas. Visiškai nebūdinga. Paprastai girdėdavai tik sarkazmą.

– Neprisimenu. Taip, kartą. Sakei, mane supa tamsa. O ką?

Aura – kiekvieną žmogų supanti šviesa, kurios spalva ir ryškumas priklauso nuo asmenybės ir skleidžiamos energijos. Auras mato tik dvasios valdytojai. Adrianas jas matė nuo vaikystės, Lisa dar tik mokėsi.

– Tai sunku paaiškinti. Gal ir nieko nereiškia. – Jis sustojo prie durų ir dar kartą užsitraukė. Tiesa, prieš išpūsdamas dūmus, nusisuko, bet vėjas juos vis tiek atnešė į mano pusę. – Auros – keistas dalykas. Jos keičia spalvas bei ryškumą. Vienos ryškios, kitos blyškios. Kartais žmogus suspindi tokia ryškia spalva, kad... – Jis atlošė galvą ir pažvelgė į dangų. Pažinau tą keistą būseną, kuri jį kartais apimdavo. – Iškart supranti, ką tai reiškia. Tarsi žvelgtum į sielą.

Nusišypsojau.

– Bet manęs neperkandai, tiesa? Net nežinai, ką reiškia spalvos.

Adrianas gūžtelėjo.

– Po truputį mokausi. Šnekantis su žmonėmis geriau juos pažįsti, imi pastebėti pasikartojančias spalvas... Po kurio laiko kiekviena spalva įgyja prasmę.

– Kokia dabar mano spalva?

Jis žvilgtelėjo.

– Šiandien ją sunku įžiūrėti.

– Taip ir žinojau. Gėrei. – Alkoholis ir kai kurie vaistai slopina dvasią.

– Tik gurkšnelį – sušilti. Bet kokia tavo aura – galiu nuspėti. Ji besikeičiančių spalvų. Tik ją gaubia tamsa. Lyg tave sektų šešėlis.

Adriano balso tonas privertė mane krūptelėti. Nors daug kartų girdėjau jį su Lisa šnekant apie auras, niekada nemaniau, kad turėčiau dėl to nerimauti. Man auros buvo greičiau specialus efektas.

– Tai nudžiuginai. Tau reikėtų sakyti drąsinamąsias kalbas.

Užsisvajojęs žvilgsnis išnyko, sugrįžo jam būdingas sarkazmas.

– Nesijaudink, mažoji dampyre. Net jei tave supa debesys, tu man visada švieti kaip saulutė. – Aš tik pavarčiau akis. Adrianas numetė cigaretę ant žemės ir sutrypė. – Man metas. Pasimatysime. – Jis galantiškai nusilenkė ir pasuko svečių namelio link.

– Prišiukšlinai! – sušukau pavymui.

– Kaip jau sakiau, man taisyklės negalioja, Rouz.

Nusukusi nosį, pakėliau nuorūką ir išmečiau į netoliese stovinčią šiukšliadėžę. Įėjusi į vidų, trepsėdama nusikračiau nuo batų pažliugusį sniegą ir pajutau malonią šilumą. Priešpiečiai ėjo į pabaigą. Dampyrai sėdėjo kartu su morojais, į juos pažvelgus iškart galėjai pasakyti, kas yra kas. Dampyrai, turintys žmonių kraujo, buvo didesni – ne aukštesni, tiesiog tvirčiau sudėti. Dampyrės, palyginti su lieknomis morojėmis, turėjo visus apvalumus, dampyrai buvo raumeningesni. Morojų oda blyški ir švelni kaip porcelianas, dampyrai nuo treniruočių lauke labiau įdegę.